Daug dėmesio ir visuomenės palaikymo sulaukusi mažoji mergaitė paliko verkiančius ir gedinčius artimuosius. Ypač didelis skausmas slegia jos tėvų, Luizos ir Manto, širdis. Nors po mirties praėjo keli mėnesiai, šeimos nariai negali atsigauti.
Luiza suvokia, kad niekada nebešukuos dukrytės plaukų, neberengs dailiomis suknelėmis, neves jos į pirmą klasę.
Mergaitės gyvybė užgeso tada, kai ji visa širdimi troško mėgautis nerūpestinga vaikyste, žaisti su galybe žaislų ir džiaugtis greta esančia mylinčia šeima.
Sergančios mergaitės istorija nepaliko abejingų – reikiamam imunoterapijos kursui Kelne aukojo geradariai ne tik iš Airijos, kurioje mergaitė gyveno su šeima, bet ir iš Lietuvos bei kitų šalių.
Ir nors buvo keli epizodiniai pagerėjimai, kai šeima vylėsi, jog mergaitė pasveiks, o brangiai kainuojančios imunoterapijos pagerins jos būklę, vis dėlto likimas Aniulių šeimai buvo negailestingas – po žinios apie vėžio diagnozę mergaitė išgyveno lygiai devynis mėnesius – kaip tik tiek, kiek medikai buvo sakę.
Saulėtą rugpjūčio dieną mergaitė paliko šį pasaulį, o jai atminti į dangų vienu metu buvo paleisti tūkstančiai rožinių balionų Airijoje ir Lietuvoje.
Evutės mama Luiza Aniulienė į interviu klausimus norėjo atsakyti raštu – pasak moters, jai būtų per jautru ir per skausminga šnekėti apie mirusią mergytę. Ji prisipažino negalėsianti apie Evos netektį kalbėti ramiai, be ašarų.
„Atsakyti į klausimus man reikėjo laiko. Laukiau, kada namuose liksiu viena ir galėsiu susikaupusi atvirai papasakoti, su kuo susidūrė mūsų šeima ir ką teko patirti kiekvienam iš mūsų.
Rašydama atsakymus verkiau ne vieną kartą“, – prisipažino Luiza.
– Nuo Evutės mirties praėjo beveik trys mėnesiai. Ji buvo ne tik jūsų dukrytė, bet ir daugelio neabejingų žmonių, prisidėjusių prie gydymo, širdžių princesė. Kokios buvo pirmosios savaitės po netekties?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą.
Reikėjo gyventi toliau. Pirmosiomis savaitėmis įsijungė „autopilotas“.
Dar Evutei esant gyvai, paskutinėmis savaitėmis, namai buvo pilni žmonių – atvyko mano mama, vyro Manto mama, mano brolis, Manto sesė. Vėliau atskrido mano tetos.
Po Evutės mirties dar savaitę niekas nepasikeitė – neturėjome kada likti vieni. Negalėjau leisti sau palūžti – jaučiausi atsakinga už kitus žmones ir suvokiau, kad jeigu imsiu verkti, palūš ir jie.
Jaučiau, kaip mano stiprybė padeda būti stipriems kitiems šeimos nariams.
Žmogus, kurio būsena man buvo ir yra svarbiausia, – devynmetis sūnus Erikas. Nenorėjau, kad jis matytų mane einančią iš proto ir klykiančią iš skausmo.
– Mažasis Erikas matė sesutės kančias, skausmus ir išėjimą. Kaip ši situacija jį paveikė? Ar jis suvokia mirtį?
– Prisimenu, kai sužinojome Evutės diagnozę, iš karto pagalvojau apie Eriką. Nors tarp vaikų buvo penkerių metų skirtumas, tačiau jie visada buvo labai artimi. Nenueidavo miegoti vienas kito neapsikabinę ir nepalinkėję vienas kitam labos nakties.
Į Evos grupę feisbuke esu įkėlusi daug nuotraukų, parodančių jų ryšį. Tokioms nuotraukoms net komentarų nereikia.
Po diagnozės, tik grįžus iš ligoninės į namus, daug su juo kalbėjau apie tai, kas yra vėžys. Tokio amžiaus vaikui negali meluoti, kad viskas bus gerai, tačiau negali tiesmukiškai pareikšti, kad sesė mirs.
Daug bendravau su ligoninės socialinėmis darbuotojomis, jos davė net specialias knygeles, kuriose vaikams suprantamai parašyta ir paaiškinta apie auglį, radioterapijas bei chemoterapijas.
