Ji augina keturis vaikus, du iš jų – neįgalūs. Gimus pirmajam, labiausiai pažeistam negalios, ji iš nevilties ketino žudytis. Laimė, laiku grįžo jos motina ir dukrą išgelbėjo. Tąkart tragedijos buvo išvengta ir moteris ėmė susitaikyti su skaudžiu likimo smūgiu.
Tačiau vaikų negalios – ne vienintelės bėdos. Nelaimingos buvo ir dvi Oksanos santuokos. Pirmoji truko kelis mėnesius, kaip pati moteris sako, „kol bulvės atšals“. Antroji nutrūko po septyniolikos metų.
Negana to, per tuos metus, daugiavaikė šeima kilnojosi iš namų į namus per dvidešimt kartų. Galiausiai prieš pusmetį jai nustatyta depresija.
Ir nors praeitis atrodo nepakeliamai slogi, dabartį ir ateitį Oksana mato šviesiai. Sunkumus įveikti jai padėjo kelyje atsiradę geri žmonės.
Ji ypač dėkinga psichiatrei Svetalanai Babaš ir Neįgaliųjų draugijos asmeninei asistentei Klaipėdoje Neringai Venckienei. Šios dvi moterys suteikė Oksanai vilties ir padėjo išsikapstyti iš sunkių bėdų ir slogių minčių.
Moteris pusmetį gyvena socialiniame būste, rado darbą, į kurį noriai eina, užsižiebė viltis, kad neįgaliam jos sūnui nebereikės kęsti darbdavių patyčių – vaikinui galbūt bus nustatytas didesnis neįgalumas. Bus galima ne vargti bergždžiai ieškant darbo, o savanoriauti.
„Dabar esu laiminga. Perėjau tokius kryžiaus kelius, kad daugiau niekas manęs neišgąsdins. Gyvenu ta mintimi, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tikiuosi, nebepalūšiu“, – sakė moteris.
Ketino žudytis
Pirmą kartą krizė klaipėdietę ištiko prieš 23 metus, kai gimė jos pirmagimis.
Galimai dėl vyro darbo Černobylyje berniukas gimė sutrauktomis rankomis, o plaštakos teturėjo po du pirštus.
„Vyras tarnavo Černobylyje. Gydytojai sakė, kad tai galėjo būti sūnaus negalios priežastis“, – aiškino klaipėdietė.
Vėliau jis turėjo dar keturis vaikus su kitomis moterimis ir visi jie – su vienokia ar kitokia negalia. Su pirmuoju vyru Oksana gyveno labai trumpai. Jau gimdydama sūnų, ji buvo vieniša motina.
Dėl vaiko negalios gimdymas buvo sudėtingas. „Pagimdžiau labai sunkiai. Buvau praradusi sąmonę“, – prisiminė ji.
Apie vaikelio būklę medikai pasakė ne pačiai gimdyvei, bet jos mamai. Ji apie mėnesį slėpė anūką, neleisdavo Oksanai jo pervystyti. „Tu esi išvargusi, aš suvystysiu“, – sakydavo vaiko močiutė.
Sutrauktas sūnaus rankas ir plaštakas Oksana pamatė tik tuomet, kai motina išėjo į darbą. „Nebuvo jokių minčių sūnui ką nors daryti, bet sau norėjau pasidaryti galą. Nekenčiau savęs, keikiau, kodėl seserų ir brolių vaikai sveiki gimė, o mano – ne“, – prisipažino moteris.
Oksanos motina užuodė nelaimę ir laiku sugrįžo namo, sulaikė moterį nuo savižudybės.
Močiutė mylėjo anūką, nuteikinėjo dukrą, kad vaiką augintų.
Ėmė kalbėti penkerių
Kai sūnui buvo pustrečių metų, Oksana sutiko antrąjį vyrą. Išsikraustė iš motinos namų ir apsigyveno su juo. Kartu pasiėmė ir neįgalų sūnų.
Už poros metų gimė antrasis vaikas. Ir jis paženklintas negalios. Berniukas gimė be vieno piršto.
Vėliau jam buvo nustatytas raidos sutrikimas. Motina spėja, kad tai sukėlė didelis išgąstis per vieną nelaimingą atsitikimą kūdikystėje.
Dėl raidos sutrikimo vaikas kalbėti ėmė būdamas penkerių. Supratus, kad ir antrasis sūnus neįgalus, žemė po moters kojomis ir vėl sudrebėjo.
Pagalbos ranką tiesė specialistai. „Logopedai berniukui labai padėjo. Jis šiuo metu mokosi ir taps viešbučio darbuotoju“, – džiaugėsi Oksana.
Dar po ketverių metų gimė dvynukės. Dabar merginoms – keturiolika.
Motina bijojo dar vieno neįgalaus vaiko ir ketino darytis aborto. Tačiau tyrimai parodė, kad klaipėdietė laukiasi dviejų sveikų mergaičių. Oksana nutarė gimdyti.
