Tačiau įvyko stebuklas. D.Kulišauskienė šiandien yra gerbiama Akmenės gyventoja, „Prieglobsčio“ krizių centro vadovė, laimingai ištekėjusi moteris, kuri svajoja visą likusį gyvenimą tarnauti kitiems.
„Aš sapnuoti nesapnavau apie tai, ką šiandien turiu“, – sakė iš Mažeikių kilusi 43-ejų D.Kulišauskienė.
Dar būdama paauglė ji pateko į nepilnamečių koloniją, vėliau už chuliganizmą sėdėjo Panevėžio moterų pataisos namuose. Galiausiai susidėjo su į narkotikus įnikusiu vyru ir pati virto narkomane.
Svaigalai padarė savo. Moteris per vienas išgertuves padūrė kaimyną ir už tai buvo nubausta 10 metų kalėti.
Laimei, kalėjime ji pradėjo lankyti reabilitaciją, dalyvavo dvylikos žingsnių programoje, įtikėjo Kristų. Įkalintoji liovėsi meluoti, keiktis, ėmė taisytis jos elgesys.
Jei ne pokyčiai, D.Kulišauskienė ir šiandien būtų kalėjusi. Tačiau moteris laisvėje. Ir tai dar ne viskas.
Užuot grįžusi prie pražūtingo gyvenimo būdo, ji Akmenėje padeda į krizę patekusiems žmonėms – vadovauja krizių centrui.
Gyvenimas suteikė jai antrą šansą ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime.
Moteris reabilitacijos centre sutiko mylimą vyrą, su kuriuo susituokė ir kurio meile nesiliauja stebėjusis.
Sumušė aštuoniolikmetes
D.Kulišauskienė istorija prasideda kur kas liūdniau, nei ji klostosi šiandien.
Daiva augo su tėvais ir vyresniu broliu. Tėvai dirbo pelningus darbus, priklausomybių neturėjo. Moteris nuo mažens buvo viskuo aprūpinta.
D.Kulišauskienė jau būdama maža elgdavosi agresyviai, labiau priminė berniuką – landžiodavo po statybas, karstydavosi ant turėklų, žaisdavo krepšinį.
Būdama penkiolikos, ji su drauge sumušė dvi pilnametes. Netrukus merginą išsiuntė į griežčiausią nepilnamečių koloniją Rusijoje. Ji buvo įkalinta dvejiems metams. Paauglę uždarydavo ir su vyresnėmis. Vyko kova už būvį, jos agresyvumas didėjo.
Kolonijoje Daiva pabaigė 11 klasių, gavo raudoną diplomą, įgijo siuvėjos specialybę.
Suėjus aštuoniolikai ją išleido į laisvę. Merginos atvažiavo tėtis. Motina ir brolis buvo pasiilgę.
Po trejų metų ji vėl pakliuvo į nelaisvę. Tąkart sumušė vyrą ir pustrečių metų pakliuvo į moterų pataisos namus Panevėžyje.
Jai grįžus nuo vėžio mirė motina. Brolis jau buvo pradėjęs vartoti narkotikus, taip pat uždarytas į kalėjimą. Po motinos mirties tėvas irgi įniko į alkoholį, gėrė viską, kas degė.
Vos išvengė mirties
Po poros metų laisvėje D.Kulišauskienė pradėjo gyventi su vaikystės draugu Rolandu. Sugyventinis jai pasiūlė pabandyti narkotikų. Moteris ėmė svaigintis, leistis aguonų nuovirą.
Jiedu kartu gyveno devynerius metus. Retai kada Daiva nesisvaigino. Rolandas ją mušdavo.
„Ką matot ant mano kūno – viskas iš jo“, – randus rodė D.Kulišauskienė.
Rodydama kairę ranką, moteris pasakojo, kad bėgdama nuo sugyventinio iššoko iš antro aukšto. Rankos kaulas skilo į daugybę skeveldrų. Teko ne kartą operuoti, dėti tirpstantį plastiką ir metalą.
