Pačioje Trakų širdyje jis rado saugią vietą automobiliams palikti, o pietų metu užsukus į ant ežero kranto įsikūrusią kibininę, kurios pirmasis aukštas kone lūžo nuo lankytojų apgulties, padavėja akimirksniu antrame aukšte rado išskirtinę salę pokalbiui ir pietums.
Nors E.Malūko romanai „Duženos“, „Kraujo skonis“, „Juodieji želmenys“, „Šiukšlyno žmonės“, „Dilgės“ sulaukė milžiniško pasisekimo ir tapo kone bestseleriais, vis dėlto paties rašytojo asmeninis gyvenimas taip pat labai įdomus ir pikantiškas.
E.Malūkas – malonus pašnekovas ir tikras žodžio meistras. Klausantis jo pasakojimų apie kelias santuokas su ta pačia moterimi, emigravusį sūnų ir prieš metus mirusią motiną atrodo, kad jis atskleidžia naujojo romano detales.
Vis dėlto viskas, ką jis pasakoja, yra iškarpos iš tikro jo gyvenimo, apie kurį, pasak Edmundo, būtų galima susukti neblogą kino filmą.
Žmona jautėsi nemylima
Baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją E.Malūkas pamilo žavingąją Liudą. Tada vyrui buvo 28-eri, o jo mylimajai vos 21-eri. Pamilęs septyneriais metais jaunesnę moterį, rašytojas svajojo apie amžiną meilę.
Tiesa, dabar prisipažįsta, kad tuo metu padarė nemažai klaidų, susijusių su santykiais. „Tuo metu mano moteriai reikėjo komplimentų ir dėmesio. O aš visą laiką laikiau distanciją. Tai gražuolei trūko dėmesingumo.
Ji net verkė, užeidavo isterijos priepuoliai, dažnai sakydavo, kad nors yra ištekėjusi, tačiau nesijaučia mylima“, – asmeninio gyvenimo šydą praskleidė E.Malūkas.
Paprašytas prisiminti šią istoriją ir jausmus Liudai, jis tik šypteli. „Kažkada vienas medžiotojas mane paragino nuvažiuoti pas jo seserį ir pasiūlė mudu supažindinti.
Kai atvažiavau, pamačiau iš miško ateinančią mėlynių prisirinkusią mergaitę mėlynomis lūpomis.
Mus supažindinęs medžiotojas išvažiavo, o mudu likome.
Kartą per Juodkrantę važiavome su ja motociklu, ji sėdėjo už manęs. Kai mus sustabdė inspektorius, pirmas jo sakinys buvo apie tai, jog mano palydovė labai graži. Net atsisukau pažiūrėti į ją. Tikrai labai graži“, – juokėsi vyras.
Skyrėsi ir taikėsi šešis kartus
E.Malūkas prisimena akimirkas, kai Liuda stovėdavo prieš veidrodį, o šis joje matydavo tobulos moters portretą.
„Einant į svečius ji išsipuošdavo taip, kad aš amo netekdavau. Ji buvo labai graži mergaitė. Tiesiog tobula. Jos buvo labai gražūs plaukai. Ji pati į save žiūrėdama sakydavo, kad jeigu jos kojos būtų tiesios, ji būtų tiesiog tobula.
Pragyvenome mudu pusmetį. Pagrindinė klaida, kuri neleido mums laimingai gyventi, buvo mano paties emocijų slopinimas – dažnai savyje nutildavau ir stebėdavau viską iš šalies.
Išsiskyrėme. Praėjus savaitei po skyrybų ji atėjo pas mane. Ėmė verkti, klausti, kodėl mudu pasukome skirtingais keliais, tačiau tada nesileidau į kalbas – sakiau, kad nereikia juokinti žmonių, ir kad jeigu išsiskyrėme, vadinasi, taip ir turi būti.
Po kurio laiko ji ištekėjo už kito vyro, tačiau greitai išsiskyrė. Gavau laišką iš jos, mūsų santykiuose ir vėl užsiliepsnojo ugnis.
Po kelių savaičių – klaustukai abiejų mūsų akyse. Taip mudu skyrėmės ir taikėmės kone šešis kartus.
Susilaukėme sūnaus. Šiuo metu Liuda gyvena Anglijoje, o mano sūnus emigravęs į Olandiją“, – pasakojo rašytojas.
Negalėjo susilaukti vaikų
E.Malūkas atviras – jo gyvenime būta ir daugiau moterų. Viena tokių – antroji žmona Gytė Malūkienė, mokslų daktarė.
Pašnekovas iki šios dienos jis gailisi, kad jų keliai išsiskyrė. „Didžiausia problema mums buvo ta, kad negalėjome susilaukti vaikų.
Kai vaikų gali susilaukti lengvai, kyla problemos, nes reikia saugotis, tačiau kai labai nori, bet negali, problema yra dešimteriopai didesnė. Vienas į kitą žiūrėdavome tyrinėjančiomis akimis ir nebyliai klausdavome, kas dėl to kaltas.
