Moteris pasidalijo išskirtine savo patirtimi, tačiau paprašė pakeisti jos vardą.
Jovita atvira – ji ne kartą yra patyrusi patyčias ir užgauliojimus vien todėl, kad prieš septynerius metus naiviai pamilo kitatautį.
Ne kartą engiamas buvo ir jos sūnus. Žiaurūs žmonės ne kartą tyčiojosi iš tamsesnės vaiko odos ir plaukų spalvos.
Pasaka truko vos metus
Jauną merginą iš nedidelio miestelio pakerėjo vienmečio tamsiaodžio veido bruožai, charakterio savybės. Vyras privertė moterį patikėti, kad gali lyti žvaigždėmis, o būnant su juo jausti, jog saulė šviečia dar kaitriau ir ryškiau.
Žavusis irakietis Barzanas (tikrasis vardas redakcijai žinomas), prieš septynerius metus pavergęs išsiskyrusios ir į Londoną emigravusios lietuvės širdį, iš kitų išsiskyrė vyriškumu.
Pasak Jovitos, jis mokėjo rodyti dėmesį, apžavėjo meilės kerais ir gražiomis kalbomis. Jis žadėjo jai geresnį rytojų, į ausį suokė švelniausius žodžius.
Pasaką primenanti meilės istorija pasikeitė nepraėjus nė metams. Kai mergina ryžosi apsigyventi kartu su juo, kone akimirksniu jo akyse tapo šiukšle. „Tapau skuduru, kurį buvo galima daužyti taip, kad kitą dieną cypdama iš skausmo eidavau į darbą. Gimus vaikui viskas pasidarė dar blogiau – gulėdavau primušta, o vaikas ropodavo šalia.
Dvimetis berniukas galvojo, kad mamą mušti galima, todėl ir pats ėmė spjaudyti man į akis, pešti plaukus. Prireikė kelių metų atsitiesti ir pabėgti iš to liūno, į kurį per savo kvailą galvą pakliuvau savo noru“, – žodžių nevyniojo moteris.
Dabar ji, dalindamasi ypatinga asmenine patirtimi, nori viso pasaulio merginas įspėti nesusidėti su musulmonais, kurie anksčiau ar vėliau žadėtą pasakišką gyvenimą paverčia nesibaigiančia ašarų pakalne.
Sužavėjo begalinis rūpestingumas
Į suaugusiųjų gyvenimą Jovita įžengė gana anksti. Sulaukusi pilnametystės ji nusprendė susituokti su savo kraštiečiu. Abu patikėjo pirma meile ir sumainė aukso žiedus.
Deja, santuoka nesiklostė taip, kaip abu norėjo. Vyras mėgo pakilnoti taurelę, todėl visai jauna mergina, supratusi, jog nenori šalia savęs matyti į girtuoklystės liūną žengiančio partnerio, išsiskyrė su juo.
Nemačiusi ateities Lietuvoje, ji išvyko į Londoną užsidirbti. Ten ir įvyko lemtingoji pažintis su Barzanu.
Metus draugavusi ir į romantiškus pasimatymus su juo vaikščiojusi lietuvė nusprendė išvažiuoti į kitą miestą ir kartu apsigyventi.
Ji prisimena, jog ją sužavėjo egzotiška Barzano išvaizda, malonus bendravimas, begalinis rūpestingumas.
„Kai dabar pagalvoju, kokia aš buvau kvaila! Mane papirko jo dėmesys, gražios kalbos. Sutikau su juo važiuoti į kitą miestą, gyvenau jo bute.
Artimieji, likę Lietuvoje, man bandė aiškinti, kad nereikėtų taip daryti, tačiau aš nieko neklausiau, buvau labai užsispyrusi. Naiviai galvojau, kad pasiseks. Dabar suprantu, kad pati nesuvokiau, ką dariau, ir jei galėčiau, mielai atsukčiau laiką atgal. Kaip aš norėčiau atsukti laiką atgal“, – neslėpė moteris.
Sumušė dėl patikrinto kompiuterio
Nors draugystė su musulmonu buvo romantiška ir daug žadanti, vis dėlto viskas ėmė keistis po to, kai ji apsigyveno jo namuose.
Kartą ji paklausė Barzano, kodėl jis nuolat sėdi prie kompiuterio ir ką ten veikia. Tada jis jai atkirto, kad tai – ne jos reikalas.
Vis dėlto moteris buvo atkakli. Kai vyras užmigo, patikrino jo kompiuterį. Pamačiusi, ką vyras išdarinėja, aiktelėjo. Ji rado daugybę seksualumu alsuojančių žinučių, parašytų kitoms merginoms.
Kai ji pasakė jam apie tai žinanti, gavo lupti. Tada ji buvo sumušta taip, kad kitą rytą į darbą ėjo, kaip pati prisipažino, cypdama iš skausmo.
Tada ji niekam nesiskundė, tylėjo sukandusi dantis. Žinojo, kad aplinkiniai ją pačią kaltins, kad susidėjo su kitataučiu.
Ji prisiminė jautusi nuolatinę jo kontrolę. Barzanas net neleido jai bendrauti su vaikystės draugais ir draugėmis, o kartą, kai pamatė, jog jai nusišypsojo atsitiktinis praeivis, liepė iš lietuvių į anglų kalbą versti visas rašomas trumpąsias žinutes, kurios būdavo skirtos net šeimos nariams.
Nesuteikė finansinio saugumo
Nors nuolatinė įtampa ir kontrolė neleido ramiai gyventi, Jovita prisipažino bandžiusi šeimoje ieškoti kompromisų. Kartą, kai atrodė, jog šeiminis gyvenimas susitvarkė, ji sužinojo, jog laukiasi.