Kai Rolandas peiliu rėžė Daivai per smakrą ir kaklą, ligoninėje gydytojas Sigita Kaktys paaiškino: „Iki miego arterijos – per vieną milimetrą.“ D.Kulišauskienė vos išvengė mirties.
„Nelinkiu nė vienai moteriai to, ką patyriau“, – sakė Daiva.
Daiva buvo iki ausų įklimpusi į narkotikus. Dėl priklausomybės ir despoto sugyventinio, moters atsisakė visi artimieji, net tėvas ir teta nebepadėjo.
Nudūrė kaimyną
Prieš devynerius metus ji padarė dar didesnį nusikaltimą – nužudė keliais metais už save vyresnį kaimyną.
Per išgertuves jis susipyko su Rolandu, Daiva puolė juos skirti. Nuo stalo paėmė peilį ir dūrė.
Kaimyną ji užmušė būdama išgėrusi – pripūtė 0,91 promilės. Narkotikų vartojusi nebuvo.
„Mano smegenys jau nebeveikė. Buvau prarajoje“, – pasakojo moteris.
Laikraščiai rašė, jog skirdama du peštukus, moteris vieną iš jų papjovė.
D.Kulišauskienė gavo 10 metų kalėjimo.
Patikėjo didesne jėga
Panevėžio moterų pataisos namuose ji pradėjo lankyti anoniminių narkomanių grupę. Pradžioje į kassavaitinius susitikimus moteris eidavo iš išskaičiavimo. Grupelės narės gyveno gražesnėje aplinkoje, po mažiau žmonių kameroje.
Dvejus metus Daiva nemėgo grupelės, eidavo ten susiraukusi, nemokėjo bendrauti, priešinosi tam, kas vyksta. „Koks čia durnizmas, ką jie man pasakoja? Norėsiu ir nevartosiu“, – tuomet pyko nuo narkotikų priklausoma D.Kulišauskienė.
Trečius metus susitikimai grupėje ėmė liesti jos širdį. Ji ėmė tikėti tuo, ko mokė dvylikos žingsnių blaivėjimo programa.
„Man atrodė, kad vyksta stebuklai. Ir norėjau tikėti, ir bijojau“, – sakė įkalintoji.
Vienas iš programos žingsnių – patikėti už žmogų aukštesne jėga, kuri padeda sveikti. Dėka tikėjimo Daiva ėmė keistis. Ji mažiau melavo, stengėsi sąžiningai atlikti užduotis.
D.Kulišauskienės tėvas negalėjo patikėti, kad dukra neberūko, nesikeikia, kad pradėjo tikėti. „Nejaugi čia mano dukrelė?“ – verkdamas stebėjosi jis.
Kalėjimo darbuotojai tai pastebėjo. Jie leido Daivai dirbti laisvėje. Moteris du sezonus skynė obuolius. D.Kulišauskienė kalėjime dirbo, mokėsi siūti, virti bei atlikti statybos-apdailos darbus, lankė reabilitaciją.
Į laisvę išėjo 5 metais anksčiau
Praėjus penkeriems nelaisvės metams, ją išleido.
Prieš Daivai išeinant anoniminių narkomanių grupės vadovė Birutė papasakojo, kad susipažino su vienu vyru, kuris kalbėjo apie Akmenės rajone, Dabikinėlės kaime besikuriantį reabilitacijos centrą „Prieglobstis“.
Ji Daivai pasiūlė apsigyventi centre. D.Kulišauskienė sutiko – nenorėjo grįžti į aplinką, kurioje pradėjo ristis žemyn.
Moteris tapo pirmąja reabilitacijos centro gyventoja. Metus trukusi programa padėjo jai nevartoti alkoholio ir narkotikų, atsisakyti rūkymo.
„Prieglobsčio“ vadovas, Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis pastebėjo, kad Daiva turi jautrią širdį ir gali tarnauti kitiems. Jis pasiūlė moteriai dirbti reabilitacijos centre.
