Kova už pomirtinį savo norą: varėniškė perspėjo, kad vaidensis

Kai numirs, Varėnos rajono gyventoja Vilma Radavičienė (44) nenori būti nei kremuojama, nei laidojama. Moteris prašo artimųjų atiduoti jos kūną Vilniaus universitetui, kad medicinos studentai penkerius metus galėtų jį tyrinėti ir mokytis. Ji – viena iš nedaugelio lietuvių, pasiryžusi dovanoti save vardan medicinos pažangos.

Varėnos rajono gyventoja V.Radavičienė po mirties nori pasitarnauti medicinai. Ji savo kūną padovanojo Vilniaus universitetui.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Varėnos rajono gyventoja V.Radavičienė po mirties nori pasitarnauti medicinai. Ji savo kūną padovanojo Vilniaus universitetui.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Moterį palaiko jos širdies draugas, jis taip pat svarsto galimybę pasekti jos pėdomis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Moterį palaiko jos širdies draugas, jis taip pat svarsto galimybę pasekti jos pėdomis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo trejų metų serganti cukriniu diabetu, V.Radavičienė jau paauglystėje norėjo po mirties tapti gydytojų mokymosi įrankiu.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo trejų metų serganti cukriniu diabetu, V.Radavičienė jau paauglystėje norėjo po mirties tapti gydytojų mokymosi įrankiu.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionių mėgėja svajoja numirti Lietuvoje. Tik taip galės išsipildyti jos pomirtinis noras.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionių mėgėja svajoja numirti Lietuvoje. Tik taip galės išsipildyti jos pomirtinis noras.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Apkeliavusi nemažai Europos šalių, moteris dairosi ir į Afriką.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Apkeliavusi nemažai Europos šalių, moteris dairosi ir į Afriką.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Ji skatino visus papasakoti savo šeimoms apie galimybę po mirties dovanoti kūną ar organus, taip pat išreikšti sutikimą bent jau organų donorystei.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Ji skatino visus papasakoti savo šeimoms apie galimybę po mirties dovanoti kūną ar organus, taip pat išreikšti sutikimą bent jau organų donorystei.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
V.Radavičienė yra asociacijos „Gyvastis“, kuri vienija žmones su persodintais organais, Vilniaus skyriaus pirmininkė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
V.Radavičienė yra asociacijos „Gyvastis“, kuri vienija žmones su persodintais organais, Vilniaus skyriaus pirmininkė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Žolynai – dar viena Varėnos rajono gyventojos aistra.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Žolynai – dar viena Varėnos rajono gyventojos aistra.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Nov 1, 2016, 6:04 PM, atnaujinta Feb 20, 2020, 2:41 PM

„Noriu atiduoti duoklę medicinai, jos ateičiai“, – sakė asociacijos „Gyvastis“ Vilniaus skyriaus pirmininkė V.Radavičienė.

Prieš dvejus metus visuomenininkė kreipėsi į Vilniaus universitetą ir su jo atstovu pas notarą užpildė pareiškimą dėl kūno dovanojimo.

Ji atsakė į daugybę klausimų, kaip ir kada norėtų būti laidojama, sužinojo kas ir per kiek laiko turi pranešti apie jos mirtį.

Pareiškimas altruistės namuose padėtas itin matomoje vietoje – ant stalo prie moters portreto.

„Labai nenoriu būti žemėje maistu kirminams, noriu naudą duoti ir po mirties. Insulinas ir kiti vaistai išdergė mano vidaus organus. Noriu, kad mokslininkai rastų lengvesnį būdą gydyti cukrinį diabetą“, – aiškino nuo vaikystės ligos kamuojama V.Radavičienė.

Ji viliasi, kad šis straipsnis padrąsins ir kitus po mirties dovanoti save mokslui. „Tai yra labai reikalingas dalykas. Esame egoistai, nesuteikdami studentams galimybės mokytis.

