Džiaugiasi širdingai, bet santūriai
„Pripažįstam, tikrai yra genų, per olimpiadą juokėmės: močiutė padus kutena“, – sako Žydrūnė Bilienė.
Pasaulio plaukimo čempionu tapusio panevėžiečio Simono Bilio tėvų Džeraldo ir Žydrūnės Bilių namuose dabar tvyro santūrus džiaugsmas. Išauginusius tokį puikų sūnų tėvus pasveikino artimiausi draugai, bendradarbiai ir kaimynai, tačiau, anot Bilių, – be jokios pompastikos.
Kuklūs, šilti ir inteligentiški panevėžiečiai savo laime dalijasi artimiausioje aplinkoje ir nekantriai laukia į namus grįžtančio čempiono, bet ta viešnagė greičiausiai įvyks tik kitąmet.
„Po vasaros olimpiados Simonas planavo grįžti Kalėdoms, bet paskui įvertino situaciją, kad pernelyg įtemptas laikas, universitete atsiskaitymų ir sesijų daug, juk jam paskutiniai studijų metai, reikia dar nemažai kreditų susirinkti. Nebent mes ko nežinome, gal Simonas padarys siurprizą ir parskris? Bet paprastai jis taip nesielgia“, – sakė naujai sužibusios žvaigždės tėvai.
Baigęs universitetą S.Bilis bus naujausių technologijų adaptavimo gyvenamojoje aplinkoje specialistas.
Apie savo sportinius planus tėvams jis yra sakęs tiek: iki Tokijo olimpiados norėtų treniruotis pas tą patį trenerį.
Išmokti taisyklingai plaukti privalės ir mažėlis
Bendraamžiai, jau po 46 gimtadienį atšventę Biliai gyvena rytinės miesto dalies privačių namų kvartale.
Jų būstas išskirtinis – modernus namas pastatytas iš natūralių rąstų. Vidaus sienos irgi rąstinės. Tikras medis ir lubose paliktos sijos interjere skoningai suderinti su šiuolaikiniais baldais.
Šalia naujojo namo tebestovi Džeraldo senelių medinis namukas. Jame tris sūnus auginusi jauna šeima kurį laiką ir gyveno.
Dabar namie likęs tik jaunylis, 6-erių Mykolas.
Viduryje svetainės nuo lubų nuleistos sūpynės, prie rąstinės sienos pritvirtintas krepšinio lankas, matyti, kad tėvai būstą pritaikę atžalos poreikiams.
„Su Mykolu kalbame, kad privalės išmokti gerai plaukti, o paskui jau bus matyt. Gal jam krepšinis patiks, gal futbolas, gal tinklinis. Pats rinksis. Plaukimas duoda pagrindus ištvermei, kvėpavimui, koordinacijai. O dar žinant skendimų Lietuvoje skaičių, išmokti visais būdais taisyklingai plaukti būtina“, – šeimos galva sako, kad neturi išankstinio nusistatymo dėl jaunėlio sportavimo.
Broliai jautėsi lyg dvyniai
Mykolas rodo pliušinį vilkiuką. Jį iš Amerikos parvežė Simonas. Vilkas yra jų, Šiaurės Karolinos valstybinio universiteto, simbolis.
Brolio dovana – simpatiškas pasišiaušęs žvėrelis iš karto tapo jaunėlio numylėtiniu.
Tėvai juokiasi, kad kalbant apie 23 metų Simoną negali neminėti ir pusantrų metų vyresnio jo brolio Justino. Berniukai augo lyg dvyniai, buvo labai vienas prie kito prisirišę, abu judrūs ir sveikai padykę.
„Dažnai sako, kad broliai pykstasi, pas mus taip nebuvo, jie buvo geriausi draugai. Kad nekiltų vaikiškų ginčų, stengdavomės pirkti panašius žaislus. Justinas buvo solidesnis, o Simonas prigalvodavo juokų, sakydavom, kad jis mūsų šeimos klounas“, – brolių vaikystę prisimena Ž.Bilienė.
