Risa ir Hiroyuki prieš šešerius metus išvydo vienas kitą japoniškame sode, kuris kuriamas Kretingos rajone. Šiemet į šį sodą Risa vyko jau su dukterimi. Japonė nejautė nerimo, kai su beveik pusantrų metų Jūra sėdo Vilniuje į traukinį ir keturias valandas praleido vagone, kol pasiekė Kretingą.
„Jūra nemėgsta ošti, ji – ramus vaikas, nėra sunku su ja keliauti. Būdama Lietuvoje ji pradėjo kur kas daugiau valgyti, kalbėti, pasidarė emocingesnė, nei būdama Japonijoje“, – pripažino Risa.
Milžiniškos pievos, akmenys, vingiuoti takai, žydintys augalai, bambukų tvora, čiurlenantys upeliai – 16 hektarų japoniškas sodas Jūrai yra per didelis, kad galėtų viena apžiūrėti, ką nuveikė jos tėvas kartu su kitais sodinininkais, kuriuos palangiškis gydytojas Šarūnas Kasmauskas vadina žemės menininkais.
Jei ne jis, Mažučių kaime, Darbėnų seniūnijoje, ganytųsi karvės, galbūt siūbuotų javų varpos, bet nebūtų japoniško sodo, tvenkinio, iš kurio srūva trys upės, reiškiančios amžinybės ratą.
Jūros vardas taip pat siejamas su gamtos stichija. Gamta gali būti audringa, rūsti arba tyli ir rami. Tekančios Saulės šalyje Risos ir Hiroyuki duktė gimė 2015 metų kovo 8-ąją.
Jūros vardas jai buvo išrinktas ne atsitiktinai – Risa savo būsimą vyrą Hiroyuki sutiko prie Baltijos jūros, Lietuvoje.
Japonijoje moters vardas Jūra yra išskirtinis, nors pagal tarimą panašiai skamba ne vienas moteriškas vardas, pavyzdžiui, Juna ar Juka.
Užrašius hieroglifais Jūros vardą, jis reiškia saulėlydį ir sakurą. Risai svarbus saulėlydis, nes su savo būsimu vyru ji dažnai palydėdavo saulę, grimztančią į Baltijos jūrą.
Risos dukters vardo reikšmę paaiškina ir sakuros hieroglifas, kuris irgi nėra atsitiktinis, nes mergaitė gimė kovą, kai Japonijoje – pats sakurų žydėjimo metas.
Risa Lietuva ėmė domėtis daugiau negu prieš 10 metų. Tuo metu moteris dirbo vienoje oro bendrovėje ir turėjo galimybę pigiau nusipirkti skrydžio bilietus. Pirmoje kelionėje į Lietuvą ją lydėjo sesuo.
Toje kelionėje Risa sutiko lietuvį Vytautą, kuris tapo jos šeimos draugu. Nors Vytautas moka tik du žodžius japoniškai, kurie reiškia „gražu“ ir „įdomu“, jis stengiasi neužmiršti japonės.
Visi Risos sutikti lietuviai vyrai buvo labai mandagūs, malonūs. Gal net labiau nei japonai.
Jie visada padėdavo nešti sunkius daiktus. Japonijoje vyrai yra labiau išsiblaškę.
Moteris neslėpė – jos svajonė buvo ištekėti už lietuvio, bet vyrai Lietuvoje į Risą nežiūrėjo kaip į moterį, kurią galima įsimylėti.
Daugeliui ji iki šiol atrodo kaip paauglė: „Kai kurio nors paprašydavau atspėti mano amžių, daug kas atsakydavo: „Keturiolika.“
Tačiau tautietis Hiroyuki įsimylėjo. Santūrus ir drovus vyras nemėgsta fotografuotis, todėl nuotraukose, kur įamžinti japoniško sodo kūrėjai, jį galima pastebėti fone ar antrajame plane.
Mažakalbis sutuoktinis netrikdo Risos. Ji tikino, kad mėgsta daug kalbėti, todėl jai labiausiai reikia dėmesingo klausytojo.
Būdama Lietuvoje Risa nepasiilgsta tradicinio japoniško maisto. Jai skaniausia Lietuvoje yra grietinė, kurią gali valgyti vietoj jogurto.
