Dėl garbaus amžiaus sunkiau vaikštantis ir dažniau artimųjų stumiamame vežimėlyje po Palangą keliaujantis K.Ambrozaitis kiekvieną kartą prašo jį nuvežti į jo jaunystę menančias kurorto vietas: ant jūros tilto, prie kurhauzo, tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos vilos, į J.Basanavičiaus gatvę, Vilniaus universiteto poilsinę.
Pasiekus daug prisiminimų keliančius pastatus, daugiau negu pusę amžiaus vaikščiotais takais profesorius apeina pats.
„Jeigu neaplankysiu šių vietų, kaip aš galėsiu pasakyti, kad šiemet buvau Palangoje“, – šmaikštavo senolis.
Nususęs kaimas su lūšnelėmis
Vis dar gera atmintimi galintis pasigirti ilgaamžis su visomis detalėmis pasakojo apie pirmąją savo kelionę į Palangą 1936 metais.
Tuo metu 25 metų studentas buvo Kaune birželį vykusios trijų Baltijos šalių studentų konfederacijos Lietuvos delegacijos narys. Studentų sambūriui baigus darbą visiems konfederacijos dalyviams buvo numatyta pažintinė kelionė į Lietuvos pajūrį.
Kone tūkstantis studentų vyko specialiai tam skirtu traukiniu.
Pirmasis sustojimas buvo Kėdainiuose – gausi delegacija čia pietavo. Iki vakarienės traukinys atpūškavo į Klaipėdą, kur studentai ir nakvojo.
Kitą dieną visi norintieji buvo pakviesti į ekskursiją – į Palangą ir Nidą.
Tačiau pirmoji pažintis su Palanga jaunam gydytojui didelio įspūdžio nepadarė.
„Nususęs kaimas su medinėmis lūšnelėmis ir jokio kurorto ženklo“, – tokį vaizdą apie Lietuvos pajūrio miestelį susidarė iš autobuso išlipęs jaunuolis iš Kauno.
Tuomet Palangoje tebuvo keli mūriniai pastatai. O dabartinė J.Basanavičiaus gatvė buvo plikas, medžiais neapsodintas smėlėtas vieškelis link jūros tilto.
Vytauto gatvė buvo siauras keliukas, kuriame sunkiai prasilenkdavo du vežimai.
Beje, vežimų ratlankiai buvo neįprastai platūs. Paaiškėjo, kad jie yra tokie todėl, kad plonesni susmegtų į smėlį ir vežimas šiuo keliu negalėtų pravažiuoti.
Abipus dabartinės J.Basanavičiaus gatvės nuo kurhauzo iki pat jūros tebuvo kelios lūšnelės, šalia kurių prie dabartinės Birutės gatvės išlikusi prezidento vasaros rezidencija atrodė kaip prašmatnūs rūmai.
Visa Palanga buvo apeinama per gerą pusvalandį. Pietų pusėje miestelis baigėsi vaistine, už kurios prasidėjo grafo Tiškevičiaus parkas.
Ekskursantai vaikščiojo po parką, apžiūrėjo didingą grafo dvarą, tačiau pačių šeimininkų neišvydo.
Studentai dar apsuko ratą miestelio turguje, kuris buvo priešais bažnyčią, paėjėjo tiltu, pasigrožėjo jūra ir vėl sėdo į autobusą.
„Daugiau nebuvo ko žiūrėti“, – pasakojo tokiu kurortu nusivylęs K.Ambrozaitis.
Pajuto sovietų valdžią
Kitas jo pasimatymas su Palanga įvyko po ketverių metų, kai jis, jau dirbdamas Vilniaus universitete, pirmąsias atostogas nutarė prašmatniai praleisti Palangoje.
„Palanga tuomet jau garsėjo kaip Lietuvos kurortas, kuriame poilsiauti vasarą buvo savotiškas prestižas“, – prisimena senolis.