Plaukimą nuo mažų dienų lankė abu broliai.
„Justinas yra sporto meistras, pagerinęs ne vieną skirtingos amžiaus grupės šalies rekordą. Mokykliniais metais jis teikė daug vilčių ir buvo daugiau rekordų pagerinęs. Simonui teko metus praleisti, pradinėse klasėse jis sirgo labai stipriu ausų uždegimu. Baseino lankymo pradžia abiem buvo labai džiaugsminga, o kai prasidėjo sunkus darbas, Simonas jau norėjo mesti viską. Bet Justino rezultatai kilo, nebuvo nė minčių, kad baseino nebelankys, tai ir mažesnysis tempėsi iš paskos“, – pasakoja tėtis.
Vienu metu abu broliai buvo susižavėję BMX dviračiais, kurie tuo metu Panevėžyje dar buvo retenybė. Dviračius vaikinai parsisiuntė iš Amerikos, su jais išdarinėdavo įvairius sudėtingus sportinius triukus.
„Jie panašūs ir skirtingi. Pavyzdžiui, prieš varžybas Justinas atsisėda, susikaupia ir visas panyra į save, o Simonas apie baseiną dešimt kartų apibėgs ir su visais pakalbės. Jis lengvai bendraujantis, visad linksmas, nuoširdus, atlapaširdis“, – apie savo mylimus vaikus pasakoja Ž.Bilienė.
Augo ant baseino krašto
Kodėl berniukai ėmė lankyti plaukimo treniruotes? Tėvams atrodo, kad jiems kito pasirinkimo nė nebuvę, tai įaugę į giminės kraują – jie juk trečios kartos plaukikų atstovai.
Ž.Bilienė anuomečiame Kauno kūno kultūros institute baigė plaukimą. Ji pratęsė šeimos sportines tradicijas: tėtis Vidutis Navasaitis irgi buvo baigęs KKI, kurį laiką dirbo lengvosios atletikos treneriu, trumpai buvo sporto mokyklos vadovu. Mama Aldona Lasytė-Navasaitienė buvo garsi trenerė ir plaukikė. Ž.Bilienės vyresnė sesuo Gitana Kemešienė taip pat baigė plaukimą, dirba trenere. Abu Ž.Bilienės tėvai jau mirę.
„Aš irgi ruošiausi stoti į KKI, bet sukliudė sveikatos komisija, pasirinkau Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU), bet sportas visad buvo šalia, žaidžiau krepšinį“, – sako Dž.Bilis.
Biliai susituokė dar būdami studentai, nuotakai buvo 20, o jaunikis ką tik peržengęs 21 metus.
Ž.Bilienei Panevėžyje gauti plaukimo trenerės darbą nebuvo paprasta, nebuvo laisvų etatų, juk mieste tebuvo du tie patys baseinai. Kurį laiką Ž.Bilienė dirbo triatlonininkų trenere, plaukti mokė ir iš miesto atėjusius žmones.
Dar buvo mažasis baseinas, vadinamas „varlinuku“. Ž.Bilienė su kolege sumanė jame rengti vandens aerobikos užsiėmimus, buvo šios sporto šakos pradininkė.
„Aš dirbau, o tie du grybukai į darbą eidavo su mama, augo ant „varlinuko“ kranto“, – šypsodamasis pasakoja Dž.Bilis.
Ž.Bilienė plaukimo trenere dirbo neilgai, dabar ji yra prancūzų farmacijos kompanijos „Servier pharma“ medicinos atstovė. Dž.Bilis bendrovėje „Profibus“ dirba inžinieriumi.
Aukštaūgius savo sūnus dar ir dabar tėvai kartais meiliai pavadina „grybukais“, Simoną šaukia malonybiniu Simulio vardu. Abu praaugo 194 cm ūgio tėvą. Simono ūgis 197, o Justino 201 centimetras.
Šalia savo vyrų 178 cm ūgio mama atrodo visai nedidukė.
