Vyresnėlė I.Dūdaitė siekia šiuolaikinės fortepijono muzikos magistro diplomo Karlsrūhės aukštojoje muzikos mokykloje, Vokietijoje.
Prieš tai lietuvė fortepijono bakalauro ir magistro studijas baigė Mastrichto konservatorijoje, Olandijoje.
Toje šalyje Ievą aplankė šilti jausmai olandų trimitininkui Floriui Onstwedderiui (24 m.).
Jaunėlė M.Dūdaitė nepasekė sesers pėdomis – liko studijuoti klasikinį dainavimą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Sopranas M.Dūdaitė yra profesoriaus Vladimiro Prudnikovo studentė.
Nors seseris jau keletą metų skiria didelis atstumas, jos dažniausiai susitinka tėvų namuose Kaune. Be to, susitikimai virsta koncertais. Gruodžio 1-ąją pianistė ir operos solistė pasirodys Kauno filharmonijos scenoje.
Tarp žiūrovų, žinoma, bus muzikių tėvai, būrys draugų.
– Kas paskatino mokytis muzikos – pačios norėjote ar labiau tėvai?
Ieva: Skambinu nuo šešerių metų, bet muzikuoti norėjau nuo tada, kai išmokau tarti žodį „skambinti“. Vaikystėje mane supo pasakų knygos, senelio mokyti eilėraščiai, močiutės priežiūra ir mamos pianino juodos ir baltos spalvų klaviatūros žaismas.
Kadangi meninė raiška namuose visuomet buvo skatinama, tėvelių siekiai sutapo su mano norais. Jie pasakojo, kad labai mėgau dainuoti ir juos raginau mane nuvesti į muzikos mokyklą.
Po meninio testo man buvo pasiūlyta vieta fortepijono, mano pirmosios meilės, klasėje. Taip pradėjau mokytis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.
Marija: Noras mokytis muzikos aplankė visai netikėtai, bet kartu ir labai natūraliai. Jau nuo mažų dienų žiūrėdama įvairiose televizijos laidose grojant kapelas vaizduodavau, kaip pati griežiu smuiku.
Pasitaikius tokiai progai, kai pradinėje mokykloje visai klasei buvo pasiūlyta groti smuikais, aš nė nesudvejojau. Juk tai buvo mano svajonė!
Taip ir prasidėjo mano muzikinis kelias Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje griežiant smuiku, vėliau tęsėsi dainuojant su seserimi Kauno jėzuitų gimnazijos vokaliniame ansamblyje ir pradėjus savo solinę karjerą.
– Ar niekada nebuvote nusivylusios muzikavimu?
Ieva: Muzikanto duona – ne tinginio valgoma. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, pasitaiko pakilimų ir nusileidimų. Pianisto karjera reikalauja neapsakomai daug disciplinos, juodo darbo ir valios. Ją palyginčiau su profesionalaus sportininko karjera, kai nuolat turi būti puikios formos.
Paauglystėje buvo kilusi abejonė dėl pašaukimo tikriausiai todėl, jog sekėsi mokslai ir buvo kitokių pasirinkimų. Bet vieną dieną savęs paklausiau: ar galėčiau gyventi neskambindama fortepijonu? Atsakymo tiesumas trenkė kaip žaibas.
Marija: Prisipažinsiu, dainininko specialybė nėra pati lengviausia, kasdien susiduriame su iššūkiais ir sau bei kitų žmonių keliamais reikalavimais.
Tik kartais gali pamiršti, kad būtent balsas vienintelis tavo instrumentas, kurį reikia tausoti, saugoti, išmokti valdyti, leisti jam pailsėti ir susitaikyti su tuo, kad kasdien jis skambės vis kitaip, nelygu vidinė ir fizinė būsena.
Tikrai būna etapų, kai norisi sustoti, atsitraukti, įkvėpti gryno oro. Dažnai tenka net save raminti, kad balso vystymasis – nenutrūkstantis procesas, kurio kaita, branda ne visada nuo manęs priklauso. Džiaugiuosi, kad noras dainuoti nedingo!
– Kodėl pasirinkote dainavimą, o ne pianiną? Nesinorėjo eiti vyresnės sesers pėdomis?
