Nuo pirmo dūmo iki heroino
Vladislavo nuomone, žmogus negimsta priklausomas. Jį tokiu padaro aplinka. Taip nutiko ir jam pačiam.
Vladislavo šeima niekada neturėjo problemų su svaigalais. Jis nuo vaikystės buvo judrus ir visada ieškantis, kaip save išreikšti. Jį visada supo draugai, kurie ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Vladislavas vėliau įniko į svaigalus.
„Pamenu vieno gero draugo tėtis išplaukdavo į jūrą. Toje šeimoje buvo keturi broliukai. Šeimoje trūko tvarkos, o aš daug laiko leisdavau su tais berniukais“, – pasakojo Vladislavas. Berniukai, su kuriais bendravo tada dar vaikas Vladislavas, elgėsi asocialiai. Laikui bėgant jis pradėjo elgtis taip pat.
Po kurio laiko Vladislavo šeima persikraustė į kitą, kaip jis pats sako, asocialų rajoną. Jį ir toliau kankino smalsumas, ieškojimas, noras išreikšti save. Tiesa, ne gerais būdais. „Tas ieškojimas privedė prie pirmo cigaretės dūmo, pirmos taurelės. Po taurelės pasijutau stipresnis, drąsesnis ir net, galbūt, kūrybiškesnis“, – įspūdžiais apie pirmuosius svaigalus dalinosi Vladislavas.
Jį spaudė noras neatsilikti nuo klasės draugų, tad vis bandė tai, ką jie siūlė. Būdamas 13-os Vladislavas pradėjo bėgti iš namų: „Ieškojau laisvės, nes būdamas namie visada jausdavausi suvaržytas. Mane nuo penkerių metų visada traukė laukas, gatvė.“
Vladislavui sulaukus 14-os, jo tėvai susilaukė antro vaiko – sūnaus. Gimus broliui jis pradėjo maištauti dar labiau. „Norėjau išreikšti protestą prieš tėvus, prieš visuomenę, prieš viską, kas mane supa. Buvau apimtas tokios vienatvės, maniau, kad manęs niekas nesupranta. Bandžiau nusižudyti.“
Po bandymo pasitraukti iš gyvenimo sekė senų įpročių sustiprėjimas, naujų atsiradimas. Vladislavo aplinkoje atsirado draugų, turinčių kriminalinę praeitį. Prasidėjo nuolatinės išgertuvės. Vienų tokių išgertuvių metų jis davė draugei pinigų, prašydamas, kad ši parneštų daugiau alkoholio. Tačiau ji grįžo ne su buteliu, o su doze heroino.
„Pabudau ryte. Nebuvo jokios abstinencijos, pagirių. Jaučiausi gerai, buvau žvalus. Visai kitaip nei jausdavausi po alkoholio vartojimo“, – pasakojo Vladislavas. Jis ir vėl skambino draugei, su prašymu parnešti to paties.
Laikui bėgant priklausomybė stiprėjo. Po pusės metų dozės, kurią vartojo iki šiol, nebeužteko. Tam, kad patenkintų svaigalų troškimą reikėjo vis didesnės dozės, o pinigų tam trūko. Taip prasidėjo nusikalstamas Vladislavo kelias. „Pradėjau grimzti į dar gilesnį liūną. Vagystės, nusikaltimai, policija, „dyleriai“ – visa ta puokštė.“
Svaigalai ir nusikaltimai privedė Vladislavą prie visiško dugno. Jį paliko draugai, atstūmė tėvai, jis apsigyveno daugiabučio namo laiptinėje. Miegojo prie šiukšlinių, ant kilimėlių, į kuriuos žmonės valydavosi kojas. „Tai buvo žemiausias mano taškas“, – sako Vladislavas
Mama pasakė, kad palaidoti bus lengviau
Kaip ir daugelis vartojančių kvaišalus, Vladislavas galvojo, kad gali mesti bet kada. Tačiau tik pokalbis su mama prie jų namų durų privertė pamatyti, kokia situacija yra iš tikrųjų.