Nors kūdikio ir neplanavo, tačiau apie išvalymą galvoti net neketino. Pirmosiomis nėštumo savaitėmis vyras džiaugėsi būsimu kūdikiu, tačiau vėliau prasidėjo dienos, primenančios žiaurų filmą.
Jis vadindavo ją stora, engdavo, vis kalbėdavo, kad jos pilvas yra didelis ir storas, o ji pati – šlykšti.
Nėštumo metu vyras prieš moterį rankos nekėlė.
Gimęs vaikelis vyrui rūpėdavo tik tiek, kiek būdavo galima juo pasigirti prieš pažįstamus.
„Būtų gerai, jei bent jau finansiškai būčiau gyvenusi stabiliai. Taip niekada nebuvo. Visada pati daug dirbau, mokėjau pusę nuomos už butą, mokesčius už elektrą ir dujas. Šaldytuve visada būdavo daugybė jo mėgstamo maisto, kurį aš pirkdavau.
Kai kartą paprašiau, kad jis vaikui nupirktų čiužinį ir lovytę, dar kelias savaites girdėjau priekaištus. Jis net čiulptuko vaikui nėra nupirkęs.
Įdomus niuansas – jis visada man liepdavo taupyti, tačiau puikiai žinodavo, kad aš neturiu atsarginių pinigų, nes visus išleidžiu šeimos reikmėms.
Pats savo atlygį siųsdavo šeimai į Iraką. Vis sakydavo, kad ten tėvai perka žemes, stato namus“, – prisiminė ji.
Vaikas atkartojo tėvo veiksmus
Jovitos atmintyje iki šiol išlikę vaizdai, kai ji gulėjo sumušta ant žemės, o greta jos ropojo sūnelis. Jai skaudėdavo taip, kad ji nebepajėgdavo atsikelti.
Nuo musulmono pabėgusi lietuvė prisiminė, kad sugyventinis mokėdavo mušti taip, kad neliktų kraujosrūvų – spardydavo į šonkaulius, galvą, rankas.
Vaikas, matydamas, jog tėvas muša mamą, ėmė atkartoti jo veiksmus – spjaudavo mamai į akis, pešdavo plaukus.
Moteris ne kartą lankėsi pas psichologus, mokėsi, kaip reikia bendrauti su tokiu vaiku. Ji kasdien aiškino jam, kad mamą reikia mylėti, sakyti „myliu“.
Paklausta, kodėl tiek laiko nesikreipė į policiją ir tylėjo, ji tik šyptelėjo: „Žinojau analogiškas situacijas, kai britų pareigūnai pasakydavo, jog visa tai, kas vyksta namuose už uždarų durų, yra tik dviejų žmonių reikalas. Man niekas nebūtų padėjęs. Tada buvau įsitikinusi, kad visi aplinkiniai – bejėgiai.“
Paskutinis lašas – afera su automobiliu
Lietuvės kantrybės taurė perpildyta buvo tada, kai ji gavo laišką iš teismo. Paaiškėjo, kad Barzanas jos vardu užregistravo automobilį, už kurį ėmė kauptis didžiulės baudos.
Tokį faktą jis aiškino tuo, jog artimiausiu metu ketina gauti britišką pasą, todėl negali susitepti savo vardo. Tam reikalui jis suklastojo net moters parašą.
„Tą pačią akimirką aš susikroviau daiktus ir nuėjau su vaiku į policiją. Viską papasakojau. Policija patvirtino, kad ta mašina jau užregistruota kito žmogaus vardu. Paaiškėjo, kad jo aferos buvo daromos jau kurį laiką.
Socialiniai darbuotojai man skyrė prieglobstį, uždraudė jam net ir tolo artintis prie manęs ir prie vaiko.
Šiuo metu teisiškai sutvarkyta viskas taip, kad jei jis ir norėtų susitikti su vaiku, tai galėtų daryti tik per socialinius darbuotojus ir teismą, bet aš rami – pareigūnai niekada neleis jam prisiartinti, nes jis buvo agresyvus, kėlė pavojų mūsų gyvybėms“, – pasakojo pašnekovė.
Ragina merginas bėgti nuo musulmonų
Dabar moteris laimę kuria su lietuviu ir tautietes ragina pamiršti musulmonų pasakas apie gražesnį gyvenimą.
Ji tikino nesutikusi nė vienos moters, kuri būtų laiminga, ištekėjusi už tokio žmogaus.
„Aš buvau labai naivi. Galvojau, kad man pasiseks ir aš būsiu laiminga.
Jo tėvai atrodė dori žmonės. Jis irgi nebuvo užkietėjęs musulmonas, net nešvęsdavo savų švenčių, nesilaikė ramadano.
Tiesa, jam būdavo juokinga girdėti, jog mes tikime į Mergelę Mariją. Jis juokdavosi, kad Dievas paėmė ją į dangų. Sakydavo, jog moterys ten neimamos.
Nors jis neliepė man dėvėti čadros, vis dėlto jis būtų norėjęs, jog būčiau priėmusi jo tikėjimą. Tuo klausimu buvau kategoriška – visada žinojau, jog, gimusi katalike, tokia ir mirsiu.
Jei aš tik galėčiau, atsukčiau laiką atgal ir bėgčiau nuo jo kuo greičiau.
Mielos merginos, atsimerkit! Nebetikėkit gražiais musulmonų žodžiais ir pažadais apie geresnį gyvenimą – jie tik pasinaudos jumis ir nusišluostys į jus kojas“, – žodžių nevyniojo Jovita.
