Fotografas įamžina vis kitokias vestuves, o jo žmona rūpinasi fotosesijų užkulisiais.
Kai per sezoną tenka susitikti su keliasdešimt porų, vilniečiai pastebi, kad kai kurie jaunavedžiai dar turėtų pašlifuoti savo santykius.
Bet daugelis prie altoriaus eina vedami šiltų jausmų ir tvirtai apsisprendę.
Tačiau lietuviai ir amerikiečiai vis dažniau vestuves švenčia tik kelių artimų žmonių apsuptyje. Tai daro ne dėl slaptumo, o dėl taupumo.
O vestuvių nuotraukos tiek iš Havajų (JAV valstija), tiek iš Lietuvos gali būti išskirtinės, nes fotografas visur aptinka kitų neatrastų vietų, neišmindžiotų laukinės gamtos lopinėlių.
– Kodėl jūs pasirinkote Havajus?
Kristijonas: Havajai turbūt mus pasirinko. Mes nelabai planavome ten vykti. (Šypsosi.). Pirmas mūsų sustojimas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo Vakarų pakrantė – iš tiesų ieškojome, kur šiek tiek šilčiau, bet iš pradžių atrodė brangoka, sunkiau įsitvirtinti.
Ieškojome aukso vidurio – kad būtų ir jaunatviškas miestas, ir graži gamta. Todėl pirmiausia pasirinkome Portlandą, į Havajus persikėlėme vėliau.
Sandra: Į Havajus daug kas vyksta tuoktis tik su liudytojais. Tai vadinama „pabėgimo“ santuokomis. Toks scenarijus populiarėja ir tarp lietuvių. Tautiečiai renkasi Siciliją – tai šįmet labai madinga.
– Kodėl tapo madinga susituokti be būrio savo artimųjų, svečių?
Sandra: Dideles vestuves iškelti brangu, todėl galima į santuokos ceremoniją pasikviesti pačius artimiausius, kurie su jaunavedžiais bendraus visą gyvenimą.
Be to, Havajus daug kas pasirenka tuokdamiesi antrąkart.
– Ar vykdami į Havajus turėjote verslo idėją?
Sandra: Kai vykome į Ameriką, vestuves jau buvome fotografavę Lietuvoje. Žinojome, kad ten vykstame fotografuoti jaunavedžių. Ir ten, ir čia šis darbas paklausus.
– Kiek laiko praleidžiate Havajuose?
Kristijonas: Pusę metų pagyvename čia, pusę – ten. Tai jau tęsiasi porą metų. Kadangi vestuvių fotografavimą planuojame pusmečiui į priekį, tokį pat ritmą kartosime ir vėl. Rugsėjo pabaigoje grįšime į Ameriką.
Sandra: Ten visada šilta. Tiktai Lietuvoje ne visada geri orai. Gerai, kad mūsų šalyje dar ne visos ežerų pakrantės ir miškai užtverti – galime surengti neįprastų jaunavedžių fotosesijų.
– Judu susituokėte prieš išvykdami į Ameriką?
Sandra: Kai draugavome, abu dalyvavome žaliosios kortelės loterijoje. Kai kurie žmonės šioje loterijoje žaidžia, kai jiems labai reikia kortelės.
O mums jos nereikėjo, nes viskas ir taip buvo gerai.
Vieni draugai laimėjo žaliąją kortelę, išvyko gyventi į Ameriką. Mes irgi užpildėme žaliosios kortelės duomenis.
Likus dviem dienoms iki mūsų vestuvių, kurios įvyko prieš trejus metus, buvo paskelbti loterijos laimėtojai. Pamenu, buvau viena namuose. Įvedžiau Kristijono kortelės duomenis, ten nieko papildomo nebuvo parašyta. Įvedžiau savo ir net apstulbau: tiek daug prirašyta. Susimąsčiau: o kas dabar bus?
Puoliau skambinti Kristijonui: „Laukia nuotykis.“ Visiems atrodė, kad mes kažin kokią dovaną vestuvių proga gavome. Bet po vestuvių atsitokėjome, kad gyvenimas apvirs aukštyn kojomis.
Kristijonas: Visada atrodo, kad laimėti loterijoje smagu. Bet kai pagalvoji, ką laimėjai ir ką tuomet daryti, džiaugsmo sumažėja. Lyg ir norėjome permainų, bet laimėjus žaliąją kortelę ilgai teko tvarkyti dokumentus.
Sandra: Pusmetį laukėme kvietimo į JAV ambasadą Vilniuje, jau buvome išsiuntę jai dokumentus. Iki priėmimo ambasadoje turėjome atlikti sveikatos patikrą.
Viskam reikėjo nemažai pinigų. Nereikia manyti, kad jeigu laimi žaliąją kortelę, iškart Amerikoje gauni būstą ir darbą. Nieko panašaus nebuvo. Jautėmės kaip naujai gimę – gyvenimą pradėjome nuo nulio.
Dar gyvendami Lietuvoje jokių ryšių Amerikoje nemezgėme – juk kiekvienas, norėdamas patikėti darbą ar savo būstą, nori pamatyti tuos žmones.
O ką amerikiečiams gali reikšti platųjį pasaulį pamatyti trokštantys lietuvaičiai?
– Pirmąkart nuvykus į Ameriką gatvėje nakvoti neteko?
Sandra: Atvykę į Portlandą trims paroms išsinuomojome butą. Po to mėnesiui išsinuomojome kitą. Ten nepatiko. Nuomojomės vėl kitur. Po kiek laiko nusprendėme išvykti į Havajus.
– Nesunkiai pritapote Havajuose? Gal reikėjo pakeisti įpročius?
Kristijonas: Priprasti lengva, bet keisti įpročius reikėjo – būdami Havajuose einame anksčiau miegoti. Ten anksti temsta, todėl, norint ką nors daugiau nuveikti, geriausia išeitis – rytą anksčiau keltis.
Mėgstu naktinėti, todėl labai džiaugiuosi lietuviška vasara, kai ilgai būna šviesu, verda vakarinis gyvenimas.
Sandra: Havajuose vasarą temsta šeštą septintą valandą, žiemą – penktą šeštą valandą.
Sutemus uždaromos įstaigos, parduotuvės. Vakarais nėra ką veikti.
– Klimatas pakoreguoja vestuvių fotosesijas?
Kristijonas: Beveik visada dieną būna 25 laipsniai šilumos, todėl fotografuoti vestuves bet kada palanku.
Tačiau rytą užsakymų neturime, dažniausiai deriname laiką prieš saulėlydį. Tam reikšmės turi ir vestuvių pobūdis, nes iškilmės būna trumpesnės, negu rengiant didelę šventę.
Įprastai jaunavedžiai atvyksta fotografuotis likus valandai iki saulėlydžio. Poros pageidauja ne tik saulėlydžio, bet ir paplūdimio, vandenyno, lavos laukų, atogrąžų gamtos vaizdų.
– Havajuose jūsų klientais tampa tik amerikiečiai?
Sandra: Kūrėme fotosesijas ne tik amerikiečiams, bet ir kanadiečiams, Europos šalių piliečiams. Pasitaikė net lietuvių pora, susituokusi Havajuose.
Kristijonas: Susitikę su lietuviais apsidžiaugėme, nes visada smagu dirbant bendrauti savo kalba. Su jais palaikome ryšį.
Sandra: Lietuviai į Havajus atvyksta atostogauti arba gyventi. Jie – jauni, gražūs. Kitose salose lietuvių gyvena daugiau negu toje, kurioje įsikūrėme mes.
– Ar sukdamiesi tarp jaunavedžių įžvelgiate, kuri santuoka pasmerkta žlugti?
Sandra: Vestuvės – tokia diena, kai žmonės vienas kitam puoselėja šiltus jausmus, todėl mes dažniausiai tai ir matome.
Bet pasitaiko porų, kurias stebint galima pasakyti, kad jų santuoka gal ir nežlugs, bet partneriams dar reikia padirbėti vienam su kitu.