Marija: Pianino niekada nevaldžiau taip puikiai kaip sesuo, kad būčiau svarsčiusi galimybę tapti pianiste.
Man buvo lemta atrasti save ir savo pilnatvę dainuojant.
– Planuojate scenoje pasirodyti tiktai su seserimi? Akompanuojate ir kitiems solistams?
Ieva: Scenoje dažniausiai pasirodau solo, su seserimi arba širdies draugu, olandu trimitininku F.Onstwedderiu.
Bet man mieliausia pasirodyti su sesute, savo didžiausia mūza. Kai dalijamės viena scena, užplūsta šiluma ir gėris, kurio šiam pasauliui kartais taip stinga.
– O kaip vaikystėje sutardavote?
Ieva: Vaikystėje būdavome neatskiriamos, tarp mūsų vyraudavo visiška vienybė. Kadangi esu vyresnė, kartais jausdavausi lyg antroji Marijos mama. Juk taip svarbu būti seseriai pavyzdžiu, jei įmanoma netgi autoritetu!
Bendras muzikinis pašaukimas mus sujungė dar kitoje plotmėje, kuri žodžiais neišreiškiama, tai kai kas daug didingesnio ir kilnesnio. Galiu drąsiai teigti, kad sesuo yra mano geriausia draugė ir didžiausia įkvėpėja.
Marija: Vaikystėje su seserimi buvome tarsi vienis. Mano diena visada prasidėdavo žodžiais: „Labas rytas. Kur Ievutė?“
Tikrai buvome neišskiriamos. Jau vien dėl to, kad aš nuolat sekiodavau jai iš paskos, nors ji niekada ir nesiskųsdavo.
Viską darydavome kartu: žaisdavome, krėsdavome išdaigas su draugais ir pusbroliais, padėdavome tėveliams namie, seneliams – soduose.
Žinoma, seseriai nė nesulaukus pilnametystės ir išvykus iš namų, įvyko didžiausias lūžis ir iššūkis mums abiem. Tačiau iki šiol besitęsianti mūsų draugystė ir noras kartu muzikuoti tik patvirtina faktą, kad meilės joks atstumas negali nutraukti.
– Koncertuoti su seserimi – jūsų sumanymas? O gal tėvai siekė, kad nuo mažens būtumėte neišskiriamos?
Ieva: Koncertuoti kartu norime pačios – tas troškimas eina iš širdies.
Aš jaučiu savo lietuviškas šaknis. Mokantis užsienyje į Lietuvos koncertų sales pakliūti labai sunku. Grįžtu į tėvynę dažnai – kas porą mėnesių. Noriu puoselėti grįžtamąjį ryšį, groti gimtajai, lietuviškai publikai. Todėl bandau visomis jėgomis ieškoti nišų koncertams, rečitaliams tėvynėje. O jei dar pavyksta muzikuoti kartu su seserimi, esu laimingiausia.
Marija: Bendrystė, vienumas, absoliutus pasitikėjimas viena kita ir unikalus seserų ryšys – mūsų stiprybė. Mes tarytum kvėpuotume kartu, nors tarp mūsų ir yra trejų metų skirtumas.
– Kokia yra jūsų šeima, kurioje užaugote: ar tėvai – muzikai?
Ieva: Nors nė vienas tėvų šiandien profesionalia muzika neužsiima (na, tėvelis pajuokautų, jog nervais groja), abu turi menininko gyslelę.
Mama Giedrė yra baigusi chorvedybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o tėvas Žilvinas – architektas. Jie ir patys nesitikėjo, kad abi dukros pasuks muzikų keliu, bet palaikymo sulaukiame tiek, jog užtektų armijai.
Nors tėvai drauge įkūrė įmonę „Laiptų karalystė“ ir joje dirba, niekuomet nepraleidžia svarbių pasirodymų – jie pirmoje eilėje stebėjo tiek mano baigiamuosius rečitalius, tiek koncertus su orkestru Italijoje ir Olandijoje.
– Ar įsivaizduojate šalia savęs vaikiną ne iš muzikos pasaulio?
Ieva: Minėtas dueto partneris trimitininkas Floris yra ir mano širdies draugas. Muzika mus suvedė, o dabar drauge skleidžiame muziką pasauliui.