Viskas sukosi tik aplink šią temą. Bandymas susilaukti vaikų tapo vos ne slegiančiu gyvenimo būdu“, – patirtimi dalijosi vyras.
Jau metus netoli Vievio rašytojas gyvena visiškai vienas. Rugsėjo viduryje suėjo metai, kaip mirė jo mama Teofilija Malūkienė.
Slegia vienatvė
Rašytojas atviras – jis visą gyvenimą buvo pripratęs prie nuolatinio bendravimo ir skubėjimo.
Kai dirbo Trakų savivaldybėje, jį supo kolegos, o telefonas nutildavo tik vėlai vakare.
Dabar vyrui to šiek tiek trūksta. „Vienatvė yra labai sunki. Moters reikia. Tik mano metų vyrui nėra taip lengva ją susirasti. Natūralu, jog atsiranda tam tikri vertinimo kriterijai. Esi sustabarėjęs, žinai, ko nori.
Ir gyvenimo būdas jau yra toks, kai nebegali kažko pakeisti savyje. Kitas žmogus taip pat būtų toks pats.
Neslėpsiu, simpatijų yra, bet vis dar negaliu įsivaizduoti to momento, kad kviečiu moterį gyventi į savo namus“, – kalbėjo vyras.
Sūnus ateities su Lietuva nesieja
Bestselerių autorius – itin šiuolaikiškas. Tai išduoda ne tik tai, kad knygas jis rašo kompiuteriu, o plunksną ir popieriaus lapą jis jau seniai padėjo atokiau, bet ir tai, jog jam nesvetimos pažinčių svetainės.
Nors pats savo anketos į jokį pažinčių puslapį nėra įdėjęs, vis dėlto, kaip ten viskas „juda“, pasak pašnekovo, visada stebi.
„Net restorane arba renginyje sėdžiu atokiau ir stebiu aplinką. Šalia mano namų yra ežeras, o ten labai graži vieta, kur jaunimas renkasi čiuožinėti banglentėmis.
Atsisėdu kiek atokiau, užsisakau kavos arba arbatos ir smalsauju, kaip bendrauja jaunimas. Man įdomu, kaip šiais laikais vaikinai ir merginos atranda tam tikrus bendravimo taškus, kaip vyksta koketavimas ir simpatijų reiškimas. Skanuoju elgesį, bendravimo manieras.
Mane labai džiugina laisvas jaunimo mąstymas. Jie savo kalboje vartoja daug angliškų posakių. Mane stebina, kad jie pamatę daug pasaulio.
Daugelis jų yra stipriai pasikaustę internetinėje erdvėje. Mane džiugina jaunimo motyvacija. Banglenčių sportas yra turtingųjų pasirinkimas, suvažiuoja vadinamasis auksinis jaunimas, kuriems nerūpi rytojus, tačiau jie gana dažnai kalba apie verslą, planus, abipusę pagalbą.
Smagu, kai jaunimas kuria gyvenimą Lietuvoje. Štai mano sūnus, kuriam dabar 30, emigravęs. Jis gyvena Olandijoje, ten turi nemažą draugų ratą, darbą, planų. Į Lietuvą jis užsuka tik pasišildyti po lietuviška saule, paatostogauti.
Jokių sąsajų su Lietuva jis nebeturi, ir man dėlto labai gaila. Norėčiau, kad sūnus gyventų kartu, tačiau jo sprendimo pakeisti negaliu“, – aiškino jis.
Apie Vytautą, pasitelkiant Onos portretą
Vis dėlto pati mieliausia jam tema – neseniai knygynuose pasirodžiusi knyga „Vytauto žemė“. Tai, pasak vyro, yra jo asmeninės ambicijos. Kai prieš tai leistų knygų tiražai siekė 40000 ir daugiau, jis tikino negalėjęs sustoti rašyti.
Nors gana dažnai jo knygos buvo vadinamos geltonąja literatūra, o kritikai jas įvardydavo itin žemu literatūriniu lygmeniu, vis dėlto rašytoją tai skatino toliau rašyti ir nepasiduoti.
Knygą apie Vytautą didijį E.Malūkas pradėjo rašyti dar 2009 metais. Tiesa, tada leidyklos „Magilė“ redaktorė Regina Magilienė pareiškė, kad rašytojas nuėjo pramintu keliu, o knygos siužetas – žinomas ir nuobodus.
Tai taip stipriai paveikė autorių, kad šis nusprendė griebti jautį už ragų ir parašyti tokią knygą, kuri taptų itin skaitoma ir graibstoma.
„Nusprendžiau apie Vytautą rašyti pasitelkiant jo žmonos Onos portretą. Ilgai ieškojau informacijos apie Oną, apie jos elgesį, charakterio bruožus ir per ją atskleidžiau garsųjį Vytautą.
Per moterį, Vytauto Didžiojo žmoną Oną, jos santykius su mylimu kunigaikščiu, dukra Sofija, Jogaila, Skirgaila, Julijona ir kitais personažais išryškėja pagrindinės vertybės – meilė, ištikimybė, moteriška išmintis, tvirtas charakteris“, – apie romaną kalbėjo autorius.