Kretingos rajone dirbantys japonai dažniausiai patys verdasi maistą, todėl jų namuose vyrauja tradiciniai Tekančios Saulės šalies patiekalai.
Jei to nebūtų, Risa su Hiroyuki neprapultų. Jai skanu ragauti lietuviškus valgius. Kai atvykusi į Lietuvą ji čia prabūdavo tris ar keturis mėnesius, visada priaugdavo mažiausiai penkis kilogramus svorio.
Meilės istorijoje, atvedusioje Risą į Lietuvą, yra daug nepaaiškinamų sutapimų ir atsitiktinumų. Likimas lėmė, kad savo būsimą vyrą sutiko ne Japonijoje, o Lietuvoje, ir ne kur nors kitur, o japoniškame sode netoli Kretingos.
Risa įsitikinusi, kad tokių dalykų žmogus negali suplanuoti.
Gyvendama Japonijoje moteris namuose iki šiol mėgsta klausytis radijo stočių „Lietus“ ir „M-1 plius“. Moteris savarankiškai mokosi lietuvių kalbos ir visada lietuviškai klausosi šalies orų prognozės.
Jei pranešama apie lietų, moteris džiaugiasi, kad japoniško sodo augalams nepritrūks drėgmės ir jos vyrui nereikės jų laistyti.
Jau pirma kelionė į Lietuvą Risą taip sužavėjo, kad ji ėmė domėtis, ką veikia čia gyvenantys jos tėvynainiai. Šitaip Risa sužinojo apie didžiausią Europoje kuriamą japonišką sodą.
Ji netgi atėjo į Lietuvos ambasadoje Japonijoje surengtą vakarą, kur susipažino su Š.Kasmausku ir Hajime Watanabe, vienu talentingiausių sodo meistrų, kuris Lietuvoje dirba nuo 2007 metų.
Jis ir pakvietė Hiroyuki į Lietuvą, nes buvo jo mokytojas.
Risa žino, kad jos vyrui ne tiek svarbu, kiek uždirbs, bet kiek turės galimybių tobulėti.
Kartu su šiais sodininkais dirba dar vienas talentingas japonas Onishi, kurį daug kas vadina žemės menininku, nors jo profesija – buldozerininkas.
Onishi labai vertinamas savo tėvynėje, nors visus darbus atlieka ne teptuku, o buldozeriu.
Šiuos žmones subūrė ne pinigai, o bendra idėja. Nors sodas Darbėnuose lėtai auga, bet kasmet jį aplanko apie 25 tūkst. žmonių.
Daug kantrybės turintys japonai dažnai primena tokią patarlę – jeigu nori sušildyti uolą, turi trejus metus ant jos sėdėti.
Kraštovaizdžio architektas, Japonijoje vadinamas žemės menininku, H.Watanabe yra kūręs japoniškus sodus Australijoje, Italijoje, Vokietijoje, kitose šalyse, tačiau dydžiu jie nė iš tolo neprilygo žemaičio valdoms.
Atokiame Kretingos rajono kaime sklypą, kuriame telkšojo pelkės, H.Watanabe kartu su Š.Kasmausku užsimojo paversti didžiuliu parku, jaukia ramybės ir poilsio oaze.
Risą atvykti į Lietuvą paragino H.Watanabe. Nusprendęs parodyti moteriai, iš ko semiasi patirties, jis pakvietė ją keliauti kartu ir nusivežė į vieną kalvotą slėnį Japonijoje, per kurį teka upė.
H.Watanabe būsimai savanorei prisipažino, kad šis slėnis yra pavyzdys, ko reikia siekti kuriant sodą.
Sulaukusi pritarimo, kad gali savanoriauti Lietuvoje, Risa ilgai nedelsė. Jos artimiesiems tai buvo netikėtas žingsnis.
2010 metais atvykusi į Lietuvą Risa čia praleido tris mėnesius.
Dėl savanorystės ji netgi paliko darbą Japonijoje, nes nė vienas darbdavys nebūtų jai suteikęs tokios galimybės.
Per metus japonai sau leidžia atostogauti vos vieną savaitę. Jei atostogos tęsiasi ilgiau, grįžus į darbą būna nejauku, nes labiausiai Japonijoje vertinama ištikimybė, kai dėl darbo žmogus aukoja savo laisvalaikį, net atostogas.
