Skambučiai – visais telefonais
„Būkite geri, gelbėkite, atvažiuokite. Paskubėkite, nes kitą savaitę galite manęs gyvos nerasti“, – tokie neįprasti ir bauginantys prašymai pasipylė visais „Panevėžio krašto“ redakcijos telefonais.
Į Krekenavos senelių namus atvažiuoti prašė ten gyvenanti 88 metų Ksaverija Baronienė. Moteris įtikinėjo, esą ji globos namuose – nuodijama.
Galop, nieko iš anksto neperspėję, važiuojame į Krekenavą.
Naujas senelių globos namų priestatas, lauke iš lėto vaikštinėjantys keli senyvi žmonės, dar žydintys serenčiai, o viduje – jokio nemalonaus, globos namuose paprastai tvyrančio kvapo.
Švara, tvarka, koridoriuje tyliai groja muzika. Valgomajame – minkštasuoliai, viryklė, virdulys kavai ar arbatai, šalia – dvi skalbyklės, naujutėlis šaldytuvas.
Čia pat kompiuteris, o kambariuose – po televizorių.
Vyrukai eina į lauką parūkyti – tai nedraudžiama.
Persikelti pati norėjo
K.Baronienė kambaryje gyvena viena. Lyg nujausdama, kad svečių sulauks kaip tik tą dieną, ji ant lovos sėdi pasipuošusi, susišukavusi.
Sako pro langą pamačiusi mašiną, supratusi, kad atvykome pas ją, ir dėl to labai apsidžiaugė.
K.Baronienė Krekenavoje gyvena dvejus metus.
Maždaug tiek pat laiko anksčiau praleido ir kituose globos namuose.
Persikelti į Krekenavą moteris pati norėjo, bet jos nurodyta priežastis priverčia pečiais gūžtelėti. Mat K.Baronienė tikina, kad ten sektantai. Pasiteiravus, ką turi omenyje, močiutė aimanuoja: „O Jėzus Marija, kaip ten kankino! Daugiau nebegalėjau.“
Kaip ji buvo ten „kankinama“, senutė net nesirengia aiškinti, skuba įrodinėti, esą dabar jau kenčia ir Krekenavoje. „Smegenis man tikrino, nors pati nusiprausiu, pavalgau, lovą pasikloju“, – piktinosi K.Baronienė.
Moteris įsitikinusi, jog darbuotojai pribėrė jai į maistą vaistų, kad ją – apkvaitusią – nuvežtų pas psichiatrą. Antraip ji nieku gyvu nebūtų sutikusi važiuoti, nes jaučiasi sveika ir stipri.
Užtat dabar ir vakarieniauti į valgyklą ji nebeina – pavalgiusi iš ryto blogai jaučiasi. K.Baronienė įsitikinusi, kad tai – dėl į maistą beriamų vaistų.
Vengia išeiti iš kambario
„Nebeįmanoma – pilna lova kažkokių nuodų. Pažiūrėk, kokios nuo jų mano akys“, – K.Baronienė rodo, iš pažiūros, visiškai sveikas akis. Bet kaip atrodo tie „nuodai“, senutė negali pasakyti, nes jie – nematomi.
Tik kartą darbuotoja jų ant galvos ir šonų užpylusi, tuomet ji pastebėjusi, kad tie milteliai – geltoni kaip kava. „Nuo jų kad pradėjo visą kūną ėsti – viską nusivilkau“, – dėstė K.Baronienė.
Dėl tos priežasties ji vengia išeiti iš savo kambario – darbuotojai vėl pripilsiantys paslaptingųjų miltelių, nuo kurių ji negalėsianti kvėpuoti. Dėl jų išbėrę ir kojas.
Senutė rodo kojas, bet atrodo, kad jos – nagais išilgai perdrėkstos, į bėrimą nepanašu.