Ten buvo aiškinama apie tai, kad tėvai turi daug laiko praleisti ligoninėse, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sergantis vaikas yra labiau mylimas nei sveikasis.
Su Eriku skaitėme tas knygeles, aptarinėjome situacijas, todėl ligos metu nekildavo klausimų, kodėl Eva gauna daug dovanų ir laiškų, kodėl vėl turime išvažiuoti, kodėl ji tapo tokia pikta ar irzli.
Likus porai savaičių iki mirties, kai aš sužinojau, kad kova pralaimėta, vėl ėmiau kalbėti su Eriku, tačiau šį kartą – apie mirtį.
Jis kategoriškai atsisakydavo apie tai kalbėti. Supratau, kad jis nėra tam pasiruošęs, tačiau paskutinėmis Evutės gyvenimo dienomis jis jau norėjo kalbėtis. Aiškinau jam, kad mirtis nėra pabaiga.
Sakiau jam, kad nors Evos labai trūks, vis dėlto ten, kur ji išeis, ji galės bėgioti, šokti ir daryti viską, ko tik panorės.
Ji visada bus kartu su mumis ir mūsų širdyse.
Paskutinėmis dienomis Erikas nebijojo būti šalia Evos, nes žinojo, kad dabar jai bus daug geriau.
Mes ir dabar nevengiame kalbėti apie Evą. Jei eidami pamatome kokį nors žaislą, pasakome, kad jis Evai patiktų. Prisimename ją ir linksmas akimirkas. Ji visada bus dalis mūsų gyvenimo.
Erikas žino, kad susigraudinti ir paverkti nėra blogai. Juk mes jos beprotiškai ilgimės. Manau, būtent toks atvirumas ir žinojimas, kad nereikia slėpti savo jausmų, sūnui labai padėjo.
– Ar jau susidėliojo mintyse suvokimas, kodėl būtent jūsų šeimai buvo skirtas šis išbandymas? Ar radote atsakymus į tam tikrus klausimus?
– Atsakymų į klausimus lioviausi ieškojusi pirmosiomis savaitėmis. Pradžioje klausiau, kodėl tai atsitiko mums ir kodėl Evai buvo diagnozuotas blogiausias vėžys, tačiau atsakymų nėra. Tikrai nesu padariusi nieko tokio, kad to nusipelnyčiau. Yra blogesnių mamų.
Ilgainiui lioviausi apie tai galvoti. Nėra tikslo švaistyti energiją, mintis ir jausmus klausimams, į kuriuos atsakymų tiesiog nėra.
– Su kokiomis mintimis per gyvenimą toliau žengia vaiko netekusi mama? Ar pajėgiate žiūrėti į krykštaujančius vaikus?
– Nemeluosiu, bet žiūrėti į Evos amžiaus vaikus man nėra lengva. Nelabai turbūt galėčiau ir norėčiau šiuo metu dirbti vaikų darželyje.
Šiuo metu pagrindinė mintis yra ta, kad aš turiu dar vieną vaiką, kad esu mama ir kad gyvenimas nesibaigė.
Būna dienų, kai esu labai stipri, tačiau būna ir tokių akimirkų, kai visa stiprybė dingsta. Tačiau aš stengiuosi visada rasti jėgų ir eiti tolyn.
– Žmonės, išgyvenę artimųjų netektis, tvirtina, kad laikas gydo žaizdas. Kiek reikia laiko šeimai suvokti, kad mylima dukrelė namuose nebekrykštaus, neis į darželį, nežengs į pirmąją klasę, o po išleistuvių šventėje nešoks su tėčiu?
– Laikas žaizdų negydo. Tiesiog išmoksti gyventi su netektimi. Be to, nereikia lyginti artimųjų netekties su vaiko netektimi. Tą skirtumą supras tik tie, kas yra netekę savo vaiko.
Visi kiti artimieji yra dalis tavo gyvenimo, o vaikas – tavo gyvenimas.
Žinau, ką kalbu, nes esu išgyvenusi artimo žmogaus netektį. Bet tai, ką jaučiau dėl Evos, nėra net ką lyginti. Pagal gyvenimo dėsnius tėvai neturėtų laidoti savo vaikų.
– Neabejoju, kad nėra dienos ir valandos, kad nepagalvotumėte apie Evą. Kokia ji jums iškyla prisiminimuose? Ar matote ją kaip mažą krykštaujantį angelėlį, ar prieš akis išnyra sunkiai serganti Evutė?
– Paskutinės dienos buvo tokios, kurias prisiminti labai baisu ir skaudu. Iki paskutinės akimirkos slaugiau ją namuose. Seselės ateidavo vieną kartą per dieną, kad pakeistų vaistų pompą.