Dar besigydydama Daiva tapo reabilitacijos centro vyresnioji. Vėliau baigė kursus, ir įsidarbino M.Palionio įkurto Akmenės krizių centro socialine darbuotoja ir vadove.
„Esu labai dėkinga, kad Mindaugas manimi pasitikėjo. Po tokio gyvenimo jis man patikėjo visą centrą. Ten yra parduotuvė, kasa, sandėlis. Turiu daug atsakomybių. Jis duoda man vis daugiau. Kuris taip pasitikėtų?“ – stebėjosi D.Kulišauskienė.
Jos vadovaujamame krizių centre gyvena besilaukiančios moterys, motinos su vaikais, kur apsistoti neturintys vyrai. Iš viso devyni žmonės – septyni suaugę ir du vaikai.
Antradieniais vyksta susitikimas ir malda, ketvirtadieniais blaivybės klubas, penktadieniais dirbama su romų tautybės vaikais.
Greta krizių centro D.Kulišauskienė augina gyvulius, daržą, turi šiltnamį. Moteris dirba ir centre, ir čia pat įkurtoje parduotuvėje, kurioje prekiauja padėvėtais rūbais.
Iš uždarbio parduotuvėje laikosi krizių centras ir kitos „Prieglobsčio“ iniciatyvos.
Sukūrė naują šeimą
Gyvenimas ją apdovanojo ne tik širdžiai mielu darbu, bet ir nauja šeima.
Jai besigydant Dabikinėlės kaime, tame pačiame reabilitacijos centre gyveno ir Gintas – žmogus, kuris Daivos grupelės vadovei papasakojo apie „Prieglobstį“ ir galimybę jame gyventi.
Jis dirbo tokiame pat centre Latvijoje, į Lietuvą buvo atvykęs ilsėtis.
Pradžioje Gintas Daivai nepatiko. Prireikė laiko, kol jie ėmė bendrauti. Tačiau kartą Daiva suvokė: „Čia mano vyras – jis mane į centrą pasikvietė.“
Ji jau nesitikėjo sutikti mylimą žmogų: „Buvau nusiteikusi prieš vyrus. Bijojau būti įskaudinta, apgauta, kad nepasikartotų pragaras.“
Dabar ji dėkinga už santuoką su Gintu: „Esu dėkinga Dievui, kad turiu savo vyrą. Vos ne dešimt metų praleidau smurte, o dabar jis man nė žodžio blogo nepasako. Turėčiau jį ant rankų nešioti.“
Jiedu susituokė 2015 metų sausį, gyvena Akmenėje. Santuoką palaimino pastorius M.Palionis. Jis surengė porai šventę reabilitacijos centre ir gyvenimo pradžiai išnuomojo butą.
Gintas dirba reabilitacijos centre, o Daiva yra krizių centro vadovė.
Apie praeitį jie daug nekalba: „Gyvename dabartimi ir ateitimi. Norime padėti žmonėms.“
Meldžia vaikų atleidimo
D.Kulišauskienė turi keturis vaikus, du jų jau pilnamečiai, mažesnieji – 7 ir 13 metų. Vaikai gyvena su globėja netoli Akmenės.
Mažiausiajam buvo vos keli mėnesiai, kai Daiva pateko į kalėjimą.
Vaikai kol kas nelabai nori bendrauti su motina. „Kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, buvau susitikusi su vaikais, atsiprašiau jų. Jie supykę dėl ankstesnio mano gyvenimo, kad gyvenau su smurtaujančiu draugu, kad vartojau, kad papuoliau į kalėjimą. Kiekvienas pyktų. Pati kalta, kad vaikai nusisukę. Jiems reikia laiko, kad galėtų atleisti. Meldžiuosi. Yra kibirkštėlė tikėjimo, kad vieną dieną galėsim susitikti, daugiau pasikalbėti“, – pasakojo moteris.
Ji norėtų vaikus bent aplankyti, su jais bendrauti, padėti, kiek gali.