1940 metų vasarą Lietuva jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, tačiau per pirmąsias dienas žmonės didesnių pokyčių dar nebuvo spėję pajusti – atostogas leido kaip ir anksčiau.
Liepą autobusu į Palangą atvažiavęs K.Ambrozaitis sovietų valdžią pajuto tik priemiestyje, kai įvažiuojant į pasienio zoną uniformuoti sovietų pasienio kariai patikrino keleivių pasus.
Pačioje Palangoje naujos sovietų valdžios dar nebuvo justi. Vasara buvo karšta, jūros vanduo jau įšilęs, į miestą buvo suvažiavę nemažai vasarotojų.
Pradedantysis poilsiautojas nudrožė į laikraščių skelbimuose aptiktus katalikiško jaunimo namus, kur gavo kambarį palėpėje.
Jie buvo J.Basanavičiaus gatvės gale, priešais dabartinį „Šachmatinės“ viešbutį, kur Kauno kunigų seminarijai priklausančiame žemės sklype anksčiau įsikurdavo atrakcionai.
Jei ten nebūtų buvę laisvų kambarių, K.Ambrozaitis be vietos nebūtų likęs. Tada Palanga nebuvo tokia perpildyta kaip dabar. Poilsiautojams pakakdavo nuomojamų kambarių kurorto vilose.
Iš bėdos pernakvoti buvo galima ir palangiškių lūšnose, tačiau jos poilsiautojų dėmesio nesulaukdavo.
Vasaroti Palangoje sau galėjo leisti tik neblogą algą gaunantys žmonės, inteligentijos atstovai – jems apsistoti vargingose pirkiose buvo nepriimtina.
Jaunimo namuose, kuriuose pirmą kartą vasarojo K.Ambrozaitis, diena su visu išlaikymu kainavo septynis litus. Geresni kambariai buvo brangesni.
Dirbantiems valdišką darbą tai nebuvo brangu. Gydytojai tuomet gaudavo 300 litų algos, seselės – 220 litų.
Bet universiteto dėstytojai buvo vertinami kur kas labiau. Docento alga siekė 800 litų, o profesoriaus – apie 1200 litų.
Tuomet felčerio etatu universitete įdarbinto K.Ambrozaičio alga siekė 150 litų. Toks atlyginimas jau leido dvi savaites prašmatniai vasaroti Palangoje.
Juo labiau kad nusipirkę vietą kambaryje poilsiautojai gaudavo visą dienos maitinimą.
Vilose ar poilsinėse vasarotojams valgomajame valgis buvo pateikiamas keturis kartus. Pusryčiams ir vakarienei stalas būdavo nuklojamas valgiais, kurių galėjai kirsti, kiek norėjai. O pietums buvo padedamos porcijos.
Rytą poilsiautojai keldavosi apie 8–9 valandą, pusryčiaudavo ir visi eidavo prie jūros.
Į paplūdimį vasarotojai išsiruošdavo jau persirengę maudymosi kostiumėliais ir būtinai vilkėdami chalatus. Atėjus prie jūros nebereikėdavo persirengti, o chalatai būdavo patiesiami ant smėlio.
Važiuoti į Palangą be savo chalato tada buvo nesuvokiamas dalykas. Nuo tų laikų mada eiti prie jūros vilkint chalatais išliko iki vėlyvo sovietmečio.
Po vidurdienio paplūdimys ištuštėdavo, nes visi poilsiautojai sugrįždavo į poilsines pietauti. Prie pietų stalo vyrai jau vilkėdavo kostiumais su kaklaryšiu, moterys būdavo persirengusios suknelėmis.
Po pietų prie jūros retas benueidavo. Tuomet poilsiautojai pasklisdavo po miestą. Iki pavakarės buvo priimta vieniems pas kitus eiti į svečius.