Įžvelgė plaukikų duomenis
„Sūnus ant vandens pirmą kartą paguldė mama, o ne treneris, mamos prižiūrimi jie savarankiškai perplaukė „varlinuką“. Tik gulėti ant vandens ir plaukti – ne tas pats. Kadangi plaukikai – šeimos dinastija, nebuvo net minčių, kad broliai neplauks, abu nuo mažumės draugavo su vandeniu, nebijojo nardyti, nesibaimino priburbuliuoti, mums atrodė, kad jie turi plaukikų duomenis“, – pasakojo čempiono tėtis.
S.Bilis pasaulio čempionu tapo toje pat rungtyje, kurioje kadaise pasižymėjo ir šalies čempione tapo jo garsioji močiutė A.Navasaitienė – 100 metrų laisvu stiliumi.
Kai atėjo laikas išmokusius ant vandens laikytis brolius leisti į baseiną rimtai mokytis plaukti, teko spręsti, kokį trenerį rinktis.
Močiutė A.Navasaitienė iš karto pasakė: „Tik ne pas mane“, kad vėliau nekiltų nesusipratimų. Dėl tos pačios priežasties trenere negalėjo būti ir teta.
„Močiutė patarė, kad labiausiai tiktų Židrūnė Budrienė, jauna ir perspektyvi trenerė, moka su vaikais užsiimti. Jos su mano seserimi Gitana kartu mokėsi, viename kambaryje gyveno, bendravo šeimomis“, – pasakoja Ž.Bilienė.
Vėliau, pasiekus aukštesnį meistriškumą, pradėjo treniruoti kita puiki plaukimo specialistė Ina Šimeliūnaitė-Paipelienė.
Į Ameriką išskrido abu
„Neteisinga sakyti, kad Simoną šlovė aplankė iš niekur, buvo įdėta daug sunkaus ir sistemingo darbo. Jis visą laiką buvo gerąja prasme užsispyręs. Mokykloje nebuvo pats pažangiausias, sportas, aišku, atėmė iš mokslo laiką, bet jokių bėdų dėl pažymių neturėjo, mokėsi geriau nei vidutiniškai. Jei kas prasčiau sekdavosi, susigriebdavo ir įveikdavo. Vienu metu ėmė kliūti rusų kalba, tai niekieno neverčiamas kiekvieną vakarą mokėsi ir mus „kankino“, vis liepdavo paklausinėti“, – pasakojo mama.
Dar mokydamiesi mokykloje abu broliai jau buvo nusprendę, kad gavę atestatus studijuoti vyks į Ameriką. Tam įtakos turėjo kitų plaukikų patirtis. Studijavusieji JAV pasakodavo apie labai geras treniravimosi sąlygas. Tam tikrą lygį pasiekę sportininkai gauna visą išlaikymą, jiems nereikia mokėti už mokslą ir pragyvenimą.
Į Ameriką išskrido abu broliai, įstojo į skirtingus universitetus Šiaurės Karolinos valstijoje. Bet Justinui nepatiko – po pirmų mokslo metų apsisprendė grįžti į Lietuvą. Dabar jis studijuoja VGTU verslo vadybą. Sportininko karjerą, deja, nutraukė, nes Vilniuje nėra sąlygų treniruotis.
„Justinas buvo grįžęs iš pasaulinės universiados, bet ko juk ten neveža, įstojo į universitetą, sako, eisiu plaukt, o paaiškėjo, kad už kiekvieną treniruotę baseine reikia mokėti. Jei būtų vilnietis, kaip nemažai pasiekęs plaukikas baseinu galėtų naudotis nemokamai, o atvykusiam iš kitur tokios galimybės nėra. Kalbėjome ir su federacijos prezidentu, bet veltui, esą ne vilniečiui baseinas mokamas“, – apie sunkiai suvokiamą sporto pasaulio logiką pasakojo Dž.Bilis.
Taip išeina, kad Lietuvos sportas atsikratė perspektyvaus plaukiko.