Matyti tai, ką aš mačiau, nėra gražūs prisiminimai. Būtent dėl to aš apie juos ir negalvoju, nes nenoriu savęs skaudinti.
Prisimenu linksmą Evutę. Net tada, kai sirgo, ji nuolat šypsojosi. Prisimenu kelionių akimirkas ir laiką, kurį leidome kartu. Kokia juokinga ir linksma ji buvo!
– Dažnai artimuosius palaidoję žmonės nori juos bent kartkartėmis išvysti sapnuose. Ar regite Evutę?
– Kad ir kaip būtų gaila, tačiau Evutę po mirties sapnavau tik vieną kartą. Norėčiau sapnuoti kasdien. Sapne galėjau ją apkabinti, bučiuoti, sakyti, kaip stipriai mylime viena kitą. Buvo beprotiškai gera.
Beje, net tame sapne aš žinojau, kad tai tėra laikina akimirka ir kad ji mirusi.
– Net ir po mirties Evutę nepažįstami žmonės vadina princese, viešai išreiškia liūdesį. Tūkstančiai nepažįstamųjų po mirties į dangų leido rožinius balionus mergaitei atminti. Ką jaučiate žinodama, kad nuo ligos diagnozės ir net po mirties Evutė sulaukė milžiniško dėmesio ir kad ji iki šiol tebėra širdžių princesė?
– Daug vaikų serga vėžiu. Daug vaikų miršta nuo vėžio. Kodėl Evutė tapo visų širdžių princese ir pritraukė tiek žmonių, nežinau.
Ji buvo ypatinga mums, tačiau juk visiems tėvams savo vaikai yra patys nuostabiausi. Kodėl ji ir jos istorija sugebėjo nepalikti abejingų, nežinau iki šiol. Jei žmonės ją vadina sava, vadinasi, ji tikrai buvo ypatinga. Man tai žinoti labai gera.
– Atsisveikinimas su Eva buvo ypatingas ir tarsi tiksliai suplanuotas: rožiniai balionai, jūsų atsisveikinimo kalba, kurios metu atrodėte itin stipri. Nors daugelį sužavėjo jūsų tvirtumas, tikiu, kad tuo metu jūsų širdis verkė. Kaip pavyko išlikti stipriai tomis akimirkomis, kai gyvenimas, regis, ėmė slysti iš po kojų?
– Tai dar vienas klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Esu tokia, kokia esu. Galite vadinti mane stipria, bet aš žinau, kad yra akimirkų, kai būnu silpna.
Tiesiog turiu dėl ko gyventi. Su manimi yra Erikas, o jam reikia mamos.
– Devyni ligos mėnesiai buvo visokeriopai sudėtingi. Kurios akimirkos jums buvo sunkiausios?
– Baisiausia buvo ta diena, kai pasakė ligos diagnozę.
Kai tik sužinojome, kad medikai rado auglį, man nebuvo taip baisu. Visada galvojau, kad pavyks jį išoperuoti, taikysime chemoterapijas, radioterapijas, kad viską ištversime ir išgyvensime.
Aš mačiau pilnas ligonines vaikų po neurochirurginių operacijų. Mintis apie mirtį man net į galvą neatėjo.
Bet kai man buvo pasakyta, kad tas auglys yra neoperuojamas, o mergytei liko gyventi vos kelis mėnesius, mane ištiko šokas. Aš net neverkiau. Tokios informacijos mano smegenys nesugebėjo priimti. Prisimenu, kaip verkė mano vyras ir kaip bandė mane apsikabinti.
Pati buvau tarsi kino filme. Juk 2015 metai! Kaip galima sakyti, kad negalima nieko padaryti?
Tikėjau, kad yra būdų bandyti ir pasiekti rezultatų.
Ta akimirka man buvo labai sunki.
Dar vienas sudėtingas momentas buvo tada, kai sužinojau, kad auglys išaugo. Lipome iš duobės visomis jėgomis, tačiau tą akimirką pajutau, kad nebeturiu nė lašo jėgų kovoti toliau.
Trečiasis momentas, kuris buvo vienas sunkiausių, kai suvokiau, kad beliko tik susitaikyti, ir kovą mes pralaimėjome.
– Visą ligos laikotarpį Evos grupėje dalijotės jos nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Žvelgiant atrodydavo, kad Eva – pati tikriausia kovotoja, tačiau tuo pačiu turinti daugybę norų ir įgeidžių. Prisiminkite patį žaviausią nutikimą, susijusį su Eva. Kas labiausiai įstrigę atmintyje?