Prašau visų papasakoti savo šeimai apie kūno dovanojimą ir apie organų donorystę. Dėl kūno dovanojimo būtina užpildyti dokumentus.

O apie sutikimą su organų donoryste užtenka pasakyti artimiesiems, kad jie esant reikalui žinotų jūsų valią“, – kalbėjo entuziastė, turinti ir donoro kortelę.

Svajojo nuo paauglystės

V.Radavičienė nuo 3 metų serga cukriniu diabetu.

„Mane vadino ligoninės vaiku. Per metus ten gulėdavau 3-4 kartus. Būdavo gaila medikų, kai pacientai reikalaudavo iš jų to, ko jie negalėdavo padaryti. Augau su ta mintimi, kad labai noriu padėti medicinai“, – pasakojo V.Radavičienė.

Jau būdama 16-os ji svajojo savo kūną po mirties pavesti tyrimams. „Kaip norėčiau, kad gydytojai mokytųsi ne su gyvais, bet su manimi mirusia, kad darytų pjūvius, bandymus, atrastų, kaip insulinas veikia žmogų“, – draugėms sakydavo jaunoji pacientė.

Tuomet mergina dar nenutuokė, kad universitetams labai reikia tokių, kaip ji.

Vėliau moteris perskaitė straipsnį „Lietuvos ryte“, kuriame buvo rašoma apie kūnų dovanojimą mokslo tikslais. Tai patvirtino jos sumanymą.

Laikui bėgant liga sutrikdė inkstų veiklą, prieš keturiolika metų V.Radavičienei persodintas inkstas.

Šiandien, po 41-erių metų diabeto jos kūną vargina įvairios komplikacijos. „Aš gydau vieną, kenkiu kitam. Komplikacijos jau darosi nuo vaistų poveikio“, – aiškino pašnekovė.

Nors dar neplanuoja mirti, moteris suvokia, kad savo motinos greičiausiai nepergyvens. „Esu optimistė, bet ir realistė. Suprantu savo būklę. Nebijau mirties. Su saule niekas negyvena“, – aiškino ji.

Prieš dvejus metus su viena kolege visuomenininkė sutvarkė kūno dovanojimui reikiamus dokumentus. „Gyvenu su ta mintimi, kad mano valia bus išpildyta“, – vylėsi V.Radavičienė.

Palaidos universitetas

Organų ir kūno dovanojimo aktyvistė jau žino, kaip turėtų atrodyti jos mirties diena, pagerbimas per Vėlines ir kur po penkerių metų būtų palaidotas jos kūnas.

Savo mirties dieną V.Radavičienė įsivaizduoja taip: „Numiriau, mano kūną pasiima, o šeima varto mano nuotraukų albumus. Noriu, kad prisimintų mane ne tą, kur grabelyje guli, ne paskutinį vaizdą lovoje ar ligoninėje, bet mano gyvenimą, kokia buvau pašėlusi, nerami ir žingeidi“, – pasakojo varėniškė.

Ji tuoj pat pasigyrė, kad ką tik grįžo iš dešimt dienų kelionės po Siciliją, parsivežė daugybę nuotraukų.

Moteriai nesuvokiama tradicija fotografuotis prie mirusiųjų karstuose.

Prieš metus mirė jos tėvas, jau mirę ir seneliai. „Turime lankytinų kapų ir man daug kas nepatinka. Tie gėlių darželiai ant kapų... Per Vėlines vyksta cirkai – konkurencija, kas prašmatniau, kas gausiau.

Kai kurie giminaičiai nežino, kuo aš gyvenu, o per laidotuves atvažiuotų su vainikais. Mane tai pykina. Jei su jais nebendravau gyva, tai kam tas dėmesys po mirties?“ – tradicijas peikė pašnekovė.

