Prieniškė sklandytoja: tegalvojau, ar ir aname pasaulyje skaudės

Ugnies lankas ir elektros laiduose įstrigęs sklandytuvas – tokį košmarą patyrusi Prienuose gyvenanti Edita Skalskienė (53 m.) dėkinga likimui. Daugiau nei prieš dešimtmetį įvykęs incidentas neatgrasė nuo pomėgio sklandyti. Pernai Danijoje vykusiame pasaulio sklandymo čempionate ji iškovojo trečiąją vietą ir aplenkė savo vyrą patyrusį sklandytoją Stasį Skalskį.

Pasaulio sklandymo čempionate E.Skalskienė užėmė trečią vietą ir aplenkė savo vyrą patyrusį sklandytoją S.Skalskį.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pasaulio sklandymo čempionate E.Skalskienė užėmė trečią vietą ir aplenkė savo vyrą patyrusį sklandytoją S.Skalskį.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
S.Skalskis<br>V.Ščiavinsko nuotr.
S.Skalskis<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Danutė Jonušienė („Lietuvos rytas“)

May 27, 2016, 2:37 PM, atnaujinta May 24, 2017, 1:15 AM

Pociūnų aerodrome įsiplieskusi meilė lydi sklandytojus Editą ir Stasį Skalskius daugiau negu ketvirtį amžiaus.

E.Skalskienė tikino, kad jai pasisekė sutikti tinkamą vyrą, nors daug moterų prisipažįsta, jog ištekėjo ne už to vyro. „Mano žmonai pasisekė, kad ji to dar nesuprato“, – juokavo S.Skalskis (54 m.).

Tačiau be sutuoktinio paramos Prienų psichikos sveikatos centro socialinė darbuotoja E.Skalskienė – kaip be rankų. Moteris dėkinga savo vyrui, kuris ne tik vyko kartu su ja į čempionatą, bet ir paruošė jos sklandytuvą rimtiems startams.

Kad pasaulio čempionatas – rimtas išbandymas, S.Skalskis įsitikino 1993 metais, kai Švedijoje vykusiame pasaulio sklandymo čempionate užėmė ketvirtąją vietą.

Apie 300 kilogramų sveriantis sklandytuvas gali būti išardytas ir priekaba nuvežtas į kitą vietą. Edita neslėpė, kad iš dervos, stiklo audinio ir anglies pluošto pagamintą sklandytuvą parengti varžyboms vienai moteriai sunku.

E.Skalskienė džiaugėsi, kad jai labai padeda vyras Stasys arba sūnūs.

Per tris tūkstančius valandų sklandęs bendrovės „Sportinė aviacija ir Ko“ rinkodaros vadybininkas S.Skalskis nepavydi savo žmonai.

Pastaruoju metu ji liko vienintelė lietuvė moteris, startuojanti sklandymo varžybose, nors prieš tris dešimtmečius Lietuvoje vykdavo netgi atskiras sklandymo čempionatas, kuriame dalyvaudavo vien moterys.

Dar nebuvo tokių atostogų, kad E.Skalskienė ilsėtųsi pajūryje, drybsotų paplūdimyje. Kiekvienas atostogas ji skiria sklandymo varžyboms.

Septynios valandos – tiek ilgiausiai sklandė ore Edita. Kad galėtų kuo ilgiau išbūti ore ir kuo toliau nuskristi, ji įsideda ne tik gerti, bet ir sauskelnių.

„Atsigerti galima ir sklandytuvo kabinoje. Jei prispiria reikalas, vyrams lengviau, tačiau rimtose sklandymo varžybose dalyvaujančios moterys neišsiverčia be sauskelnių“, – pasakojo patyrusi sklandytoja.

– Ar prisimenate dieną, kai pirmą kartą skridote sklandytuvu?

Edita: Man buvo 17 metų, vadinasi, prieš 36 metus. Mano tėvas Sigitas Smilgevičius buvo Lietuvos sklandymo čempionas, todėl aš beveik užaugau Paluknio aerodrome. Labai norėjau pabandyti, kai pirmą kartą pakilau į padangę, supratau, kad skraidysiu. Mama neprieštaravo, nors jai buvo sunku.

Stasys: Aš užaugau Šilutėje, kur iki šiol gyvena daug aviacijos entuziastų. Sklandytuvu pakilau į dangų Šilutėje 1979 metais, tais laikais mes jau daug skraidėme, pamario krašto žmonės užsikrėtė šia aistra tikriausiai nuo vokiečių, nes Vokietijoje sklandymas labai populiarus.