Kainos buvo pakenčiamos
Vakarojimas svečiuose pas pažįstamus prasitęsdavo ir po vakarienės. Jaunimas patraukdavo į restoranus, kurių tuo metu Palangoje buvo vos keli.
Prašmatniausias buvo kurhauze, bet ten lankydavosi aukštuomenė. Eiliniai vasarotojai apguldavo restoraną J.Basanavičiaus gatvės pradžioje, kuris stovėjo sovietmečiu sudegusio „Jūros“ restorano vietoje.
Kainos restorane buvo pakenčiamos. Kukliai su dama buvo galima pasėdėti kišenėje turint ir 5 litus.
Dar viena populiari užeiga J.Basanavičiaus gatvėje buvo ties Birutės gatve prie tilto per Rąžę – ten buvo Mažeikių aludarių Šadauskų užeiga, kurioje neblogo alaus puslitris kainavo tik 19 centų.
K.Ambrozaitis iki šiol prisimena, kad tame bare stovėjo du maišai. Vienas jų – su virtais žirniais, kitas – su mažais riestainėliais.
Šių užkandžių buvo galima imti, kiek tik nori.
Bet jie buvo gerokai pasūdyti, todėl kas į tuos maišus labiau įsisukdavo, būdavo priverstas troškulį vėl malšinti alumi.
„Bet kiek pasikankinant, būdavo galima visai padoriai prikimšti pilvą“, – juokėsi ilgaamžis.
1938-aisiais Palangą nusiaubus gaisrui, po dvejų metų kurortas vėl buvo neblogai atsistatęs. Jau stovėjo daug mūrinių namų, poilsio vilų.
J.Basanavičiaus gatvė buvo apsodinta kaštonais ir išklota plūktu moliu.
„Tuomet Palanga jau buvo panaši į kurortą: buvo nemažai didelių vilų, kurias visas užimdavo vasarotojai, pasilinksminimo vietose grodavo muzika, veikė maudyklos, kelios valgyklos.
Poilsiautojus priimantys gyventojai pradėjo puošti savo namus gėlėmis, išsitinkuodavo kambarius“, – pasakojo senolis.
Per atostogas prie jūros K.Ambrozaitis buvo nuvykęs ir į Šventąją, tuomet dar nykų kelių trobesių kaimelį ant upės kranto.
Bet jis Lietuvai buvo labai svarbus, nes Šventojoje tuo metu buvo vienintelis šalyje jūrų uostas.
K.Ambrozaičiui nusišypsojo laimė patekti ir apžiūrėti uoste tuomet stovėjusį vienintelį Lietuvoje karo laivą „Prezidentas Antanas Smetona“. Ir netgi susipažinti su jo artilerijos karininku Povilu Labanausku, gimusiu netoli K.Ambrozaičio tėviškės.
Į taip patikusią ir malonius prisiminimus kėlusią Palangą gydytojas sugrįžo tik 1948 metais, po tremties. Nuo to laiko profesorius čia po dvi savaites ar bent 10 dienų atostogaudavo kasmet.
„Gal esu nebent kokią vasarą kitą praleidęs. Bet tai turėjo būti labai svarbios priežastys, nes vasarą atvažiuoti į Palangą man buvo šventas reikalas“, – teigė ilgaamžis.
Lietuvoje jau pripažintas gydytojas ir universiteto profesorius Palangoje galėjo įsigyti ir nuosavą poilsio būstą, tačiau sovietmečiu butų niekas nepardavinėdavo, o atskiro, kad ir nedidelio, vasarnamio prisiekęs Palangos poilsiautojas vengė.
„Juk namui reikia nuolatinės priežiūros ištisus metus. Važinėti į Palangą ne vasarą neturėjau laiko, o ką nors samdyti namui prižiūrėti buvo nepatogu“, – teigė senolis.
Vasarodavo su kolegomis
Tiesa, galimybę Palangoje turėti savo kampą K.Ambrozaitis turėjo, kai pačiame Palangos centre Vilniaus universitetas susiruošė statyti namą su atskirais kambariais poilsiui.
