Kai į Žemaitijos kaimelio sodybą pasibeldė pabėgėlė iš Sirijos, šeimininkai susiginčijo. Žmona griežtai pareikalavo, kad atvykėlė nekeltų kojos per jų namų slenkstį, – musulmonė, svetima, gal dar ir teroristų pažįsta.
Vyras bandė ją perkalbėti – nuomininkų juk trūksta, be to, pabėgėlė – vargšė, katalikai nelaimėliams privalo padėti. Bet veltui.
Taip prasidėjo neformalios aktorių trupės spektaklis „Žaidimas NE žaidimo tema“ apie lietuvių požiūrį į pabėgėlius.
Jo eigą ir baigtį lėmė žiūrovai, nuolat patardami aktoriams, kaip turėtų elgtis jų personažai.
Žiūrovai norėjo atvirumo
„Aš vaidinau pabėgėlę ir klausiau žiūrovų, ką man daryti, kad lietuvių šeima mane priimtų į namus. Daug žmonių buvo nusiteikę griežtai, jie netgi pamiršdavo, kad aš aktorė, ir siūlydavo man sugrįžti į Siriją.
Bet galiausiai visi, net labiausiai ksenofobiški, sakydavo tą patį: papasakokite apie save, šeimą, savo vertybes, kad sodybos gyventojai tai suvoktų. Tai, jų nuomone, galėtų pakeisti jų požiūrį“, – pasakojo viena „Forumo trupės“ vadovių 36 metų K.Mauruševičiūtė.
Žiūrovų patarimas buvo geras. Bet kai jau atrodė, kad vyras žmoną palenks į savo pusę, pabėgėlė pareiškė, jog lietuviai privalantys ją priimti, kitaip teksią mokėti baudą – ją gina ES įstatymai.
Be to, atvykėlė priminė turinti tris seseris, du brolius, dar atvyks vyras su sūnumi, tėvai ir visas gausus sirų būrys gyvens kartu, o už gyvenimą žemaičiams mokės iš pabėgėlių pašalpų.
Vyras bandė siūlyti sukurti integravimo projektą, netgi pradėjo planuoti, kad jam vadovauti iš Norvegijos galėtų grįžti emigravusi jų duktė.
Sužinojusi, kad sodybos šeimininkė mezga, sirė žadėjo išmokyti Lietuvos moteris neregėtų mezgimo raštų. Nepadėjo ir tai.
Savo argumentams paremti žmona pasičiupo senelio partizano portretą ir ėmė juo mosuoti.
Bet čia pasirodė ori moteris ir liepė visiems trims – vyrui, žmonai ir pabėgėlei – pasiklausti žmonių, ką jiems toliau daryti. Žmonių toli ieškoti nereikėjo – nulipti nuo scenos ir kalbėtis su publika.
„Absoliuti dauguma žiūrovų norėjo iš pabėgėlio atvirumo, kad jis pasakytų savo nuomonę apie paprasčiausius dalykus, paneigtų ar patvirtintų jų baimes, galbūt pasmerktų teroro aktus.
Vienas žiūrovas net pasiūlė iš anksto susitarti, kad sirai žemaičiams per Jonines leis gerti alų“, – šyptelėjo K.Mauruševičiūtė.
Surengė siro parodą
Kurdami spektaklį „Forumo trupės“ aktoriai patys atsidūrė prieštaringoje situacijoje nebežinodami, kaip vertinti pabėgėlius. Jie iš anksto perskaitė daugybę straipsnių, žiūrėjo televizijos laidas.
Sužinoję, kad į Lietuvą atvykę 29-erių siras dailininkas krikščionis Majdas Kara ir jo draugė musulmonė 27-erių Farah Mohammad jau Vilniaus oro uoste pareiškė norintys surengti savo paveikslų parodą, aktoriai susisiekė su pabėgėlių centru ir pasiūlė tai suorganizuoti.
Ką reiškia išdidi asmenybė?
– Kaip keitėsi aktorių požiūris į pabėgėlius kuriant spektaklį? – paklausėme K.Mauruševičiūtės.
– Bendraujant su sirų šeima keitėsi mūsų požiūris į pačią problemą, bet keitėsi skirtingai. Tie, kurie teigė, kad krikščioniška pozicija (mes juk negalime visiems padėti, reikia vadovautis sveiku protu) nelabai tinka bendraujant su pabėgėliais, padarė išvadą, kad jie – tiesiog žmonės, o žmonės negali būti visi vienodi.
Bet aš buvau palankiai nusiteikusi ir neabejojau, kad Lietuva turi priimti pabėgėlius.
Iš pradžių kūriau pabėgėlės personažą tokį, kaip mes stereotipiškai suprantame Lietuvoje: jie – vargšai nelaimėliai, pabėgę nuo karo, jiems reikia padėti iš žmogiškų paskatų.
Pirmasis spektaklis toks ir buvo: šalis sugriauta, žmonės nebeturi namų, bėga nuo karo, nes ten neįmanoma gyventi.