Paklausta, kodėl kartais kalba apie vaistus, o kartais – apie nuodus, K.Baronienė ima tikinti, kad tiksliai nežino, bet nuo jų ima kosėti ir dusti, pradeda pykinti. Galop vis dėlto nusprendžia, kad tai ne nuodai, o vaistai.
„Kaip jūs, žurnalistai, to nežinote? Tai sužinosite“, – svečių nenuovokumu stebisi senutė.
Gyventų kaip Amerikoje
Prieš Velykas buvę dar baisiau – atėjo gydytoja paimti kraujo. Bet K.Baronienė pastebėjusi, kad švirkštą ne traukia lauk, o į vidų stumia.
„Pradėjau šaukti: ką čia darote?!“ – pasakojo senutė. Bet ar kokio skysčio buvo švirkšte, ji nemačiusi.
Vis dėlto K.Baronienė pripažįsta, kad personalas – malonus ir paslaugus. Esą jeigu ne vaistai maiste – gyventų kaip Amerikoje.
Paklausta, ar nebijo, kad dėl šnekų apie sektas ji gali būti perkelta į kitą įstaigą Jotainiuose, K.Baronienė pasipiktina: „Ką? Kur? Į Jotainius? Dar taip nebuvo!“
Bet jau susiruošus eiti K.Baronienė prašo pasilikti dar bent keliolikai minučių.
Nė vienas batonas netiko
Tuose pat namuose irgi dvejus metus gyvenanti buvusi fizikos mokytoja Valerija Pušnytė taip pat girdėjo K.Baronienės skundus dėl nuodų ir sektų.
Į miestelį pasivaikščioti dažnai išeinanti V.Pušnytė pasakojo, kad kartą K.Baronienė paprašė ją nupirkti batoną, pasakė pavadinimą. Labai prastai matanti moteris paprašė pardavėjas, kad paduotų jai batoną.
Batonas K.Baronienei neįtiko. Dėl to, kad miltai buvo aukščiausios rūšies.
Kitą kartą K.Baronienė vėl prašo nupirkti jai batoną. Dabar V.Pušnytė pardavėjoms aiškina, kad duotų tą batoną, kuris iškeptas iš pačios žemiausios rūšies miltų.
„Blogą batoną nupirkai“, – ir vėl išgirdusi K.Baronienės priekaištą, V.Pušnytė daugiau nebesutiko jai pirkti net vaistų – viena pavadinimo raidė neatitiks ir vėl senutė liks nepatenkinta.
Politikos perbėgėlių nemėgsta
Viskuo patenkinta V.Pušnytė senelių globos namuose neturi draugių, bet vos išeina į miestelį – žmonės su ja sveikinasi, kokie šeši iš dešimties – tikrai. Tai – buvę mokiniai, jų vaikai.
„Kartais klausia, ar nesusimušame dėl vyrų. Tai jie tegu dėl mūsų pliekiasi – po tris kiekvienai tenka“, – juokėsi V.Pušnytė.
Poetės gyslelę turinti V.Pušnytė vienam vyrukui jubiliejaus proga sugalvojo ypatingą dovaną – sukūrė ketureilį. Vargo dvi savaites, bet gražiai pasveikino: „Gyvenimo ratas sukasi,/ jo sustabdyti juk negali./ Laiko tarpsnį dar likusį/ per gyvenimą nešti turi.“
Bendrauti mėgstanti V.Pušnytė per Seimo rinkimų maratoną sulaukė politikų – konservatorės Rasos Juknevičienės ir socialdemokrato Domo Petrulio.
Ir vienas, ir kitas paprašė ją kartu nusifotografuoti.
Paklausta, tai už ką gi ji balsuoja per rinkimus, V.Pušnytė gynėsi, jog tai – paslaptis. Bet prisipažino, kad jai juokas ima iš kalbų, esą socialdemokratai – tai tie patys komunistai.
„O kas buvo aukščiausi šalies žmonės? Dirbo partinėje mokykloje. Perbėgėlių nemėgstu“, – kalbėjo V.Pušnytė.