Tačiau tuometis universiteto rektorius nusprendė, kad Palangoje moksliniams darbuotojams nėra reikalo ištisą vasarą tūnoti prie jūros, tad šių planų buvo atsisakyta.
K.Ambrozaitis Palangoje visada vasarodavo su puikia kolegų gydytojų ir šiaip gerų pažįstamų draugija.
Profesorių su šeima vasaroti mielai priimdavo tuometis Palangos ligoninės vyriausiasis gydytojas, kiti savo vasarnamius turintys geri pažįstami.
Jis prisimena, kad poilsiauti į Palangą išsiruošdavo kaip į šventę: veždavosi išeiginius drabužius, iš namų pasiimdavo net iškilmingiausioms progoms skirtų indų.
Vasarą poilsiaujant Palangoje buvo geriausia proga pabendrauti su prie jūros atvykusiais gerais pažįstamais ir bičiuliais iš įvairių Lietuvos miestų.
Pasak K.Ambrozaičio, dirbant dažnai svečiuotis ar trumpam susitikus neskubant postringauti apie žvaigždes ar gyvenimo prasmę nebūdavo kada. O Palangoje laiko ir noro nuoširdiems pokalbiams, juokams ir prisiminimams atsirasdavo visuomet.
„Iš šios smagios kompanijos nė vieno gyvo nebeliko.
Bet lydimas artimiausių žmonių vis tiek atvažiuoju iki šiol.
Palangos negalima išduoti, kol čia dar yra mane menantys pastatai, malonius jaunystės prisiminimus keliančios vietos“, – šypsojosi vyriausias Palangos poilsiautojas.
Senolių dokumentai verčia suabejoti jų amžiumi
Jeigu tikėtume valstybės įmonės Registrų centro gyventojų registro duomenimis, esame tikra ilgaamžių tauta, mažai kuo nusileidžianti kokiai nors Japonijai. Bet, pasirodo, oficialiai asmens dokumentuose nurodoma senolių gimimo data nebūtinai reiškia, kad tiek jiems metų ir yra. Ėmus domėtis vyriausiais Lietuvos ilgaamžiais sulaukta staigmenų.
Naujausiais šių metų liepos 1 dienos duomenimis, Lietuvoje gyveno net 14 senolių, gimusių nuo 1900-ųjų iki 1908 metų. Iš viso turime net 313 šimtą metų perkopusių asmenų.
Amžiumi vyriausiam vyrui šiemet sukako 110 metų, o šiemet 116 metų sulauksianti moteris yra ne tik vyriausias Lietuvos žmogus, bet ir galėtų pretenduoti į pasaulio rekordą. Tačiau pradėjus ieškoti vyriausių Lietuvos žmonių netikėtai paaiškėjo, kad jų gimimo datos yra netikros.
Pajūryje gyvenantis 110 metų senolis (pavardė redakcijai žinoma) turėtų būti vyriausias Lietuvos vyras, tačiau namų duris pravėrusi jo žmona ryžosi atskleisti šeimos paslaptį. Pasirodo, iš tiesų senolis tėra sulaukęs 102 metų. Mat Lietuvą antrą kartą okupavus Sovietų Sąjungai ir prasidėjus karui vyras norėjo išvengti karinės tarnybos okupantų kariuomenėje ir nutarė pasisendinti. Vyras užsiaugino barzdą ir valdžios atstovams pasakė, kad karo metu pradingo jo dokumentai. Apžiūrėjusi gydytojų komisija patvirtino, kad jis gimė 1906 metais, ir išdavė jam dokumentus. Iš tikrųjų 1914 metais gimęs žmogus 8 metais anksčiau išėjo ir į pensiją. Kita vertus, kaip patvirtino jo žmona, savo tikrojo gimimo metų jos vyras įrodyti jau nebegalėtų, nes iš šeimos gyvas liko vienintelis.
