Iš viso vyras donoru jau tapo 88 kartus. Ir tai dar ne pabaiga. Jei sveikata leis, kraujo jis aukos iki 65-erių – tiek, kiek leidžia donorystės taisyklės.
Taip elgėsi ir jo senelis Aleksandras, ir tėvas Romualdas Neliubšiai. Pastarasis per savo gyvenimą kraujo davė kone 90 kartų, taip pat tapo garbės donoru.
Prieš metus paskutinį kartą duodamas kraujo, būsimas pensininkas į Nacionalinio kraujo centro skyrių Kaune atėjo ne tik su sūnumi, bet ir anūku. Pirmą kartą tądien kraujo davė ir pilnametystės sulaukęs Simonas, Ž.Neliubšio sūnus.
Keturios Neliubšių kartos dalijasi savo krauju ir taip gelbsti žmonių gyvybes bei sveikatą.
Ž.Neliubšys ragino lietuvius nelaukti, kol kraujo prireiks artimiesiems – jau dabar dovanoti šansą gyventi ir visai nepažįstamiems žmonėms.
Avarijoje žuvo sesutė
Pirmą kartą kraujo Ž.Neliubšys davė prieš beveik 30 metų, kai jo 13-metė sesė žuvo, o tėvai rimtai susižalojo avarijoje. Tuomet už vairo sėdėjo R.Neliubšys. Sutrikus jo sveikatai – medikai spėjo, kad ištiko mikroinsultas – automobilis atsitrenkė į priešais važiavusį sunkvežimį.
Šalia tėvo pirmą kartą priekyje sėdėjo13-metė duktė. Žiguliuko diržai buvo per dideli, kad prilaikytų mergaitę prie sėdynės. Nuo smūgio ji mirė avarijos vietoje. Už vairo buvęs R.Neliubšys iki šiol negali ramiai kalbėti apie tragediją.
Ž.Neliubšys tuomet buvo 18-os, lankėsi Maskvoje. Sugrįžęs jis pirmą kartą davė kraujo. Tiksliai nepamena, ar pagelbėjo sužeistiems savo tėvams, ar kitiems žmonės. Tuo metu medikai prašydavo visų pacientų artimųjų aukoti kraujo.
Visgi tąkart donorystė neužkabino. Nuolatiniu donoru jis tapo praėjus beveik dešimtmečiui, kai jo dėdei prireikė rimtos širdies operacijos. Tuomet kraujo duoti ėjo draugai, giminaičiai – visi, kas pažinojo ligonį.
Operacija buvo sėkminga, vyras pasveiko ir neseniai atšventė 75-ąjį jubiliejų. O Ž.Neliubšys ir pasveikus dėdei nesiliovė lankytis kraujo centre.
Vadino kruvinais pinigais
Tuo metu Lietuvoje visi donorai už kraują gaudavo atlygį – apie 40 litų. Šiuos pinigus Ž.Neliubšys juokais vadindavo kruvinais pinigais. Vyras juos dėdavo atskirai ir leisdavo tik maloniems dalykams – pramogoms ar dovanoms žmonai, vaikams.
Kai tik šalyje buvo grąžinta neatlygintina donorystė, kaunietis ėmė kraują duoti dovanai. Jis įsitikinęs, kad tik taip ir įmanoma.
Jis kaip ir tėvas jau pelnė ir valstybinę pensiją, kurią šalis skiria garbės donorams. Vyras ją gaus sulaukęs pensinio amžiaus.
Tačiau Ž.Neliubšys donorams mokamą pensiją vertino nevienareikšmiai. „Viena vertus, tėvui ta pensija padeda oriau gyventi – nueiti į teatrą, nusipirkti knygą, susimokėti už internetą. Kita vertus, geriau tos pensijos nebūtų – lieka atlyginimo atspalvis. Man ši pensija bus tik simbolis, galėsiu ją skirti labdarai“, – sakė verslininkas.
Pensijos garbės donorams dydis siekia 116 eurų per mėnesį.
Alpo nuo adatų
Paklaustas, kas jei ne pinigai skatino jį tęsti donorystę, jis aiškino: „Man tai – savotiškas patriotizmas, pagalba artimui, pastangos dėl bendro gėrio.“
Kaunietis taip pat pripažino, kad pradžioje duoti kraujo jį skatino noras įveikti baimę. Vyras paniškai bijojo, kai jam metaline adata durdavo į pirštą ir į ranką.
Kelis pirmuosius kartus vyras nualpo. „Sovietmečiu duoti kraujo buvo it siaubo filmas. Gal dėl to negalėdavau žiūrėti, nualpdavau, o atsibusdavau jau po visko nuo amoniako.
Pasakiau sau, kad duosiu kraujo tol, kol nustosiu alpti. Dėka donorystės įveikiau fobiją, dabar jų neturiu.
Galiausiai ir kraujo davimas mūsų dienomis – malonumas, palyginus su sovietinėmis egzekucijomis“, – juokėsi Kauno krašto donorų draugijos pirmininkas.
Aštuonmetis tik stebi
Kitaip nei vyrams, šeimos moterims krauju dalintis teko vos kelis kartus. Tiek Ž.Neliubšio motina, tiek žmona dėl sveikatos negalėjo tapti ilgametėmis donorėmis.
Tačiau jos palaiko vyrų iniciatyvą ir nesibaimina, jog į donorystę įsitrauks ir augantis jaunimas.
Ž.Neliubšys su žmona susilaukė dviejų sūnų. Devyniolikmetis Simonas jau tapo donoru, o aštuonmetis Pijus kol kas tik mokosi meilės donorystei.
„Vakar kartu važiavome į Zapyškio pradinę mokyklą, kur jis mokosi. Ten apie kraujo donorystę skaičiau paskaitą pradinukams. Susirinko apie 100 vaikų, jie klausėsi manęs visą pamoką.
Mažėlis dar nekalba, ar norėtų tapti donoru. Pamenu, Simonas mažas irgi sakė, jog bijotų, o dabar – jau donoras. Gal ir su antruoju taip bus“, – svarstė tėvas.
Ž.Neliubšys turi 24-erių metų brolį Luką. Studentas kraujo davė jau keliolika kartų.
Vaikinas yra dirbęs Nacionaliniame kraujo centre, laboratorijoje, taip pat aktyviai skleidžia neatlygintinos kraujo donorystės idėją. Šiuo metu jis išvykęs studijuoti į Švediją.
Ž.Neliubšys didžiavosi savo gimine ir ragino daugiau žmonių kurti donorystės tradicijas savo šeimose – nelaukti nelaimės artimoje aplinkoje, o gerą darbą padaryti ir be skaudžių praradimų.