Iš pradžių sodininkavimas Risai nedarė didelio įspūdžio. Nuo jaunystės žavėdamasi fantastine literatūra, ji rinkosi anglų literatūros studijas.
Jai labai patiko angliškai parašytos mokslinės fantastikos knygos. Risa norėjo įsigilinti, kokia filosofija grindžiami šie literatūros kūriniai.
Todėl moteris niekada nesvarstė galimybės gyvenimą sieti su sodininku. Tačiau atvykusi į Lietuvą ir pamačiusi, kaip kuriamas sodas, ji tuo susižavėjo.
„Niekada nepamiršiu, kaip atsirado ant kalvos ežeras, upės vagos, kaip buvo klojami akmenys. Jie neturi kyšoti kaip antkapiai ir laužti peizažo linijos, viskas turi būti savo vietoje ir negriauti struktūros“, – sakė Risa.
Gyventi tarp skirtingų valstybių nėra lengva, bet didelis atstumas ne tik neužgesino, bet labiau įpūtė Risos ir Hiroyuki meilę.
2013 metų gruodį jie susituokė. Jungtuvės vyko Japonijoje be didelės ceremonijos, tik buvo pasirašyti dokumentai, padarytos kelios nuotraukos.
Po vestuvių Risos sutuoktinis tęsia darbą Lietuvoje – Hiroyuki kasmet Darbėnuose praleidžia mažiausiai tris mėnesius.
Atėjus žiemai jis grįžta į Japoniją, kur laukia žmona ir duktė.
Grįžęs namo Hiroyuki taip pat nesėdi rankų sudėjęs. Jis toliau dirba kaip profesionalus sodininkas, nes taip suplanuoja savo darbus, kad jie nenutrūktų.
Risa su vyru Japonijoje gyvena Točigio prefektūroje, Mokos mieste, turinčiame apie 80 tūkstančių gyventojų. Čia gamtovaizdis labai panašus į Darbėnus, tik aplinkui plyti ryžių laukai.
Nors Risos vyro profesija poetiška, nes kuria grožį gamtoje, jo būdas kur kas žemiškesnis.
„Jis nekalbus, kaip ir visi japonų vyrai, santūrus, išoriškai atrodo ir nelabai emocingas. Jo veido išraiška beveik nesikeičia“, – vyrą apibūdino Risa.
Gimus vaikui, Japonijoje moteris gali metams išeiti motinystės atostogų, jai garantuojama darbo vieta, tačiau tuo metu šeimai būna sunku.
Kai vaikui sukanka dešimt mėnesių, moteris jau grįžta į darbą.
Jei neturi anytos ar motinos, kuri gyvena tame pačiame mieste ir galėtų prižiūrėti kūdikį, jauna motina turi atsisveikinti su darbu. Dėl šios priežasties Japonijoje yra labai mažas gimstamumas – mažesnis nei Europos Sąjungoje.
Kartu su vyru šiemet Risa dalyvaus japoniškos kultūros festivalyje, kur užsivilks šventinį kimono ir ruoš arbatos ceremoniją.
Viešėdama Lietuvoje Risa retai vilki kimono. Šiuo metu Japonijoje dėvėti kimono – prabangos ženklas.
Anksčiau kimono buvo kasdienis drabužis, o dabar vilkimas išskirtinėmis progomis. Pigiausias kimono yra medvilninis, o brangiausias – šilkinis.
Vienu metu ji japoniškame sode kepė tradicinius sausainius ir pateikdavo juos per arbatos ceremoniją.
Lankytojams labai patiko jos gaminiai – Risa net ketino atidaryti Lietuvoje kokią nors kepyklėlę. Tačiau pirmiausia jai reikėtų įveikti kietą riešutėlį – pramokti lietuvių kalbos.
Japonė norėtų Lietuvoje su šeima įsikurti ilgesniam laikui, tad dabar svajoja čia apsilankyti žiemą, nes dar nė karto tokiu metų laiku nebuvo prie Baltijos jūros.
Išblyškusia oda iš aplinkinių išsiskirianti kitatautė yra alergiška saulei, todėl žiemą jai net bus lengviau nuspręsti, ar apsistoti ilgėliau vyro meilę ir vardą dukteriai dovanojusioje šalyje.