Kai stojau į tuometį Kauno politechnikos institutą, jau trejus metus sklandžiau. Po studijų mane norėjo įkalbėti eiti dirbti į statomą atominę elektrinę, bet nepasidaviau. Taip atsidūriau Prienų sklandytuvų gamykloje, kuri vienintelė tokia buvo Sovietų Sąjungoje.

– Ar varžybos kainuoja daug nervų?

Stasys: Sklandyti nėra pigu, nes reikia gero sklandytuvo. Naujas aparatas kainuoja apie 60–80 tūkstančių eurų, o variklį turintys ilgasparniai sklandytuvai – dar daugiau.

Edita: Sklandydamas pilotas nerimauja ne tik prieš startą, bet ir visas dvi savaites, kol vyksta čempionatas.

Sklandytojas nėra bėgikas, kuris po finišo žino, ar laimėjo. Kiekvienas pratimas parenkamas pagal meteorologines sąlygas. Sklandytuvas neturi variklio – kartais matai, kad į aerodromą nebegrįši, nes pasikeitė orų sąlygos. Sudėtingiausia saugiai nutūpti.

Stasys: Man nepasitaikė tokių atvejų, kad trenkčiausi sklandytuvo nosimi į žemę.

Bet pernai tūpiau į pievą, nes neapskaičiavau atstumo, greičiausiai užkliuvau sparnu už didelio akmens, šiek tiek nukentėjo sklandytuvas.

Buvo toks atvejis, kai kildamas nulaužiau sparną, atsipirkau sumušimais. Rimtesnių nelaimių pavyko išvengti.

Edita: Kartą leisdamasi nutraukiau aukštosios įtampos laidą, todėl trenkiausi į žemę. Nelaimė atsitiko netoli Pociūnų aerodromo. Tūpdama mačiau tik stulpus, bet nepastebėjau laidų.

Per plauką likau gyva. Buvo vienintelė mintis, ar skaudės, kai pateksiu į aną pasaulį.

Laimei, sklandytuvo ratas užkibo tik už vieno laido, kurį pertempiau per kitus laidus. Moteris, kuri iškvietė greitosios pagalbos medikus, matė elektros iškrovą – milžinišką ugnies lanką. Jei su sklandytuvu būčiau įstrigusi tarp kelių laidų, iš manęs būtų likusi pelenų krūva. Smūgis į žemę nebuvo labai stiprus, likau gyva, bet sklandytuvą teko remontuoti iš esmės.

– Ar po šios nelaimės nejautėte baimės vėl lipti į sklandytuvą?

Edita: Žinojau priežastį, dėl kurios taip atsitiko. Buvo sudėtingos sąlygos, mano pasirinkta aukščio atsarga buvo per maža. Kur kas saugiau skristi aukštai, jei leidiesi, turi įvertinti, ar nėra kliūčių.

Leisdamasis lėktuvu turi galimybę dar kartą pakilti, apsukti ratą ir vėl leistis. Tūpdamas sklandytuvu pilotas negali to padaryti, nes nėra variklio.

Šiuo metu likau vienintelė pilotė, dalyvaujanti varžybose, o prieš 25–30 metų Lietuvoje varžydavosi 5–6 moterys.

Vykdavo atskiri moterų čempionatai. Dabar situacija iš esmės pasikeitė.

Sklandymas – labai brangus sportas, daug kainuoja techninė priežiūra. Jei tektų samdyti specialistus, bankrutuočiau.

– Ar padeda jūsų vyras?

Edita: Jeigu ne Stasys, seniai nesklandyčiau. Neturėčiau už ką sumokėti visų mokesčių. Sklandytuvui, kaip automobiliui, būtina techninė priežiūra.

Abu esame sklandytojai – mus sieja tas pats pomėgis, bendri interesai. Jei jis būtų ne iš aviacijos pasaulio, būtų sunku prisitaikyti.

Visos mano atostogos skirtos varžyboms, dar nebuvo tokios vasaros, kad ją leisčiau prie jūros.

Kol vaikai buvo maži, kartais nusiveždavau juos prie jūros, bet greitai atsibosdavo.

– Ar išeidama iš namų pagalvojate: „Puiki diena sklandyti“?

Edita: Visada apie tai galvoju. Jei važiuoju kur nors, pasižiūriu į lauką ir svarstau, ar žolė ne per aukšta, ar būtų patogu nutūpti sklandytuvu.