Marija: Mylimas žmogus turėtų mėgti ir domėtis muzikine kultūra. Kitu atveju mums būtų sunku surasti bendrą kalbą. Jam pačiam būtų nelengva užduotis suprasti ir pajusti atlikėjo gyvenimo ritmą: iki išnaktų vykstančius spektaklius arba koncertus, gastroles, taip pat nuolat besikeičiančius repeticijų grafikus.
– Žiūrėdama koncerto vaizdo įrašą ant jūsų piršto įžvelgiau žiedą – ar jis sužadėtuvių, ar vestuvių?
Marija: Šio žiedelio nenusimaunu niekada. Jis – man viena brangiausių širdžiai dovanų. Tai – mano mylimiausių senelių 18-ojo gimtadienio dovana man.
– Gyvenate su tėvais? Ar jie kišasi į jūsų gyvenimą?
Marija: Dažniausiai moksleiviai, baigę gimnazijas, tik ir svajoja greičiau išeiti iš namų. Man taip nebuvo, visada tėvų namuose jaučiausi laukiama, mylima, suprasta. Tad kai pasilikau ir toliau gimtajame Kaune tęsti studijų, visiškai natūralus žingsnis buvo likti gyventi su tėvais.
Jie šiam žingsniui tik pritarė norėdami, kad aš visiškai atsiduočiau studijoms. Jie duoda man visišką laisvę ieškoti, kurti, siekti ir visada pasidalija patirtimi man paklausus patarimo. Todėl mes tapome tik dar stipresnė komanda – stengiamės kuo daugiau laiko praleisti šeimoje, kartu su seneliais. Padedame vieni kitiems kiek įmanoma daugiau namų ruošos darbuose.
– O kur šiuo metu jūsų namai? Kaip juos kuriate?
Ieva: Garsus rusų trimitininkas Sergejus Nakariakovas kartą man užsiminė, jog namai ten, kur mama. Atvirai sakant, nors jau devintus metus kopiu į muzikinius everestus svečiose šalyse, tikroji namų šiluma ir jaukumas užplūsta gimtajame Kaune.
Žinoma, muzikanto karjera gana klajokliška, sėslumo čia mažoka, dėl to stengiuosi visur lengvai pritapti, įsikurti, išmokti naujų kalbų.
– Ar sunku pritapti svetimoje šalyje?
Ieva: Mokslus tarptautinio bakalaureato koledže Triesto mieste, Italijoje, pradėjau būdama septyniolikos metų. Pradžia buvo tikrai nelengva, ilgėjausi namų, kultūros, lietuviško žodžio – visko.
Kad pritaptum, labiausiai padeda kalbos mokėjimas.
Tą akimirką, kai prabyli svečios šalies šnekta, žmonių akyse atsiranda žiburėliai, jie visai kitaip tave priima.
– Kaip saugote balsą prieš koncertus – gal turite kokių nors receptų?
Marija: Geriausias receptas prieš koncertus – poilsis balsui ir ramus miegas. Kelios dienos prieš artėjančius svarbius pasirodymus stengiuosi nepervargti.
Į sceną būtų keista eiti be dovanoto senelių žiedo, puošiančio mano ranką, tačiau prie kitų daiktų nesinori prisirišti.
– Kokių kalbų mokate? Kokių dar turite pomėgių, be muzikos?
Ieva: Be gimtosios lietuvių, esu įvaldžiusi anglų, rusų, ispanų, italų, olandų ir vokiečių kalbas. Tai mano antroji aistra po fortepijono. Dar mėgstu bėgioti, versti tekstus, gaminti ir keliauti.
Marija: Labai mėgstu keliauti ir fotografuoti. Visuomet kelionėse prisipildau naujų jėgų, gerų emocijų ir idėjų, kurias grįžusi stengiuosi įgyvendinti.
– Esate patenkintos savo profesiniu pasirinkimu? Ar turite kitų svajonių?
Marija: Visada visi turime svajonių, didesnių arba mažesnių, tačiau dabar galiu teigti, kad dainavimas – mano pašaukimas. Čia įdedu visą savo širdį.
Ieva: Žmogus yra siekianti būtybė, bet esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė.