Tiesa, jo gyvenimas susiklostė šiek tiek kitaip, nei pats būtų to norėjęs – vos penkerių į alkoholio liūną įklimpusi Osvaldo motina pati berniuką atvedė į Klaipėdoje esančius vaikų namus.
Matė, kaip tėvas talžo motiną
Dabar jau mirusiai alkoholikei mamai vaikinas už tokį žingsnį dėkingas – gyvenimas iki penkerių su girtuokliaujančiais tėvais jam iki šiol siejasi su pragaru.
„Iki penkerių metukų gyvenau kartu su tėvais. Jie buvo girtaujantys. Kiek prisimenu, tiek jie nuolat gerdavo. Kai mama išsiblaivydavo, rūpindavosi manimi. Man niekada netrūko šilto maisto, palepindavo saldumynais.
Tiesa, iki šiol gerai prisimenu matytą smurtą – kai abu išgerdavo, imdavo muštis. Man būdavo ypač skaudu matyti mamą, kurią lupdavo tėvas.
Kartais jiedu į kompaniją pasikviesdavo ir draugų, su kuriais linksmindavosi“, – prisiminė vaikinas.
Mamą pražudė alkoholis
O.Mačernius gerai pamena tą akimirką, kai socialiniai darbuotojai pasirūpino tuo, kad vaikas nebeaugtų nesaugioje aplinkoje. Tada pati mama turėjo atvesti vaiką į Melnragėje įkurtą „SOS vaikų kaimą“.
Osvaldas tuos namus vadina vaikų namais ir tikina, kad tai buvo jo išsigelbėjimas. Papuolęs į vaikų namus tada penkerių berniukas pagaliau galėjo atsikvėpti ir gyventi ramų gyvenimą be matyto smurto, alkoholio ir nuolatinių riksmų.
„Man ten buvo tikras rojus. Klaipėdoje gyvenau prie pat jūros, mačiau daug laimingų žmonių, manimi labai rūpinosi.
Prisimenu, ateidavo aplankyti ir tėvai. Mama žadėjo taisytis gyvenimą, tačiau mirė, kai man buvo 11 metų. Kiek močiutė aiškino, ją nugramzdino alkoholis.
Vaikų namuose vienišas nesijaučiau. Manęs aplankyti užsukdavo močiutė. Dažnai manęs klausia, kodėl neaugau su močiute. Nežinau. Būčiau norėjęs, tačiau ji tada augino mano seserį – gal dviejų vaikų būtų buvę per daug?
Mano seserį, su kuria puikiai sutariu, iš girtaujančių tėvų močiutė pasiėmė gerokai anksčiau. Džiugu bent tiek, kad ji matė mažiau smurto ir alkoholio negu aš“, – tikino vaikinas. Šiuo metu Osvaldas gyvena Gildforde, dirba viešbučio restorane. Savarankiškai gyvenantis jaunuolis tvirtino, kad tėvų jam niekada netrūko, nes jis paprasčiausiai nežino, ką reiškia juos turėti ir būti kartu.
Po mamos mirties – depresija
Kai vaikinas sužinojo, kad mirė jo mama, tada 11 metų berniukas skaudžiai priėmė šią naujieną. Jam net buvo depresija. Vaikas sunkiai prisileido tiesą apie tai, kad nebeliko paties artimiausio žmogaus.
„Kiek prisimenu gyvenimą su tėvais, jis buvo sudėtingas. Tas laikas ypač paveikė mano žodyną – girdėdavau, kaip tėvai nuolat keikiasi, todėl ir mano žodyne natūraliai atsirado daugybė keiksmažodžių.
Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad aplinka pasikeitė – auklėtojos, kurios manimi rūpinosi ir globojo, man tinkamu laiku paaiškino, ką galima daryti ir ko ne.
Kai augau su tėvais, ėmiau sunkiai kosėti, vėliau paaiškėjo, kad sergu tuberkulioze. Neprisimenu detalių, tačiau žinau, kad buvau gydomas nuo šios ligos.
Toks man skirtas likimas išmokė mane būti atsakingesniu. Nors dar negalvoju apie šeimą, vis dėlto neabejoju, kad būsiu nuostabus vyras ir tėtis. Stengsiuosi būti rūpestingas ir atsakingas.
Visiškai nevartoju alkoholio ir esu kategoriškai prieš jį nusiteikęs. Žinau, kad tėvų netekau dėl alkoholio, todėl kitaip ir būti negali“, – sakė vaikinas, kuris niekada nekaltino tėvų dėl jų pasirinkto gyvenimo būdo.
Osvaldo santykiai su seserimi – puikūs. Jis neseniai vyko jos aplankyti į Vokietiją, kur ji įsikūrusi su vyru ir dviem vaikais.
Vaikinas nepamiršta ir mamos kapo – kai būna Lietuvoje, visada jį aplanko. Gimtoji Lietuva Osvaldui primena ir mėgstamą tapybą.
Nuo pat mažens jaunuolis labai mėgo piešti, tačiau dabar šį polinkį šiek tiek primiršo – lietuvis daug dėmesio skiria darbui viešbutyje, laisvalaikiui su draugais ir sportui.
