Vieningi lyg kumštis
Rimiškių šeima gyvena Jūžintuose, Rokiškio rajone esančiame ežerų, kalvų ir kalvelių apsuptame miestelyje. Garsioji jų atžala Andrius su iš Gargždų kilusia žmona Vaida ir dukrele Lėja įsikūrę Klaipėdoje.
Atstumai dideli, bet jaunoji šeima Jūžintuose – nereti svečiai. Rimiškiai artimai bendrauja ir su marčios gimine.
„Esame vieningi kaip kumštis“, – apie saviškius sako Rita Rimiškienė.
Rimiškių namas stovi miestelio gale, jų gatvė įkalnėje, tad pro langus matyti kurortinis vaizdas: ežeras, miškas, banguojančios pievos.
Nuo per didelio populiarumo pavargo jų sūnus Andrius, pavargo ir visa šeima, tad dabar nori kuo mažiau dėmesio, ramybės.
Gerbėjos tebesiunčia laiškus
R.Rimiškienė prisimena laiką, kai jų šeimą nelauktai netikėtai užklupo dėmesys.
Tą vasarą Andrius baigė mokyklą. Visa šeima važiavo sostinėn, Andriui buvo stojamieji egzaminai į Vilniaus kolegiją. Kartu sūnus nuvežė ir anketą į televizijos šou „Kelias į žvaigždes“.
„Manėm, savaitę prie Arūno Valinsko pastovės, ir viskas tuo baigsis“, – sako jūžintiškė.
Kitą dieną Andrius gavo kvietimą į atranką. Jų buvo kelios. Iki tol niekam nežinomas vaikinas iš atokaus rajono pramogų ryklių glėbyje slydo lyg per sviestą, įveikė visas atrankas ir ėmė žaibiškai populiarėti.
Natūralus, paprastas, nepasipūtęs, be arogancijos ir maivymosi, jis greit užkariavo tūkstančių televizijos žiūrovų širdis.
„O, kiek laiškų gaudavom! Mums, Andriaus tėvams, rašė iš visos Lietuvos, patarinėjo, kaip Andriui apsirengti, ką dainuoti, kokius žodžius sakyti. Siuntė tuntus atvirukų. Stebėjausi, kaip žmonės gali tokius laiškus rašyti, juk mūsų nepažįsta, nė karto gyvų nėra matę. Dar ir dabar yra dvi gerbėjos, kurios per visas šventes mūsų šeimai siunčia sveikinimus“, – kalbėjo R.Rimiškienė.
Po to, kai televizija parodė reportažą iš žvaigžde tapusio A.Rimiškio namų, tėvams ėmė eiti dar keistesni laiškai. Viena moteris primygtinai liepė kitaip prikalti pasagą. Per reportažą matė, kad šioji kabo galais žemyn, neva tai blogas ženklas, iš namų išeisianti laimė, reikėtų pasagą apversti.
Laiškus su visokiais „burtininkių“ patarimais R.Rimiškienė išmetė.
„Iš pradžių tas dėmesys buvo net įdomu, o paskui pamatai, kad jau blogai veikia. Vienu metu pajutau, kad po visų šou Andrius ėmė mėgti būti vienas. Būdavo, einu dešimt metrų atsilikusi nuo savo vaiko, nes matau, kaip visi į jį žiūri. Jauną žmogų tai tikrai labai vargina“, – įžvalgomis dalijosi anuomet staigiai sužibusios žvaigždės mama.
Reikėtų vesti seserį
„Andrius į televiziją įtraukė visą šeimą, apvertė viską aukštyn kojom. Aš nemokėjau pasakyti „ne“, daug kur dalyvavau, su Andriumi ir be jo, pokalbių, gyvenimo būdo laidose, konkursuose.
Net vyras Vidutis su dukra Raminta į televiziją važiavo, abudu buvo šeimų mūšių laidos „Nerealieji“ dalyviai, vykdė sporto ir proto užduotis. Ir grįžo nugalėtojais“, – šypsosi R.Rimiškienė ir priduria, kad viskas, ką vaikai daro, yra gražu.
Pelnęs populiarumą ir šlovę Andrius televiziniame muzikos ir pramogų pasaulyje vis dėlto ilgai neužsibuvo. 2006 metais jis išleido debiutinį populiariausių dainų solinį albumą „Mes vyrai“, po poros mėnesių tapusį platininiu disku.
Po to vaikinas į didesnes muzikinės karjeros aukštumas nebekopė, sukūrė šeimą, užsiėmė statybų verslu. Prasidėjusi ekonomikos krizė verslo perspektyvas sugriovė.
Pastaraisiais metais A.Rimiškis koncertų neberengia, dainuoja tik savo malonumui, draugams, artimiesiems ar paprašytas renginiuose.
Šeima kvatoja iš paskutinio girdėto kalambūro: „Jei nori, kad Rimiškis grotų tavo vestuvėse, vesk jo seserį.“
R.Rimiškienė dabar ypač džiaugiasi marčios Vaidos darbais. Jaunoji moteris ketina studijuoti dizainą ir šiuo metu mokosi siūti. Šis darbas jai sekasi, anytai pasiuvo suknelę ir švarką, Ramintai kostiumėlį, jos rankų darbo drabužius jau dėvi ir Andrius, dukrelė Lėja.