Sirams tai buvo sunku suvokti. Farah mums padarė pastabą, kad taip pateikti pabėgėlius „nenaudinga“. O kaip reikėtų? Mums patarė juos atskleisti kaip išdidžias asmenybes.
– Atsižvelgėte į šį patarimą ir pradėjote vaidinti išdidžią asmenybę?
– Kai pabandžiau šioje situacijoje nebūti nuolanki prašytoja, žiūrovai tai suvokė kaip aroganciją, lietuvių šeimos spaudimą.
Supratome, jog pabėgėliai į problemą žiūri paprasčiau. Jie nėra vargšeliai prašytojai, nes juos gina įstatymai. Jie turi „stogą“. Farah pabrėžė, kad atvyko pagal ES programą.
Tiesa, iš pradžių sirai kalbėjo labai atsargiai ir tik tai, ką reikia. Susidarė įspūdis, jog jie veikia kaip pabėgėlių advokatai, galbūt net pamokyti, ką kalbėti.
Aš jiems pasakiau: „Žiūrovų baimės kyla iš nežinojimo, jie norėtų atvirumo.“
Galbūt mes nesuprantame pabėgėlių psichologijos. Aš įpratusi, kad jeigu atneši kolegai kavos, jis tau sako „ačiū“. O mes suorganizavome M.Karos paveikslų parodą ir tarsi jautėmės kalti, kad kažką ne taip padarėme.
– Kokios laukėte padėkos?
– Gal tai skamba ironiškai, bet pirmasis žmogus, kuris pasiūlė surengti siro parodą, buvo žydė.
Nenorėjau kalbėti apie tai su pabėgėliais, nes žinau, kad situacija sudėtinga. Mano pačios brolis gyvena Izraelyje.
Iki šiol kažkodėl įsivaizdavau, kad į Lietuvą atvyks vos ne ispanai ar italai, įlies į mūsų miestus daug gyvybės.
Bet pasirodė, kad susidurtume su žmonėmis, kuriems daug metų plautos smegenys. Savo šalyje jie iš esmės maudėsi antisemitizmo jūroje.
Bendraujant buvo justi, kad jie tyrinėjo mūsų poziciją, kalbėjo apie imperialistus. Supratau, kad čia jau slypi konfliktas.
* * *
Iš pirmų lūpų
Farah Mohammad
Pabėgėlė iš Sirijos
„Negalime vertinti šio spektaklio, nes jis buvo vaidinamas lietuviškai. Sąžiningai kalbant, nejautėme bendrumo su sirės pabėgėlės personažu.
Bet kalbėdami su aktoriais supratome, kad spektaklis greičiausiai buvo sėkmingas, nes jie iš tikrųjų stengėsi.“
* * *
Lietuviai nenori laukti pašalpų kartu su pabėgėliais
Karolis Žibas
Etninių tyrimų instituto sociologas
„Po teroro aktų Paryžiuje 2015 metų lapkritį mūsų institute buvo atlikti tyrimai apie Lietuvos gyventojų požiūrį į pabėgėlius.
Ir anksčiau Lietuvos visuomenės požiūris į migracijos procesus buvo labiau neigiamas nei teigiamas, bet prasidėjus pabėgėlių krizei ir ypač po tragiškų įvykių Paryžiuje tos nuostatos dar labiau pakrypo į neigiamą pusę.
Net 53 proc. gyventojų sutinka, kad Lietuva turėtų atsisakyti dalyvauti pabėgėlių perkėlimo programoje, ir tik 21 proc. tam pritaria.
Dauguma žmonių mano, kad pabėgėliai gali padidinti nusikalstamumo lygį (86 proc.), sukelti socialinių neramumų (82 proc.).
Bet 67 procentai apklaustųjų pritaria, kad reikėtų organizuoti vaikų švietimą, 62 proc. – lietuvių kalbos kursus. Kitaip sakant, teigiamai vertinamos tos integracijos priemonės, kurios yra neutralesnės.
Tačiau Lietuvos gyventojai nenori stovėti vienoje eilėje su pabėgėliais dėl socialinių paslaugų ar socialinio būsto. Su tuo sutiktų tik mažiau kaip trečdalis apklaustųjų.“
* * *
Visuomenės nuomonė svarbi atvykėlių integracijai
Renata Kuleš
JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JT Pabėgėlių agentūros, UNHCR) atstovė Lietuvoje
„Nuo 1997 metų Lietuvoje buvo suteikta pagalba kiek daugiau nei tūkstančiui pabėgėlių. Jie arba gavo pabėgėlio statusą, arba papildomą apsaugą. Kiek dabar tų atvykėlių likę mūsų šalyje, sunku pasakyti. Didelė jų dalis tikrai išvažiavo, ypač per ekonominį sunkmetį.
Pabėgėlių integracijai svarbi visuomenės nuomonė. Kai atvykėliai sprendžia, ar likti čia gyventi, jie žiūri, ar vietiniai žmonės juos atstumia, ar priglaudžia, kaip į pabėgėlius reaguojama parduotuvėje, poliklinikoje ar tiesiog gatvėje. Jei jie mato, kad čia yra nereikalingi, išvažiuoja.“