„Man reikėjo sumokėti tokią kainą – sirgau hepatitu c, buvau persekiojamas policijos, skolų vienatvės, nerimo, baimių“, – pasakojo vyriškis. Jis pamena, kai vieną naktį sėdėjo daugiabučio laiptinėje. Prieš jį stovėjo devynaukštis namas. Viename iš namo langų užsidegė šviesa. Lange jis mate, kaip žmona deda vyrui maistą į lėkštę, abu sėda prie stalo ir vakarieniauja. „Aš tada sėdėjau laiptinėje apsikabinęs radiatorių ir verkiau. Mačiau tą vaizdą ir, iš tikro, aš norėjau tų namų, norėjau tos šilumos, to jaukumo, bet tuo pat metu aš nesugebėjau to išlaikyti.“
Vladislavas nusprendė grįžti namo. Tada 24-erių jaunuolio mama net neįleido pro duris. Laiptinėje, šalia tėvų buto įvyko pokalbis, kurio Vladislavas sako niekada nepamiršiąs. Tai buvo pirmas kartas kai mama ant jo nerėkė. Ji tik žiūrėjo į savo sūnų šaltu žvilgsniu ir visiškai abejingu balsu pasakė: „Savo gyvenimą tu jau sugriovei. Tu dar tu broli, nebegriauk mūsų šeimos. Ar bent to, ką įsivaizduoji, kad dar turi. Aš tave jau esu nurašiusi. Tu jau save nužudei. Man belieka tave palaidoti.“
„Aš pasakiau, kad pasitaisysiu, kad keliausiu į reabilitaciją. Paprašiau jos švarių kojinių ir apatinių, bet ji tik pasakė, kad aš net to nebeturiu“, – skaudų pokalbį prisiminė pašnekovas. Jam išeinant mama rėžė, kad net jei jis ir pasitaisys, namų slenksčio niekada nebeperžengs.
Tai buvo pokalbis, privertęs Vladislavą ieškoti pagalbos. „Kai kam nors papasakoju šią situaciją, visi sako, kad mano mama buvo labai žiauri. Bet jei ji nebūtų tada pasakiusi tų žodžių, aš nebūčiau jau 15 metų blaivas“, – kalbėjo Vladislavas.
Vyras užsirašė į metus laiko trukusią reabilitacijos programą. Tiesa, galvojo, kad jam metų laiko tikrai neprireiks. Manė, kad užteks trejeto mėnesių ir jis bus laisvas nuo svaigalų. Tačiau vėliau suprato, kad metai – yra tinkamas laikas reabilitacijai.
„Reabilitacijoje mačiau vadovus, kurie kažkada patys buvo įklimpę į svaigalus, tačiau jau daug metų buvo blaivūs. Man tai buvo didžiausias autoritetas“, – reabilitaciją prisiminė Vladislavas. Stebėdamas teigiamus pavyzdžius jis pradėjo mokytis nebėgti nuo savo problemų, o stoti į kovą su jomis, ieškoti sprendimo. Maži laimėjimai jam buvo paskata vis tvirčiau žengti pirmyn ir priimti iškilusius iššūkius.
„Reabilitacijoje būdavo budėjimai, – kalbėjo Vladislavas. – Būdavo, kad pastato savaitei į virtuvę ir turi dešimčiai žmonių visą savaitę gaminti maistą. Iki tol aš mokėjau dešrelę pasišildyti ir kiaušinį išsikepti. Man buvo didelis iššūkis kitais gyventojais pasirūpinti.“
Mama rado būdą atleisti
Nors ir sveiko nuo savo priklausomybių, Vladislavo vis neramino mintis, kad mama jo nekenčia. Reabilitacijos metu kas du mėnesius jam leisdavo parašyti po laišką. Pirmasis laiškas buvo skirtas mamai.
„Labai ilgai sėdėjau, galvojau, ką aš turėčiau parašyti tame laiške. Parašiau jį iš visos širdies. Jame nebuvo jokių pažadų. Tiesiog buvo parašyta viskas, kas susikaupė širdy per visus tuos metus. Aš dalinausi dienotvarke, veikla, kokius aš jausmus išgyvenu. Pradėjau visą tai ką pats mokiausi lieti ant lapo.“
Vladislavas be galo džiaugėsi, kai mama atrašė į jo laišką. Jis prisipažįsta to nesitikėjęs, nes manė, kad pokalbis prie tėvų buto durų buvo paskutinis. Skaitydamas mamos laišką jis negalėjo sulaikyti ašarų. Ji rašė, kad jaučiasi taip pat, kaip dieną, kai jos sūnus išvydo šį pasaulį. Laiške mama rašė, kad jis gimė antrą kartą ir ji padės jam viskuo, kuo tik galės.
„Tas laiškas mano kelionėje buvo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Tai buvo padrąsinimas, kad nenuleisčiau rankų, kad su kokiais sunkumais besusidurčiau, visada bus šalia bus šeima, kuri yra ir bus didžiausia vertybė“, – pasakojo vyriškis.