„Gal tai kelias į didelę sėkmę“, – svarsto anyta.
Vasarą suplūsta giminių vaikai
Kol Andrius dar nebuvo išgarsėjęs ir išgarsinęs savo gimto miestelio, Rimiškiai Jūžintuose buvo paprasti, kuklūs, bet žinomi ir gerbiami žmonės.
53 metų V.Rimiškis dirba gaisrininku gelbėtoju, 51 metų R.Rimiškienė yra pradinių klasių mokytoja.
„Aš dirbu patį geriausią pasaulyje darbą“, – tikina ji.
Kai lankomės pas Rimiškius, kaip tik vieši anūkė Lėja, jos piešiniais nuklotas visas šaldytuvo šonas. Į svečius iš Žemaitijos atvažiavusi ir Andriaus žmonos sesuo, moksleivė Viktorija. Jos su Raminta susidraugavo seniai, dar būdamos pradinukės.
Įprasta, kad Rimiškių namuose kas nors svečiuojasi. Vasarą R.Rimiškienė čia „atidaro“ stovyklą giminaičių vaikams. Mažieji nakvoja name, o jaunimas įsikuria palapinėse kieme.
R.Rimiškienė skėsčioja rankomis, kad būste senokai remonto nebūta. Štai kambaryje grindys buvo išsitrynusios, ketino kloti linoleumą, bet vieną dieną ėmė ir linoleumą pati nupiešė: grindų lentas išgražino didelėmis gelsvomis ir kakavinėmis gėlėmis. Prieškambarį išpaišė oranžiniais žiedais.
Sėdėdama prie televizoriaus vieną vakarą netyčia atnaujino senutėlį žurnalų staliuką. Iš pradžių žymeklį laikanti ranka tarsi savaime pakraščiuose piešė ornamentus, o kai viduryje liko nedidelis dar neišpaišytas plotas, R.Rimiškienė stabtelėjo, pagalvojo ir nubraižė šachmatų lentą.
„Dabar prie jos dažnai šaškėmis lošiame. Gerai, kad vyras man leidžia namus griauti“, – kvatoja linksmuolė.
Vaizduotėje susikūrė savo ateitį
„Jūžintų kraštą labai myliu, gimiau mediniame Gačionių dvare, jame buvo butai, biblioteka, parduotuvė. Dvaras dabar atstatytas, vasaromis jame gyvena iš Prancūzijos atvažiuojantis dvarininkų palikuonis, šeimininkų sūnus Piotras Rosenas“, – pasakojimą apie savo šaknis pradeda R.Rimiškienė.
Ji augo su dviem seserimis ir broliu. Mama dirbo zootechnike, tėtis vairuotoju. Abiejų jau nebėra, tėtis užgeso šiemet, moteris dar nešioja gedulą.
Iki 8-os klasės Rita norėjo tapti aktore, buvo aktyvi, visuomeniška, be galo mėgo vaidinti, nuo vaikystės dainavo ansamblyje, iš tėčio armonikininko išmokusi grojo akordeonu.
Paskui užsimanė būti tik pradinukų mokytoja, nors klasės auklėtoja ragino studijuoti žurnalistiką. Svajonę pakeitė viena ekskursija į paprastą kaimo mokyklą. Ten pedagogė tiek daug visko aprodė, pripasakojo, kad ekskursantus tiesiog užbūrė.
„Taip susižavėjau ta kaimo mokytoja, kad apie jokią kitą profesiją minčių nebeliko. Ėmiau įsivaizduoti, kad baigsiu pedagogikos mokslus, būtinai dirbsiu kaime, gyvensiu ūkiškai, auginsiu karvę ir dvi kiaules. Žinojau ir kokios šeimos norėsiu: jei gims berniukas ir mergaitė, užteks dviejų, o jei tik berniukai, auginsiu tris sūnus“, – kvatodamasi pasakoja R.Rimiškienė ir priduria, kad visa, ko žmogus iš tiesų trokšta, į jo gyvenimą ir ateina. Bent jau jai taip nutikę.
Savo gyvenimo žmogų Rita sutiko dar mokykloje. Ji mokėsi 10-oje, o jis 11-oje klasėje. Pora susituokė, kai Vidutis grįžo iš armijos, o Rita dar buvo Šiaulių pedagoginio universiteto studentė.
Be rašto negalėsi tuoktis
„Dabar esu aktorė ir žurnalistė, slaugytoja ir psichologė – su pradinukais visų šių profesijų prireikia. Su mažiausiais mokinukais dirbti nenusakomas malonumas, jie patys nuoširdžiausi, dar be klastų, neapgaus. Dėl gabumų kas kita: kokį vaiką gauni, su tokiu ir dirbi“, – kelis dešimtmečius vaikus mokanti moteris iki dabar tebesižavi savo profesija.