Geriausia sklandyti, kai susidaro kamuoliniai debesys ir pučia nestiprus vėjas.

Būna, kad dangus mėlynas, be jokio debesies. Tada sunkiau išsiaiškinti, kurioje vietoje oro masės galėtų kelti aukštyn sklandytuvą.

Tačiau atmosferos srautas visą laiką juda. Jeigu nėra debesų, gali padėti erelis. Jei jis kyla, vadinasi, toje vietoje kils aukštyn ir sklandytuvas.

– Jei galėtumėte pasukti laiką atgal, ar taip pat rinktumėtės sklandymą?

Stasys: Tik laisvalaikiu sklandau, o dirbu Sklandytuvų gamykloje. Anksčiau ši gamykla garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje, o dabar mes garsiname Lietuvą visame pasaulyje.

Rankomis šlifuojame sklandytuvų profilius, kartais ir aš prie šio darbo prisidedu, nes kiekvienas sklandytuvas gaminamas individualiai, o vienam sklandytuvui pagaminti prireikia 4–5 mėnesių.

Bėda, kad meistrai sensta, o jaunimas nenori tuo užsiimti.

– Esate baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą, vėliau studijavote socialinį darbą ir grupinę psichoterapiją. Ar pilotams reikia psichoterapijos?

Edita: Rengiantis varžyboms reikia kitokios psichologinės pagalbos. Nors piloto kabina labai maža, manęs nekamuoja uždarų patalpų baimė.

Skrisdama jaučiu tik džiaugsmą, laikas pralekia labai greitai. Būna neramu tiktai tada, kai žaibuoja.

Bet nežinau tokio atvejo, kad žaibas būtų trenkęs į sklandytuvą. Kai artėja audros debesis, jo krašte galima aukštai pakilti.

– Į kokį aukštį esate pakilusi?

Edita: Kilti galima iki vadinamojo debesų pado. Pavasarį šis aukštis gali siekti 2,5 kilometro, o vidutinis aukštis, kuriame sklandome, yra apie 1,5 kilometro.

Tik kartą pakilau virš debesų. Susidarė dideli kamuoliniai debesys ir mane pakėlė stipri banga. Jaučiausi taip, lyg sklandyčiau virš kalnų.

Vidutiniškas greitis – 180–210 kilometrų per valandą.

Bet lazda turi du galus – kuo didesnis greitis, tuo sklandytuvas greičiau žemėja.

– Susidarė įspūdis, kad sklandymas vyriškas, o ne moteriškas pomėgis.

Edita: Ne, jei tai būtų akrobatinis skraidymas, sakyčiau, kad geresnis pilotas yra vyras.

Vienu metu su drauge vykdavau į varžybas, bet vėliau pasidarė aišku, kad mes dviese nepajėgiame sudėti sklandytuvo. Nepakanka jėgos, o du vyrai laisvai tai padaro.

Stasys: Reikia ne tik fizinės jėgos. Ruošdamasis į varžybas, sugaišti tris keturias dienas. Sklandytuvą reikia išrinkti, įkelti į priekabą. Dar reikia pasiimti daug įvairiausių prietaisų ir įrankių.

Kartais būni toks pavargęs, kad abejoji, ar laiku pasieksi varžybų vietą.

– Ar jūsų vyras nepavydi, kad pasaulio čempionate pelnėte prizinę vietą?

Edita: Anksčiau jis dažniau dalyvaudavo tarptautinėse varžybose.

Prieš 23 metus buvo ketvirtas pasaulio čempionate. Aš jį pasivijau ir aplenkiau, nes pakilau viena vieta aukščiau. Jis – daugkartinis Lietuvos čempionas.

– Ar ore neužsimanote kavos ar šokolado? Ar norisi ko nors saldaus?

Edita: Įsidedu pakramtyti kavos pupelių, kartais – kavos termosą.

Pastebėjau, kad mityba taip pat turi įtakos sporto rezultatams. Anksčiau varžybų dieną man niekada neužtekdavo laiko pavalgyti, dabar stengiuosi nesėsti į sklandytuvą tuščiu skrandžiu, nes gali pritrūkti energijos.

– Ar ramia širdimi išleidžiate žmoną į varžybas?

Stasys: Daugiausia avarijų įvyksta kelyje, o ne ore. Pilotai į sklandytuvą nesėda išgėrę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.