Paklausta, kaip šeima galėtų pagerbti jos atminimą per Vėlines, ji dėstė: „Uždegti žvakutę prie mano nuotraukos, prisiminti – pagirti ar papeikti. Tai geriau, nei žiūrėti į akmenį, į sutvarkytą kapelį. Juk vis tiek manęs ten nebebus.“

Atidavusi duoklę medicinai, V.Radavičienė norėjo būti laidojama universiteto kapavietėje. Ant jos kapo bus parašytas vardas ir pavardė. „Po penkerių metų artimieji jau turės ką lankyti“, – sakė varėniškė.

Ji dar svarsto, ar nuvykti pažiūrėti būsimą savo kapo vietą.

Nepritaria motina ir seserys 

Nors notaras patvirtino jos pareiškimą dėl kūno dovanojimo, svarbų žingsnį turės žengti ir artimieji. Per vieną parą jie turės pranešti apie V.Radavičienės mirtį. Kitaip kūnas mokslui nebetiks.

Siekdama palaikyti artimuosius savo mirties valandą, varėniškė pasiryžo šiam straipsniui, kad lemtingą akimirką aplinkiniai padrąsintų šeimą.

Sunkiausiai šią žinią priėmė jos motina ir dvi seserys. Vilma – jauniausia iš trijų dukrų.

„Jos labai prieš. Kai pasakiau, ko noriu, jos priekaištavo: „Kokias čia nesąmones sugalvoji? Kaip mums jaustis?“ – prisiminė donorystės šalininkė.

Ji juokais šeimai grasino: „Padarykite, kaip aš noriu. Kitaip kai numirsiu, kutensiu ir kutensiu jums padus, ramybės neduosiu, bus jums blogai.“

Labiausiai Vilma nerimauja dėl aplinkinių spaudimo. „Bijau, kad giminės ir kaimynai kritikuos motiną ir seseris, jos palūš ir apie mano mirtį universitetui nepraneš.

Suprantu šeimą, jiems labai sunku. Kad padėčiau, per savo gimtadienį giminei prasitariau apie ketinimus. Ir kitomis progomis vis primenu savo valią“, – pasakojo Varėnos rajono gyventoja.

Ją palaiko tik širdies draugas. Jis taip pat svarsto apie galimybę dovanoti savo kūną mokslui.

Netiki siaubo filmais

V.Radavičienė pasirinko, kad jos kūnas universitete išbūtų penkerius metus (galima rinktis ir trejų metų laikotarpį. – Red.). Tai ilgiausias laikas, kiek mokomasi su vieno žmogaus kūnu.

„Ypač Vilniuje kūnų nuolat trūksta. Su vienu kūnu mokosi 32 žmonės“, – pasakojo V.Radavičienė.

Kūnas bus laikomas šaldytuve, jis bus išimamas tik studentų užsiėmimams. Giminės negalės persigalvoti ir paimti kūno ar jo pamatyti.

Moteris nesidomėjo, kaip studentai elgsis su jos palaikais. „Netikiu siaubo filmais, kuriuose kūnai išniekinami ar iš jų tyčiojamasi. Neprileidžiu tos minties. Žinau, kad su studentais bus ir lektorius ar gydytojas“, – kalbėjo kūno dovanotoja.

Didžiausias jos troškimas – mirti Lietuvoje. Kitaip kūnas negalėtų būti naudojamas mokslui.

Tačiau dėl to V.Radavičienė neatsisako kelionių: „Keliauju ir dar keliausiu, labai to noriu.“

Europą apkeliavusios moters svajonė – nuvykti į Afriką.

Kita jos aistra – nuosavo namo ir didelio kiemo priežiūra. „Abu mėgstame žalumą, augaliją. Sėklų parsivežiau net iš Sicilijos. Vyras su malonumu šienauja. Visi giria sodybą, tikiu, kad nuoširdžiai“, – pasakojo V.Radavičienė.

Moteris niekada nepraranda optimizmo. „Aš ir numirsiu su šypsena“, – juokėsi ji.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.