Tarp gelžgalių – statybininkai
Prasidėjus šalčiams, negandos užklupo Pumpėnuose, Pasvalio rajone, kol kas gyvenančią 62 metų Birutę Mockūnienę.
Bėda ta, kad namas Pumpėnuose priklauso ne B.Mockūnienei, o jos seseriai. Pastaroji pageidaujanti, kad moteris iš jo išsikraustytų.
B.Mockūnienė jame gyventi rudenį ir pati nebeplanavo – jai buvo suteiktas socialinis būstas J.Janonio gatvėje, Panevėžyje. Bet jau susiruošus jame apsigyventi paaiškėjo, kad moteriai skirtame bute karaliauja namo renovaciją atliekantys statybininkai.
Atvykus buto nuomininkei B.Mockūnienei, jie ramiausiai sau pietavo tarp gelžgalių. Visokių vamzdžių buvo pilnas jai skirto vieno kambariuko butas, kojos nebuvo kur padėti.
Tai ką daryti? Kaime B.Mockūnienė toliau gyventi negalėjo: nei malkų buvo nusipirkusi, nei kaminą iškrėtusi, tai kaip krosnį pasikursi.
Ji dejavo, kad per šaltį gulasi į patalus lyg į šaltą vonią. Dėl drėgmės neįmanoma išdžiovinti drabužių, dėl artrito po tokios nakties baisiai rankas skauda.
Išgąsdino likusi skola
„Socialinis būstas man buvo skirtas liepos mėnesį, bet niekaip negaliu į jį patekti“, – savo bėdas dėstė B.Mockūnienė.
Moteris papasakojo, kad su būstais jai labai nesiseka. Dešimt metų laukusi eilėje buto, tuomet registruota Panevėžio rajone, ji gavo pasiūlymą apsigyventi Dembavoje, šeimyniniame bendrabutyje. B.Mockūnienė jau buvo išsiskyrusi, viena augino sūnų, bet labai supyko, kodėl kiti, tiek metų laukę, apsigyvena butuose, o ji turės stumdytis bendrabutyje.
Atsisakė, bet dabar dėl to gailisi. „Būčiau sienas tapetais išklijavusi, susitvarkiusi, turėčiau savo kampą. O dabar – visą gyvenimą per svetimus“, – prisipažino moteris.
Prieš dvejus metus B.Mockūnienė galėjo apsigyventi Nemuno gatvės daugiabutyje, bet butas – penktame aukšte.
„Kurgi aš laipiosiu taip aukštai?“ – stebėjosi tokiu pasiūlymu. Be to, kažkas iš butų ūkio tarnybos užsiminęs, kad už butą likusi skola, ir jeigu ji apsigyvens, tai skola po 10–20 eurų būsianti pridėta prie moters sąskaitos.
Savivaldybės socialinių paslaugų poskyrio vyriausioji specialistė Rasa Rimšienė jai aiškino, kad taip nedaroma, skola tiesiog nurašoma, bet B.Mockūnienė pareikalavo tai įrodyti dokumentais.
O tuomet specialistė jau nebesileidusi su ja į kalbas.
„Aš pažadėsiu jums pervesti milijoną – ir kas nuo to pasikeis, jūs patikėsite?“ – argumentavo B.Mockūnienė.
Sutiko, nes nebuvo kur dėtis
Atsisakiusi buto Nemuno gatvėje, B.Mockūnienė gavo siūlymą apsigyventi J.Janonio gatvėje.
Bet nuvažiavusi moteris pašiurpo: buto langai – kampiniai, prie pat įvažiavimo į „Amilinos“ bendrovę.
„Mašinos važiuoja dieną naktį, lango negalėsiu atsidaryti“, – pareiškė ji, kad šitas butas jai taip pat netinka.
Į specialistų priekaištus, esą ji pati nežinanti, ko nori, B.Mockūnienė atsakė, kad, šitiek laukusi, norėtų ramios senatvės, o ne triukšmo po langais.
B.Mockūnienė tikino nesanti perdėm išranki, jai tiktų ir gyvenvietė ar kaimas, bet ne kokia sodyba, o butas bent jau su daliniais patogumais, kad nereikėtų vandens kibirais tampyti ir kūrenti krosnies.