– Kiekviena diena kartu su ja buvo žavinga. Nuo akimirkos, kai ji taip dramatiškai atkeliavo į šį pasaulį, iki paskutinės minutės.
Auginti vaiką su tokiu charakteriu nebuvo lengviausia užduotis, tačiau dėl to ji ir buvo žavinga bei išskirtinė.
Esu laiminga, kad būtent aš turėjau galimybę būti Evutės mama.
– Po Evos mirties įprasminote jos atminimą – kieme pasodinote medelį, iš jos piešinio užsisakėte pakabutį, ranką pasipuošėte ypatingą apyranke. Iš kur tos idėjos, kaip įprasminti dukrytę ir pasilikti ją šalia?
– Viskas dėliojosi savaime. Esu labai sentimentali. Tokia buvau visada. Apyrankę padovanojau Evutei pirmojo gimtadienio proga ir planavau kasmet ant jos prisegti po naują karoliuką. Iš piešinio pagamintas pakabutis – idėja, kurią pamačiau atsitiktinai internete. Tai labai gražus sutapimas.
Visai neseniai mūsų namus pasiekė visos mūsų šeimos išlietos rankų formos. Jos buvo darytos dar tada, kai Evutė buvo su mumis.
Neturiu žodžių išreikšti, koks jausmas matyti ir laikyti rankoje savo dukrytės rankutę. Aš vėl galiu laikyti jos ranką – niekas nesupras to jausmo ir plūstančių emocijų.
– Išeidama Evutė paliko savo kambarį, žaislus, drabužius, daugybę nuotraukų. Ar jau galvojote, ką su jais darysite?
– Evos atminimas yra ir bus širdyje. Negalvoju, kad namus reikia paversti altoriumi. Šiuo metu Evos urna yra namuose. Apie Evos laidotuves su vyru niekada nekalbėjome. Tiesiog negalėjom.
Kai liko kelios dienos, gydytojas paklausė, ką mes darysim. Tada vyras pasakė, kad norėtų kremuoti mergytę. Aš neturėjau jokių minčių. Kaip gali galvoti apie tokį dalyką?
Emociškai tai buvo ta tema, kurios negalėjome paliesti, tačiau kremavimas atrodė vienintelis teisingas sprendimas.
Palaidoti ją Lietuvoje, kai patys gyvename Airijoje, būtų nelogiška. Laidoti Airijoje, kai kada nors grįšime į Lietuvą, irgi.
Galima buvo palikti urną specialioje sienoje, tačiau aš norėjau ją pasiimti.
Pasakysiu nuoširdžiai – dabar man atrodo, kad urna yra ten, kur jai reikia būti. Beje, ji net nepanaši į urną. Labiau primena gražią žvakidę, nes ten iš tikrųjų galima uždegti mažą žvakutę.
Šalia stovi Evos nuotrauka, nėra jokių juodų kaspinų.
Didelių portretų niekada nebuvo ir nebus.
Šiuo metu Evos kambarys yra toks pats, koks buvo tada, kai Eva buvo gyva.
Visur žaislai, knygutės, spintoje sukabinti drabužiai. Nesu pasiruošusi viską išmesti ir kažką daryti.
Kiekvienas daiktas yra pilnas prisiminimų. Kol kas to kambario niekam nereikia, todėl ir skubėti jį keisti nėra prasmės.
Ateis laikas, sutvarkysiu. Va, matot kokia esu silpna (šypteli).
– Pasiryžusi papasakoti apie mergaitės ligą ir paprašiusi finansinės paramos, negalėjote išvengti komentatorių. Į jus ir mergaitę krypo daugybės „visažinių“ akys, jie aiškino, kaip reikėtų elgtis, gydyti Evą, ką jai duoti valgyti ir ko ne. Kaip į tai reagavote? Ar niekada nepasigailėjote pasirinkusi viešumą?
– Tai kainavo daug. Visą laiką stengiausi nesivelti į diskusijas, į panašaus pobūdžio žinutes net neatrašinėjau.
Labai lengva kalbėti iš kitos kompiuterio pusės. Pasisakymai ir komentarai labiausiai skaudindavo ne mane, o mano mamą ir artimuosius.
Jei būčiau pradėjusi visa tai sureikšminti, kas tada būtų? Turėjau rimtesnių problemų, negu nervintis dėl komentatorių.
– Nors paskutines kelias savaites žinojote, kad kova pralaimėta, vis dėlto, tikiu, negalėjote suvokti, kad atėjo toji pabaiga. Sunku buvo paleisti savo mergytę?