Tačiau nei Havajuose, nei Lietuvoje nebuvo taip, kad per vestuves kas nors pyktųsi.
– O koks jūsų sėkmingos santuokos receptas?
Sandra: Kadaise Kristijonas pasakė, kad santykiuose svarbiausia – pagarba. Kartu esame dešimt metų, susituokę – trejus.
Kristijonas: Turbūt svarbiausia šeimoje – noras rasti bendrą sprendimą.
Pagarba taip pat svarbu, nors ir skamba senamadiškai.
Sandra: Smagu per vestuves žiūrėti į jaunavedžių tėvus, kurie eina šalia jaunųjų susikabinę rankomis. Kartais jų paklausiu: „Kaip įmanoma gražiai sutarti sulaukus solidaus amžiaus?“
Jie atsako: „Reikia vienam kitą palaikyti, labai mylėti.“ O viena pora pasakė, kad reikia labai jauniems susituokti.
– Gali būti, kad ir jums pavyks iki senatvės vaikščioti susikibus rankomis?
Sandra: Net neabejoju.
– Bendras darbas padeda šeimoje puoselėti santykius ar šiek tiek trukdo?
Sandra: Kristijonas fotografuoja, aš dirbu jo vadybininke. Pati nefotografuoju, dirbu su klientais.
Kristijonas: Fotosesijose dalyvaujame abu. Ir idėjas aptariame kartu. Dviese dirbti smagiau, drąsiau.
Visko būna, nesutariame dėl kokių nors klausimų, bet darbo metu pastabomis nesižarstome. Išsiaiškiname po darbo, ne prie klientų.
– Kokios buvo jūsų pačių vestuvės?
Sandra: Šventėme vienoje Vilniaus kavinėje Žvėryne. Vestuvės buvo kuklios, tačiau norėjome, kad jose dalyvautų visi draugai. Kiek susitaupėme, tiek ir galėjome išleisti.
Džiaugiamės, kad draugai, kurie dalyvavo šventėje, prisidėjo tuo, kuo galėjo: vieni puošė kavinę, kiti kepė tortus, treti vietoj gėlių dovanojo kompaktines plokšteles. Be draugų nei Lietuvoje, nei Havajuose nieko nebūtume pasiekę, nes jų palaikymas labai svarbus.
– Kur judu susipažinote?
Kristijonas: Užaugome šalia Vilniaus, Dvarčionyse. Buvome kaimynai.
– Nuo vaikystės vienas kitą pažinojote?
Kristijonas: Ne vaikystėje – susipažinome vėliau.
Sandra: Kristijonas į mūsų namus vieną dieną atėjo vesti interneto. Tuo metu turėjau kompiuterį ir tėvų buvau išprašiusi, kad man jo reikia. Atėjo į namus būsimasis vyras. (Juokiasi.)
– Kokie būna jūsų šeštadienio pusryčiai?
Sandra: Visus vasaros šeštadienius dirbame, todėl rytą greitai išgeriame kavos ir bėgame fotografuoti vestuvių. Kuprinėje visąlaik turiu obuolį ir bėgdama suvalgau.
Kristijonas: Vėlai pabundu, todėl nesinori valgyti. Išgeriu tik kavos.
Sandra: Havajuose taip pat nedirbame nuo pirmadienio iki šeštadienio.
Mums tuo šeštadieniu gali būti pirmadienis arba antradienis, tuomet galime atsigriebti ir dėl pusryčių. Einame į ūkininkų turgų, perkame šviežių vaisių.
Kristijonas: Havajuose pasikeitė ir mityba.
Ten labai pamėgau avokadus, kurių skonis Lietuvoje man priminė muilo. Lietuvoje dažnai valgydavau mėsą, Havajuose ją pakeičiau žuvimi – jų pasirinkimas čia didelis.
– Jei susilauktumėte atžalos, gyvenimas vėl keistųsi?
Sandra: Kai kas keistųsi, bet viską įmanoma suderinti. Esame dviese ir kartu priimame sprendimus. Galėčiau dirbti iš namų, Kristijonas vienas važinėtų į fotosesijas.