Todėl vasaros viduryje gavusi žinią, kad gali apsigyventi J.Janonio gatvėje, tame pačiame name, bet kitame bute, ji galop sutiko.
„O kur dėtis?“ – nerodė didžiulio džiaugsmo moteris. Paguoda bent jau ta, kad butas – kur kas toliau nuo įvažiavimo į bendrovės teritoriją.
„Gyvenk, daiktus išsineš“
Bet nuvažiavusi apžiūrėti buto į J.Janonio gatvę, B.Mockūnienė ir vėl sutriko. „Langas išmuštas, vietoj stiklo užkaltas faneros lakštas“, – pasakojo moteris.
Butų ūkio darbuotoja paaiškino, kad namas – renovuojamas, todėl stiklinti nebeapsimoka, nes darbininkai netrukus dės plastikinius langus. B.Mockūnienė sutiko: tiek to, ji kol kas turinti kur gyventi, tegu darbininkai tvarko, kad galėtų įsikelti į tvarkingą butą.
Rugsėjį B.Mockūnienė nupėdino į savivaldybę jai skirtojo buto raktų. Iš ten ją nusiuntė į butų ūkį.
Su butų ūkio pastatų priežiūros inžiniere Vitalija Valkūniene nuvyko apžiūrėti buto, o ten – Dievuli brangus – gremėzdų pilname butuke darbininkai užkandžiauja.
„Sako: gyvenk, jie savo daiktus išsineš, bet aš nesutikau – tegu išsibogina ir išvalo“, – dėstė B.Mockūnienė.
Ji paprašė V.Valkūnienę paskambinti, kai butas jau bus laisvas, bet skambučio moteris vis nesulaukė.
Širdis į butą nebelinksta
Netekusi kantrybės B.Mockūnienė atėjo į „Panevėžio krašto“ redakciją.
Papasakojusi savo istoriją, su džiaugsmu sutinka važiuoti kartu apžiūrėti savo buto ir jame įsikūrusių statybininkų.
Namas – vis dar renovuojamas, pastoliais apstatytas, bet pro užrakinto buto langus matyti, kad viduje – tuščia. Kambario langai eina į judrią gatvę, virtuvės – į „Amilinos“ kiemą.
B.Mockūnienė dėl visa pikto garsiai pabeldžia į buto duris, bet viduje nieko nėra.
„Užrakinta. Specialiai išsikraustė“, – sako B.Mockūnienė ir ima dėstyti dvejones, kad jai čia apsigyventi širdis nelinksta. O širdis jos niekad neapgaunanti.
Jai nebesvarbu, kad butas – sutvarkytas, išdažytas ir renovuojamame name.
Kartu vykstame į butų ūkį pasiklausti: butas – tuščias, tad kodėl neduoda raktų teisėtai jo nuomininkei.
Jei reikės, tai ir nusikeiks
Bet butų ūkio tarnybos vadovas Ričardas Ramoška pats raktų neturi ir prisipažįsta, kad pyksta ant rangovo, kodėl jų iki šiol neatiduoda.
„Darbininkai į butą buvo įleisti tik vamzdžiams pakeisti ir langams sudėti. Kiekvieną dieną reikalauju, kur raktai, o jie vis žada: tuoj. Tas „tuoj“ jau iš kantrybės veda“, – aiškina R.Ramoška.
Petingas vyras žada su rangovais pakalbėti jų kalba – jeigu reikės, tai ir keiksmažodžiais.
„Įleisk kiaulę į batvinius...“ – nutęsia R.Ramoška.
„... tai ir ant šventoriaus užsilips“, – užbaigia B.Mockūnienė.
Ji pasiteirauja, galbūt Butų ūkis jai, vienišai moteriai, pagelbėtų pakabinti karnizus, šviestuvus, pritvirtintų kabliukus vonioje.
Atsakymai džiugina – jei ką reikės prisukti, pakabinti ar išgręžti, įstaiga viskuo padėsianti.
R.Ramoška sutinka, kad butas turi būti sutvarkytas.
„Po galais, kur nori, tegu ten neša. Jei bus stiklo paketų paliktų – pats juos išnešiu“, – žada jis.