Čempiono titulas ir noras padėti kitiems
Baigęs reabilitacijos procesą, visada judrus Vladislavas, užsiėmė kūno rengyba. 2005-aisiais jis tapo Lietuvos ir Pasaulio kūno rengybos čempionu WFF federacijoje.
Vėliau jisišvyko uždarbiauti į Jungtinę Karalystę. Ten vyras dirbo statybose. „Dirbdamas statybose girdėjau, kaip per pietų pertraukėles kolegos dalindavosi savaitgalio istorijomis. Situacija buvo tikrai liūdna. Jie gyveno tamsoje“, – kalbėjo Vladislavas.
Jis suprato, kad Jungtinėje Karalystėje nėra nei vieno centro, kuris galėtų padėti į priklausomybės liūną įklimpusiems emigrantams. Jis metus laiko ieškojo patalpų, vėliau beldėsi į „Lietuvių krikščionių bažnyčios“ Londone duris. Bažnyčia taip pat buvo pasiruošusi kurti reabilitacijos centrą. Kartu su bažnyčia Vladislavas įsteigė dienos centrą, kuriame pats padėjo nuo alkoholio ar svaigalų priklausomiems žmonėms. Radus vienkiemyje nuomojamą namą, dienos centras peraugo į reabilitacijos centrą „Alfa“.
Tačiau čia Vladislavo geri darbai nesibaigė. Jungtinėje Karalystėje esančiame centre niekada netrūko ieškančiųjų pagalbos. Dėl šios priežasties dalį jų tekdavo išsiųsti į Lietuvą. „Bendradarbiaudavom su kitomis bendruomenėmis. Vis ieškodavau, kuri bendruomenė Lietuvoje gali priimti mūsų atgal į Lietuvą išsiųstus žmones, nes mes tikrai nespėdavom ir negalėdavom visų priimti“, – pasakojo pašnekovas.
Jam kilo mintis, kad vietoje to, kad skambinėtų į kitas bendruomenes ir klaustų, kas gali priimti tautiečius, jis turėtų tiesiog įsteigti reabilitacijos centrą Lietuvoje. Vladislavas išsiaiškino, kurioje Lietuvos vietoje tokių centrų yra mažiausiai. Tai lėmė, kad lietuviškasis „Alfa“ reabilitacijos centras buvo atidarytas Marijampolėje.
Šiuo metu centre „Alfa“ gydosi tik vyrai. Vladislavas sako, kad jis nėra prieš mišrias bendruomenes. Tačiau sako, kad jose turi dirbti profesionalūs darbuotojai, kurie galėtų tinkamai padėti ir vyrams ir moterims. Be to, jis mano, kad vienerius metus po tuo pačiu stogu gyvenant vyrams ir moterims, atsirastų nereikalinga įtampa, kuri tik trukdytų sveikimo procesui. Tiesa, sako, kad ir ateities planuose ir reabilitacijos centras moterims.
Ekstremalus bėgimas – sveikimo metafora
Vladislavas – vienas iš gegužės 14-ąją vyksiančio „Alfa Run“ bėgimo organizatorių. Jis pasakoja, kad idėja tokiam bėgimui atėjo visai netikėtai.
„Draugas Anglijoje pasiūlė sudalyvauti ekstremaliam bėgime. Buvau nusiteikęs pesimistiškai, nes man nepatinka tiesiog bėgti. Dažniausiai bėgu, nes žaidžiu futbolą, krepšinį ir panašiai“, – pasakojo Vladislavas.
Visgi, bėgimas Vladislavui patiko. Jis pradėjo galvoti, kad tokio bėgimo reikia ir Lietuvoje. „Aš mačiau žmones prie starto linijos. Jie buvo skirtingų sudėjimų, skirtingo amžiaus. Keli net buvo neįgaliųjų vežimėliuose. O pati nuotaika išdavė – mes čia, kad įveiktumėm kliūtis, įveiktumėm savo baimes“, – įspūdžiais apie bėgimas dalinos Vladislavas. Įkvėptas bėgimo, kuriame dalyvavo pats jis pradėjo organizuoti „Alfa Run“ bėgimą.
Vladislavas sako, kad tai primena priklausomybes: „Mes esame tie žmonės, kurie patyrė gyvenime daug purvo, daug kliūčių. Mes padedame žmonėms išlipti iš to kiauto, mesti iššūkį savo baimėms. Šitas bėgimas ne varžybos, čia nereikia skubėti, čia – komandinis darbas, įveikti tas kliūtis visiems kartu.“