Smarkiai šoktelėjo universiteto reitingai
Simonas studijoms pasirinko Šiaurės Karolinos valstybinį universitetą, tai lėmė atsitiktinumas.
Simono ir Justino kelias į JAV aukštojo mokslo įstaigas buvo toks: atsiverti universitetų sąrašą pagal reitingus, sukurpi gyvenimo aprašymą, surašai mokslo pažymius, sportinius laimėjimus, išsiunti į pasirinktas įstaigas, lauki atsakymų. Universitetų treneriai žiūri, kam ko reikia.
Broliai žvalgėsi tarp pirmųjų 25 aukščiausiai reitinguotų universitetų, jiems išsiuntė savo anketas.
Prieš siųsdamas laiškus Simonas ieškojo informacijos internete apie gerai vertinamą Šiaurės Karolinos universitetą. Paieškų sistemoje jis neatidžiai surinko pavadinimą ir kompiuteris parodė Šiaurės Karolinos valstybinio universiteto adresą, ten laišką su savo duomenimis ir išsiuntė.
Šiaurės Karolinos universitetas ir Šiaurės Karolinos valstybinis universitetas – dvi tarpusavyje aršiai konkuruojančios įstaigos, pirmasis buvo tarp 25-ių geriausiųjų, o antrąjį reitingai buvo nubloškę į antrąjį 50-uką, ten Simonas per klaidą laišką ir išsiuntė. O būtent iš to universiteto atėjęs laiškas lietuvį labiausiai ir sudomino.
Simonas gavo atsakymus iš 6 universitetų, tarp jų ir iš Harvardo.
Harvardo atstovai rašė, jog plaukimo rezultatai tinka, bet reikia išsilaikyti papildomai egzaminų.
Tik Šiaurės Karolinos valstybinio universiteto treneris viską labai aiškiai išdėstė: atvažiuok, gausi tą, tą ir tą.
„Šeimoje svarstėme, kurį variantą rinktis, matome, čia iš karto viską duoda, tarsi sako: mums tavęs reikia. Nulėmė dar tai, kad prieš dvejus metus tą universitetą buvo baigęs plaukikas Cullenas Jonesas, Pekino olimpiados aukso medalio laimėtojas. Treneris rašė: atvažiuok pas mus, mes iš tavęs darysim antrą C.Jonesą. Sakau sūnui, jei žada iš tavęs padaryti olimpietį, ten ir važiuok“, – aiškina Dž.Bilis, kaip išsprendė pasirinkimo problemą.
Tiesa, kad ir buvo išugdę vieną olimpietį, tuo metu, kai Simonas nuvyko, universitetas turėjo tik keletą gerų plaukikų, bet jie, kaip komanda, nebuvo stipri.
„Jie apie Simoną pradėjo lipdyti komandą, nuo jo atvažiavimo sporto rezultatai labai pakilo. Šiemet universitetas NCAA studentų čempionate užėmė ketvirtą vietą bendroje įskaitoje. Kiek universitetas Simonui davė, jis tai mokslo įstaigai atidavė su kaupu“, – kalba tėvas.
Konkurente buvo tapusi muzika
Mokykliniais metais Simono sportiniai laimėjimai kilo iš lėto, iš pradžių jis net nepatekdavo į dešimtuką.
Tėvai ne kartą su trenere kalbėjo. Justinas plaukia gerai, o ką su jaunėliu daryti? Gal nebekankinti to vaiko?
Trenerė tėvus pristabdydavo, nesiūlė mesti plaukimo, tėvams sakė: „Plauks tas jūsų Simulis.“
Plaukimo treniruotėms reikėjo valios, ryte 6 valandą treniruotė prieš pamokas, po pietų dar viena.
Kartą Simonas ėmė spyriotis, nebeplauks, ir viskas. Tėvai su juo pasišnekėjo, bet neįkalbinėjo. Rytą vaikas atsikėlė ir išėjo plaukti.
Ir staiga netikėtas proveržis.
„Grįžta po varžybų iš Alytaus, klausiu, kaip. Sako: 50 metrų laisvu stiliumi – pirmas, 100 metrų – pirmas, 200 metrų – pirmas ir bendroje įskaitoje pirmas. Nustebome. Jis, matyt, irgi savimi stebėjosi. Tuomet Simonui buvo 17 metų. Nuo tada jis tapo Lietuvos jaunimo rinktinės narys. 2011 metais pasaulio jaunimo čempionate 50 metrų laisvu stiliumi jis pateko į finalą ir finišavo septintas“, – apie sūnaus skrydį aukštyn pasakoja Dž.Bilis.
Vienu metu sporto vos nepergalėjo muzika.
Simonas labai norėjo groti bosine gitara. Taupė už sporto laimėjimus gautus pinigus ir pats nusipirko trokštamą instrumentą. Tėvai padovanojo 10 pamokų pas muzikos mokytoją.
Užsinorėjo ir išmoko, jau rengė koncertus. Repeticijos ir koncertai šeštadienį, o savaitgaliais juk plaukimo varžybos.
Tada tėvas su sūnum pasikalbėjo vyriškai: jei Simonas pradeda muzikuoti ir iš muzikos be tėvų pagalbos baigia JAV universitetą – gerai, tegu nebeplaukia. Bet jei to negali (o iš plaukimo gali), tolesnis kelias aiškus.
„Sulyginom muzikinius sugebėjimus ir plaukimą, visi matėme, kad plaukime jis perspektyvus. Sprendimą priėmė pats Simonas“, – baigia mama.
Šventė ir nugalėtojo darželis
Pastaraisiais metais Simonas į Panevėžį grįžta tik vasarą, ir tik savaitei kitai, nes turi labai mažai laisvo laiko. Vasaros pradžioje baigiasi mokslai universitete, o liepą ir rugpjūtį jau vyksta įvairios varžybos ir čempionatai. Nauji mokslo metai JAV prasideda rugpjūčio 20-ąją.
„Lietuviškai su akcentu dar nekalba, bet žodžių kartais pritrūksta, susigriebia, kad sušneka angliškai“, – juokiasi mama.
Sukti galvos, kuo palepinti pargrįžėlį, netenka. Pas močiutę Vandą, Dž.Bilio mamą, anūkui būna privirta balandėlių. Močiutė su didžiuliu susižavėjimu seka anūko sportinę karjerą, yra karščiausia jo gerbėja.
„Vaikystėje Simulis labai mėgo saldumynus, cukrinės būdavo tuščios, net reikėdavo cukrų slėpti“, – prisiminęs sūnaus išdaigas kvatoja tėtis.
Kai Simonas grįžta, virtuvė pereina į vyriškas rankas, Dž.Bilis turi kulinarinį talentą, gamina gardžiai ir daug. Sūnus giria, kad lankydamasis įvairiose pasaulio šalyse skanesnių barščių nei verda tėtis dar neragavo.
Spindulėlis brolio Simono šlovės teko ir šeimos pagrandukui Mykolui. Jo lankomame „Nykštuko“ darželyje čempiono garbei buvo parengtas specialus stendas su sveikinimais. Tą patį darželį lankė ir Simonas, ir Justinas.
Pirmadienį, jau šaliai džiūgaujant dėl S.Bilio auksinės pergalės, darželio auklėtojos pasveikino buvusio auklėtinio broliuką ir tėvus.
Dėl tokio gesto Biliai nesistebėjo, sūnus buvo pasakojęs apie amerikietišką sportininkų ir sirgalių kultūrą, ji ten labai aukšto lygio, visuomenė sportui skiria labai daug dėmesio. Pavyzdžiui, dar prieš vasaros olimpiadą, kai dar niekas nežinojo, kad amerikietis plaukimo sprinteris Ryanas Heldas su komanda laimės auksą, jį pasikvietė gimdymo namai ir visas kolektyvas fotografavosi su kadaise čia į pasaulį atėjusiu sportininku.