R.Rimiškienė prisimena viešnagę Suomijos mokyklose. Iki 6-os klasės visi suomiukai mokykloje maitinami nemokamai, visos užsiėmimams reikalingos priemonės taip pat nemokamos.
Jūžintiškę prajuokino suomių kolegų papasakota istorija apie tai, kaip senais laikais skatindavo baigti vidurinę: sakydavo: jei nemokėsi skaityt ir rašyt, negalėsi tuoktis.
Nepakentė brolio grojimo
R.Rimiškienė pradinėse klasėse mokė ir savo dukrą Ramintą. Nebuvo nei privilegijų, nei didesnių reikalavimų. Dukros namų darbų niekada netikrindavo, nes mergaitė mokėsi stropiai.
Tarp Ramintos ir Andriaus yra 11 metų skirtumas. Andriui dabar 29-eri, Ramintai 18-a.
„Kol buvo maža, Andrius išsistumdavo į gatvę vežimėlį, klasės draugės iš tolo jį šaukia „mama“, o Andriui jokio nepatogumo, jokios gėdos. Labai noriai ir nuoširdžiai globojo sesutę. Užtai augdama Raminta visose srityse kopijavo brolį, o tas su ja užsiimdavo. Būdavo, Andrius rengiasi Kalėdų Seneliu – ir Ramintai tokio pat apdaro reikia. Kai mažoji ėjo į pirmą klasę, Andrius buvo dvyliktokas. Prieš rugsėjo pirmąją tempėsi sesutę repetuoti, būtinai norėjo mokykloje su ja kartu sudainuoti“, – artimu vaikų ryšiu džiaugiasi R.Rimiškienė.
Buvęs vienas dalykas, ko Raminta kūdikystėje negalėjo pakęsti. Andrius lankė muzikos mokyklą. Būdavo, rytais tik prabunda, čiumpa senelio armoniką ir pradeda groti. Vežimėlyje gulinti sesutė iš karto paleidžia dūdas.
Tėvo petys patikimiausias
„Aš labai didžiuojuosi broliu, bet nenoriu būti pristatoma viešumoje kaip Andriaus sesė“, – sako Raminta.
Mergina ketina studijuoti kūrybos industrijas. Gali būti, kad kada nors R.Rimiškytė taip pat užkariaus publiką. Ji yra apdovanota muzikiniais ir literatūriniais talentais. Aštuoniolikmetė jau turi sukūrusi 32 dainas, parašiusi joms žodžius ir muziką. Įvairiuose šalies ir tarptautiniuose konkursuose su gitara atlikdama savo muziką yra pelniusi pirmų vietų, prizų.
„Senelį palaidojom – ir jau sukūrė jam dainą“, – apie vieną naujausių kūrinių pasako R.Rimiškienė.
Šeima net nesvarsto, iš kur tie vaikų talentai. Aišku, kad persidavę su genais – ir tėčio, ir mamos giminėje būta muzikalių žmonių.
„Aš rašydavau ir dar kartais rašau eilėraščius, tik paprastus, o Ramintos, nors dar labai jaunos, eiliuotas žodis lakus, vaizdingas, tekstas brandus“, – savo ir vaiko rašymus lygina pedagogė.
Mama ir dukra ne kartą į sceną lipo kartu, rengė kūrybinius vakarus. Raminta atsineša gitarą ir juodvi čia pat padainuoja R.Rimiškienės labiausiai mėgstamą dainą.
Specialų koncertą visi buvo surengę tėvo 50-mečio proga.
„Tėtis – tas žmogus, ant kurio laikosi visų šeimos narių kūryba. Jo dėka vaikai muzikos mokyklą lankė, visus tuos metus tėtis juos vežiojo. Jis labai stipri asmenybė, tą charakterio bruožą ir Andrius paveldėjo“, – sako R.Rimiškienė.
Vyro svajonė – kada nors laikyti arklius. Dabar V.Rimiškis augina avis, turi jų apie 30.
Į kiemą įsuko vagys žudikai
R.Rimiškienė prie avių ūkio mažai prisideda, netalkina net jas kerpant.
„Išgirdau avis tik tvarte“, – juokiasi pasakodama, kaip sužinojo, kad jau tapo ūkininkiene.
Mekenanti banda labai pagražina peizažą. Seniūnei paprašius nuganyti ežero pakrantes, V.Rimiškis ten įrengė aptvarus ir suleido kailiniuotąsias.
„Vaizdas – kaip filmuose rodo“, – žolę rupšnojančių avyčių grožiu džiaugėsi R.Rimiškienė.
Vieną naktį šeima išgirdo, kad iki jų namo atburzgė automobilis, atsikėlė, pasižvalgė pro langus, pasvarstė, gal koks pažįstamas pokštauja, ir vėl ramiai užmigo. O ryte suprato, kad apsilankyta vagių žudikų. Pievoje gulėjo kruvinas kūjis. Vagys atjungė elektrinį piemenį, sulipo į aptvarą, nudobė avį ir išsikėlė ją per tvorą.
