Kaip ji teigė, Lietuvos visuomenė jau pasirengusi priimti kitokius žmones, leidžia jiems integruotis, tačiau valdžios vyrai, deja, vis dar kiša neįgaliems žmonėms pagalius į ratus.
Ją ypač pykdo tai, kad nuolat reikia eiti į medicinines patikras, kad būtų vis iš naujo nustatomas Roko, kuriam nuo gimimo Downo sindromas, neveiksnumas.
Toks reikalavimas, pasak moters, neleidžia šeimai susigyventi su šiuo faktu ir bent jau trumpam užsimiršti širdį veriantį skausmą.
Į vaiką žiūrėjo kaip į stebuklą
G.Veršinskienė Roką pagimdė prieš 21-erius metus Mažeikiuose. Ji niekada nepamirš akimirkos, kai medikai ir slaugės pranešė jai apie galimus naujagimio sutrikimus.
Kai kelias dienas mamai ką tik gimęs kūdikis nebuvo atnešamas maitinti, ši sunerimo ir atėjusių slaugių paklausė, kodėl taip yra.
Išgirstas atsakymas iki šiol skamba Gražinos ausyse. „Jis mėlynuoja, dūsta, jūsų vaikui Downo sindromas!“
Moteris tikino patyrusi šoką. Ji negalėjo suprasti, dėl kokių priežasčių jos vaikas gimė kiek kitoks nei ji svajojo ir tikėjosi.
„Kai aš pagimdžiau, į mano vaikelį kitos mamos ir medikai ėjo žiūrėti kaip į stebuklą – jis buvo kitokios išvaizdos, kitokiomis akytėmis.
Tiesa, Rokas labai skyrėsi nuo aprašymo enciklopedijoje – ten buvo pateiktas pats blogiausias įmanomas variantas“, – prisiminė Gražina.
Trūksta vyriškos draugijos
Vaiko auginimas pareikalavo nemažai ištvermės ir kantrybės. Kone nuo pat gimimo Roką moteris augino vienui viena.
Roko tėtis sūnaus neaugino. Moteris atkreipė dėmesį, kad jis iš šeimos gyvenimo pasitraukė ne dėl to, kad sūnus gimė su Downo sindromu. Tai jį privertė padaryti visai kitos aplinkybės.
Rokui vyriška draugija labai patinka. Ji tvirtino, kad sūnui ypač trūksta vyriško pavyzdžio.
Kai Rokui suėjo septyneri, moteris pradėjo dirbti. Ji Mažekiuose įkūrė organizaciją „Gerumo galia“. Tada pagrindinis jos ir kolegų tikslas buvo integruoti neįgalius žmones į visuomenę bei sveikųjų grupes.
Pašnekovė džiaugiasi, kad kuo toliau, tuo labiau neįgalieji ir žmonės su Downo sindromu yra priimami visuomenėje.
Moteris vis dar neatsistebi žmonėmis, kurie įdėmiai spokso į jos sūnų. Tokiu atveju ypač pasitvirtina vienas metodas. „Jei pamatau, kad į Roką įdėmiai žiūri svetimi žmonės, aš nesibodžiu jų užkalbinti. Pasisveikinu ir paklausiu, ar jie jį pažįsta.
Visais atvejais paaiškėja, kad Rokas nėra jų pažįstamas“, – pasakojo ji.
Informaciją teikė mamos iš užsienio
Auginti Roką nebuvo lengva. Gražinai ypač trūko žinių apie Downo sindromą. Ji prisimena varčiusi visą įmanomą Lietuvos ir užsienio literatūrą, bendravusi su Jungtinėje Karalystėje gyvenančiomis mamomis.
Ji suvokė, kad Lietuvoje niekada nebus užtikrintos tokios socialinės garantijos kaip kitose šalyse.
Moteris visada norėjo kiek įmanoma labiau integruoti Roką į visuomenę.
Tiesa, dažnai būdami tarp žmonių mama su sūnumi išgirsta klausimus apie tai, iš kur atsiranda suaugusių žmonių su Downo sindromu.
Nors klausimas atrodo juokingas, tačiau jis paaiškinamas. „Viskas yra todėl, kad jie ilgą laiką būdavo uždaromi įstaigose nuo pat ryto iki vėlaus vakaro“, – paaiškino pašnekovė.
Mažeikiuose gyvenančios Gražinos sūnus lankė mokyklą, o šiuo metu itin mėgsta vaikščioti į kavines ir net naktinius klubus.
„Rokas labai mėgsta šokti. Jam patinka įvairi muzika. Vasarą mes važiuojame į Šventąją ir ten šokame naktiniame klube“, – pasakojo mama.
Nors į mamą ir sūnų daug kas atkreipia dėmesį, vis dėlto Gražina nė kiek nekompleksuoja dėl to, kad sūnui – Downo sindromas.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad Roką labai šokdina. Šią vasarą buvau sužavėta – tai, kad prieina vyresnio amžiaus žmonės, buvo įprasta, tačiau šiemet su mumis norėjo pabendrauti labai daug jaunų žmonių.
Rokui vos 21-eri. Jo jausmai yra tokie patys kaip ir kitų jaunų žmonių. Jis jau žiemą pradeda sakyti, kad vasarą eis šokti į Šventosios naktinį klubą.
Net žiemą mes stengiamės neužsisėdėti namuose, vis kur nors išvažiuojame, einame į kavines, kur groja gyva muzika.
Tai mūsų abiejų iniciatyva – jis nori šokti, pabūti tarp kitų, o ir aš noriu jį parodyti. Ne pademonstruoti, tačiau žmonėms priminti, kad mes esame tokie patys – su tokiais pačiais norais, poreikiais ir troškimais.
Mes gerbiame visus ir tikime, kad vietos po saule pakaks visiems – ir sveikiems, ir neįgaliems“, – aiškino moteris.
Roko elgesys kartais primena kūdikį
Rokas turi problemų su svoriu, jį kamuoja nemažas antsvoris. Taip pat jam atliktos dvi širdies operacijos.
Roko bendravimas – nenuspėjamas. Pasak kiaurą parą sūnų globojančios mamos, kartais jo bendravimas primena žvitrų jaunuolį, o kartais – naujagimį.
Daug priklauso nuo vaikino nuotaikos. Jei jis gerai nusiteikęs, visada išklausys, tačiau jei bus prastos nuotaikos, tai, pasak moters, nesugebės atskirti puodelio nuo stiklinės.
Vaikinas labai užsispyręs, su juo bendrauti reikia ypač švelniai.
Roką geba prižiūrėti ne tik nuo jo nesitraukianti 57-erių mama, bet ir slaugytoja, kuri beveik 17 metų namuose globojo jaunuolį su Downo sindromu.
Kai Gražina dirbdavo, buvo samdomas žmogus, kuris prižiūrėtų Roką. Net ir medicininiuose išrašuose tvirtinama, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.
Būtent dėl šios priežasties slaugei buvo mokami pinigai, kad ji slaugytų ir prižiūrėtų Gražinos sūnų.
Dabartinės medikų prognozės taip pat gero nežada – jie tvirtina, jog visą gyvenimą Rokas turės gyventi prižiūrimas kito žmogaus.
Vis dėlto moteris ilgainiui susitaikė su likimu, tačiau iki šiol nesuvokia kai kurių valdžios atstovų elgesio.
Ji nesupranta, dėl kokių priežasčių priimami įstatymai, kurie tiesiogiai liečia neįgaliuosius, nėra suderinami su jų artimaisiais ar bent jau atitinkamomis organizacijomis.