Stengiasi nekreipti dėmesio
Senelių namams vadovaujanti Lina Hall sakė, kad K.Baronienė dėl neįtikusių batonų sutrikdė V.Pušnytę, bet didelių problemų kol kas nekelia, todėl gyvena jų įstaigoje.
Į kalbas apie mistines sektas, nuodus ir paslaptingus miltukus aplinkiniai stengiasi nekreipti dėmesio, nes medikai nustatė K.Baronienei sveikatos sutrikimą.
„Toks mūsų darbas – susiduriame ir su alkoholio problema, ir su kleptomanija, ir su mūsų gyventojų nenuotaika, depresija“, – kalbėjo L.Hall.
Bet dėl velnio lašų nenuolaidžiaujama – sutarta dukart atleisti, bet išgėręs ir už rankos sučiuptas trečią sykį prasikaltėlis gali būti šalinamas.
Paskelbus tokį ultimatumą, gyventojai savivaliauti bijo, laikosi taisyklių.
Iš viso gyvena 15 rajono žmonių. Du kambariai dviviečiai, kiti gyvena po vieną lyg savo butuose. Naujajame priestate tualetas ir dušas įrengti šalia kambario.
Susirinkdavo savo raktus
„Senatvė ir skaudi, bet kartais ir pralinksmina, jei tik turi kantrybės, atlaidumo“, – kalbėjo L.Hall.
Vienas žmogutis keliskart per dieną klausia, kuri dabar diena. Apsisuka – ir vėl pamiršta, ir vėl eina pas darbuotojas su tuo pačiu klausimu. Vyriškiui atmintis sutriko patyrus traumą.
„Gražu buvo žiūrėti, kai jis su kambario draugu gvildendavo ir narpliodavo vis tas pačias temas. Bet nė vienas nė karto nepapriekaištavo, kad tu man jau tai sakei. Visada klausydavo susidomėję, nustebdavo, lyg girdėtų pirmą kartą“, – pasakojo įstaigos vadovė.
Ir nepatogumų, ir juoką sukelia žmogus, vis besikėsinantis ką nors nugvelbti. Kas telpa į kišenę – viskas dingsta. Susitarti niekaip nepavyksta, prašomas grąžinti, sakykime, kabineto raktus, iš paskutiniųjų ginasi, esą jis nieko nelietė.
Tuomet tenka apieškoti kambarį. „Juk reikia susirinkti ir savo, ir gyventojų daiktus – smulkmenas, puodelius, raktus“, – šypsojosi L.Hall. Bet po patikrinimų žmogus ėmė lauke ieškoti vietų slėptuvei.
Nebegalėdamas nieko pasisavinti – ėmus rakinti kambarius, iš virtuvės išnešus kavą, arbatą, indus, šis žmogus puolė kone į paniką.
Bet iš miestelio parduotuvės jis nevagia.
Įtarieji atvažiuoja tikrinti
Žmones į senelių globos namus atsiunčia rajono savivaldybė pagal jų prašymus. Vyriausiam įstaigos gyventojui – 90 metų, jauniausiam – 64-eri.
Globos kaina yra 740 arba 698 eurai kas mėnesį, priklausomai nuo negalios. Vaikštantieji gyvena naujajame priestate, o ligotieji liko senajame korpuse.
Gyventojai sumoka 80 proc. savo pensijos, dar pridedami slaugos priežiūros pinigai ir turto mokestis, o skirtumą dengia savivaldybė.
Bet yra žmonių, kurie patys sumoka už jų išlaikymą iki paskutinio cento. Pavyzdžiui, jeigu gyventojas turi daug miško.
Dalis jų neturi giminaičių, kiti palaiko ryšį su vaikais telefonu. Pastariesiems ramu, kad pasiligoję jų tėvai – saugūs ir prižiūrėti.
Bet pasitaiko ir baisiai įtarių giminių – šie atvažiuoja iš anksto nusiteikę viską tikrinti, ieškoti negerovių.
Senelių globos namuose – dvylika etatų.