Abejoja, ar butas tiks
Buto reikalus su B.Mockūniene tvarkiusi inžinierė V.Valkūnienė pati turi priekaištų klientei.
„B.Mockūnienė butą apžiūrėjo liepos pabaigoje, jai patiko. Dėl plokštės raktus imti atsisakė, nes esą vagys išplėš tą plokštę, ją išžagins ir nužudys“, – moters nuogąstavimais stebėjosi specialistė ir tikino, kad panašių dalykų, kaip pasakoja B.Mockūnienė, iki šiol neteko nei girdėti, nei regėti.
V.Valkūnienė tikina, kad statybininkai į butą susikraustė rugsėjo viduryje, o iki tol jis buvo laisvas ir tvarkingas – nuomininkė galėjo bet kurią dieną eiti ir gyventi.
Sutapo, kad orams atvėsus B.Mockūnienė panoro greičiau apsigyventi, bet tuomet reikėjo lauk išvyti darbininkus.
„Man atrodo, kad jei anie butai jai netiko, netiks ir šitas“, – abejojo V.Valkūnienė.
Įspėjo, kad bus „kipišas“
Tos pačios nuomonės yra ir R.Rimšienė. „Dabar to nėra, ano nėra. Dabar tas netinka, neisiu, nes mane sumuš ir apiplėš... Tai girdint jau kantrybės trūksta. Kodėl ponia neįsikėlė liepos mėnesį? Įspėjau ją: kelkitės, nes bus kipišas, o ji raktų vis viena neima“, – kalbėjo specialistė apie B.Mockūnienę.
R.Rimšienę rugsėjį ištikęs šokas, kai sužinojo, kad B.Mockūnienė dar vis nepersikrausčiusi į butą J.Janonio gatvėje.
Ji taip pat suabejojusi B.Mockūnienės ketinimais apsigyventi šiame bute, kai išgirdo jos klausimą, ar yra kitų laisvų socialinių būstų. Bet laisvas yra tiktai Vilties gatvėje – jis dar tik bus remontuojamas.
Dėl dviejų kambarių buto Šv. Zitos gatvėje vyksta teisminiai ginčai, ir dar neaišku, kuo jie pasibaigs. Net jei butas atsilaisvintų, B.Mockūnienė negalėtų į jį pretenduoti, nes vienam žmogui jis per didelis.
R.Rimšienė tvirtino, kad butas Nemuno gatvėje buvo labai neblogas variantas.
„Bet B.Mockūnienė ėmė kalbėti, esą jai bus prikabintos buvusio nuomininko skolos. Kaip taip gali būti, argi mes gyvename ne teisinėje valstybėje?“ – stebėjosi ji.
Ne jų darbininkai?
Tai kurios gi įmonės darbininkai susikraustė į B.Mockūnienei skirtą butą ir kone mėnesį neatidavė raktų?
Vieno iš rangovų – „Merlango“ vadovė Santa Vaškevičienė tikino, kad jie vamzdynus pakeitė ir raktus atidavė prieš mėnesį.
„Kas dabar gali pasakyti, kuriuos statybininkus B.Mockūnienė rado ir ką jie veikė? Daugybė žmonių dirbo šiame bute, bet tikrai ne mūsų darbininkai“, – tvirtino vadovė.
R.Ramoška socialinio buto raktus turėjęs perduoti langininkams – „Aulaukiui“.
„Aulaukio“ vadovas Ramūnas Šalkus kaltės nenorėjo prisiimti lygiai tokiais pat žodžiais. „Tikrai ne mūsų darbininkai. Jei mums būtų iškilęs raktų klausimas – per dieną būtume juos atidavę. Kam mums raktai?“ – juokėsi jis.
Paaiškinus, kad „Merlangas“ irgi ginasi, R.Šalkus sakė, jog paprastai ginasi tas, kas kaltas.
Vadovas žadėjo išsiaiškinti su darbų vadovais ir pranešti, kokiu laiku jie buvo B.Mockūnienės bute ir kada grąžino raktus, bet taip ir nepaskambino.
Po apsilankymo Butų ūkyje B.Mockūnienė kitą dieną pagaliau gavo buto raktus.