„Kai pasakė, kad mergaitės sveikos, labai apsidžiaugiau“, – prisiminė daugiavaikė mama. Iki šiol ji labai džiaugiasi dukromis.
Kentė darbdavių patyčias
Sunkiausia Oksanai buvo priimti rimtą pirmagimio negalią.
Su sūnaus bėdomis ji iki galo susitaikė, kai vaikinas sulaukė pilnametystės. „Susiėmiau, pasakiau, sūnau, nepergyvenk, turi mamą kietą, mama eis už tave keliais nareliais“, – ryžto neslėpė moteris.
Didžiausias išbandymas jai ir sūnui buvo rasti jam darbo.
Jiedu mokėsi viešbučio darbuotojo, elektroninio krautuvo vairuotojo amato, kad tik vaikinas gautų darbą. Ir nors jis stengėsi, nieko neišėjo.
„Ėjome per darbus, bet visur kaip į sieną atsimušėm. Visi juokėsi, tyčiojosi. Sakė: „Atėjot su 35 proc. darbingumu, o jis juk iš viso dirbti negali. Ar norit, kad mes į kalėjimą sėstumėm, jeigu jam kas nors atsitiks? Kaip mes galime tokį žmogų priimti dirbti?“ – pasakojo neįgaliojo motina.
Nesėkmės ieškant sūnui darbo galutinai palaužė moterį. Iširo ir antroji santuoka. Moteriai prireikė medikų pagalbos – jai buvo nustatyta depresija.
Dėkinga psichiatrei ir asistentei
Viskas ėmė keistis prieš gerą pusmetį. Oksanai pradėjus gerti vaistus, ėmė taisytis jos sveikata.
Ji dėkojo psichiatrei Svetlanai Babaš. „Atitaikė vaistus iš pirmo karto. Nuoširdžiai dėkoju. Dabar esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Namiškiai klausinėja, kodėl anksčiau pas ją nenuėjau. Matyt, taip lemta buvo“, – pasakojo keturių vaikų mama.
Klaipėdietė su vaikais apsigyveno socialiniame būste, apstatė jį gražiais baldais. Pagaliau šeima jaučia, kad turi namus.
Anksčiau nepajėgdavusi dirbti, dabar moteris pluša bare. Oksana plauna indus, mokosi ruošti ir padavinėti šaltus patiekalus.
„Anksčiau nenorėjau eiti į darbą, o dabar negali manęs iš ten išvaryti. Dvi dienas pabūnu namie ir jau noriu į darbą, o trys laisvos dienos – jau per daug. Barmenės juokiasi, kam aš sėdžiu iki vienuolikos“, – noru dirbti džiaugėsi klaipėdietė.
Ją itin džiugina ir gautas laiškas iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos. Jis teikia vilties, kad protinę ir fizinę negalią turinčiam jos pirmagimiui bus nustatytas ne 35, bet 15 procentų darbingumas.
Taip padidės valstybės mokama neįgalumo pensija ir motinai nebereikės juokinti darbdavių prašant įdarbinti vaikiną.
„Didžiausias ačiū Neringai Venckienei. Ji padėjo tai pasiekti“, – sakė klaipėdietė.
Kur įsidarbinti neįgaliajam?
Neįgalus vaikinas iš valstybės per mėnesį kol kas gauna 169 eurus.
„Jis labai norėtų dirbti. Dabar jis jaučiasi kaip išlaikytinis. Sako: „Juk nesu toks kvailas, kad dirbti negalėčiau“, – pasakojo motina.
Jis moka naudotis socialiniais tinklais, bendravimo programomis, atspausdinti dokumentus.
Vaikinas dienas leidžia bibliotekose, maigydamas mobilųjį telefoną. Taip pat jis padeda mamai buitiniuose darbuose – išneša šiukšles, nuperka produktų.
Neįgaliųjų draugijos asmeninė asistentė Klaipėdoje N.Venckienė vaikino darbo paieškas vadino dramatiškomis. Ji vylėsi, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba atsižvelgs į vaikino būklę ir sumažins jo darbingumą.
„Tikslas nėra didesnis neįgalumas. Esmė, kad su tokiais duomenimis, kokius jis turi, jis negali nei dirbti, nei mokytis. Niekas jo nepriima.
O vaikinas ir eitų, ir dirbtų. Tokiems žmonėms pati valstybė galėtų sukurti darbo vietas arba nuoširdžiai dirbti su darbdaviais, kad jie būtų pasiruošę vaikiną priimti“, – aiškino N.Venckienė.
Ji pasakojo, kad vaikinas jau yra savanoriavęs organizacijoje „Caritas“ ir jam tai sekėsi. Jis mėnesį laiko bendravo su senyvo amžiaus žmonėmis.
Galintys pasiūlyti vaikinui darbą ar vietą savanoriauti, galite rašyti adresu slanauskiene@lrytas.lt.