Tokia pat istorija nutiko ir pamėginus surasti vyriausią Lietuvos moterį. Oficialiai 115 metų turinti gyventoja (pavardė redakcijai žinoma) gyvena vienos Aukštaitijos parapijos senelių globos namuose. Prieš kelis mėnesius ją atvežę artimieji globos namų administracijai prasitarė, kad iš tiesų senolė yra jaunesnė – jai dabar tėra 98 metai. „Mes iš karto atkreipėme dėmesį, kad naujoji globotinė ne tokia sena – dar guvi, gerai matanti ir neblogai girdinti. Kodėl jos dokumentuose kita gimimo data, mes nesiaiškinome“, – pasakojo globos namams vadovaujantis klebonas. Tačiau buhalterei duktė pasakojo, kad klaida motinos gimimo metuose įsivėlė, kai sovietiniai pasai buvo keičiami į lietuviškus. Kodėl tuomet 74 metų pensininkė sutiko būti pasendinta net 18 metų ir nesiekė, kad klaida būtų ištaisyta, taip ir liko neaišku. Kokiomis aplinkybėmis moters asmens dokumentuose buvo įvelta klaida, negalėjo paaiškinti ir jos artimieji.
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo Jano Vidicko teigimu, tokių klaidų piliečių asmens dokumentuose buvo nemažai padaryta nuo 1992 metų balandžio pradėjus išduoti pirmuosius Lietuvos Respublikos piliečių pasus. „Tuomet ranka duomenis suvedinėję darbuotojai turėjo didžiulį darbo krūvį ir neišvengė apmaudžių klaidų, spausdindami rašomąja mašinėle spustelėdavo ne tą klavišą. Jei žmonės dėl to nereiškė pretenzijų, ši klaida juos lydėjo ir visą likusį laiką“, – neslėpė J.Vidickas.
Tuos laikus prisimenanti Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriaus Palangos grupės vadovė Loreta Vinciūnė pasakojo, kad pasui išduoti reikalingas formas pildydavo patys gyventojai. Tuomet pasitaikydavo, kad skaičiai 6 ir 8 būdavo panašūs į nulį, trejetas – į devynetą. Pareigūnė teigė, kad klaidą pastebėję žmonės prašydavo ištaisyti gimimo datą. Palangoje tokių yra buvę tik keletas. Dažniausiai būdavo supainiojami mėnesiai. Daugiausia yra tekę taisyti poros metų skirtumą.
L.Vinciūnė stebėjosi, kad keičiant pasą galėjo būti apsirikta net 18 metų: „Net ir senatvėje tai yra ryškus amžiaus skirtumas, todėl jis negalėjo būti nepastebėtas.“
J.Vidickas teigė, kad taisyti klaidą gimimo datoje galima tik paties asmens valia. Jei tokio prašymo nėra, valdžios institucijos imtis iniciatyvos negali. „Suprantama, kad garbaus amžiaus žmonėms šie dalykai neberūpi. Jei jie pripažįstami neveiksniais, už juos tokius prašymus gali rašyti senolių artimieji ar globėjai. Tačiau tai yra ilga procedūra, nes tektų keisti asmens kodą ir taisyti visus įrašus duomenų bazėse. Norint asmens dokumentuose taisyti datą, reikia surinkti daug archyvinių pažymų, o tai nemažai kainuoja. Todėl atkurti tikrą gimimo datą norinčiųjų neatsiranda“, – teigė Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas.
Todėl priekabiai patikrinus visus Lietuvos senolius gali paaiškėti, kad 105 metų sulaukęs vilnietis profesorius K.Ambrozaitis yra vienas seniausių Lietuvos gyventojų. Jo gimimo data abejonių nekelia, nes ją įrodo universiteto baigimo dokumentai, kurie buvo išduoti tarpukariu.