– Esu rašiusi Evos grupėje apie tą atsisveikinimo akimirką. Tada aš buvau ramiausia iš visų. Srūvant ašaroms aš kalbėjau su ja ir kartojau, kad viskas bus gerai. Kad ji galės eiti, šokti, pūsti burbulus. Žadėjau, kad ji turės pačią gražiausią suknelę.
Ne dėl to, kad mylėjau ją mažiau už kitus, o todėl, kad mylėjau ją taip stipriai, jog sugebėjau paleisti suvokdama, kad ji daugiau nebesikankins.
Džiaugiuosi dėl vienintelio dalyko – jos kančios netruko ilgai. Ligai progresavus, ji išėjo greitai.
– Po Evos išėjimo minėjote, kad, norėdama pamiršti netekties skausmą, užsiėmėte įvairiausiais darbais – sodininkyste, ravėjimu. Tai buvo būdas pabėgti nuo širdį draskančio skausmo?
– Sugalvojau užsiimti sodininkyste ir priverčiau visus prisidėti. Tada mano mama su teta buvo su mumis. Joms teko kasti duobes. Dabar prisimenu ir ima juokas.
Buvo vasara, gražus oras, o širdyje – beribė tuštuma, kurią reikėjo užpildyti.
Iš tikrųjų, fizinė veikla – labai geras vaistas. Nebuvo laiko gulėti ir savęs gailėtis.
Sodini, kasi, ravi piktžoles, o mintys nukrypsta kitur.
Dabar galvoju, kad visa tai dariau vedama baimės. Man atrodė, kad jeigu liksime visi su savo mintimis, bus blogai.
Dabar išmokau nebebijoti.
– Visai neseniai vaikų Santariškių ligoninei paaukojote 10 tūkst. eurų. Daugeliui kilo klausimas, kodėl nusprendėte pradžiuginti Lietuvoje sergančius vaikus padovanodama jiems žaidimams skirtą vietą, o ne Airijoje, kurioje Evutė praleido didžiąją gyvenimo dalį?
– Niekada nesusimąsčiau, kodėl. Juk žmonės, gyvendami Lietuvoje ir padėdami Evai, nesusimąstė, kad ji gyvena Airijoje.
Dauguma nesuprato mano sprendimo, žmonėms kilo klausimas, kodėl vaikams reikalingas parkas, nors jie serga, tačiau aš žinau, kokia iš tiesų yra situacija.
Tik suaugusieji taip galvoja. Sergantys vaikai nenori nieko kito, tik būti tokie patys, kokie buvo iki ligos.
Jie nori žaisti taip, kaip ir anksčiau.
Sergantys suaugusieji guli lovoje, o vaikai, vos atgavę jėgas, nori lipti iš lovų ir žaisti. Tai patvirtins kiekvienas, susidūręs su sunkia vaiko liga.
– Ar ketinate įprasminti Evos atminimą dirbdama su vėžiu sergančiais vaikais? Gal ketinate atidaryti paramos fondą ir teikti pagalbą smegenų auglio draskomiems vaikams?
– Oficialiai atidaryti paramos fondą užtrunka nemažai laiko.
Esame prisidėję ne tik prie Santariškių gerovės, bet ir prie „Mamų unijos“ projekto. Pildėme onkologinio skyriaus vaikų svajones.
Yra dvi šeimos, kurias remiame asmeniškai.
Norime padėti ir Airijos ligoniukams – juk pusė sumos buvo suaukota iš ten. Viskas vyksta palengva.
Šiuo metu labiausiai koncentruojuosi į savo šeimą. Tai, ką išgyvenome, žodžiais nenusakoma, tačiau po truputį ir mažais žingsneliais mes žengiame į priekį.
– Dauguma vaikų netekusių mamų užsisklendžia savyje ir nesutinka pasakoti apie patirtą skausmą ir jausmus, apėmusius po netekties. Ką norėtumėte pasakyti mamoms, kurios neteko savo vaikų?
– Mes visos skausmą išgyvename skirtingai. Visi būdai yra geri, o patarimo, kuris tiktų visoms, tikrai nėra.
Taip, kaip skausmą išgyvenu aš, nebūtinai taip pat išgyvens kita mama.
Pasakysiu taip: arba tu priimti viską, kas tau buvo skirta, arba visa tai tave tiesiog sužlugdys. Viskas labai paprasta – tolimesnis pasirinkimas ir gyvenimas priklauso ne nuo likimo, o nuo paties žmogaus.
