Antrą kartą vedęs dviejų vaikų tėvas rugsėjį grįžo iš Norvegijos į Lietuvą, kurioje šiuo metu ilsisi ir, kaip pats sako, jaučiasi lyg rojuje.
Nors kažkada būtent gimtinėje vyras buvo puolęs į dugną: 14 metų išėjo iš namų galvodamas, kad gali gyventi vienas, 15 metų apsigyveno sodyboje, kurioje visiškai vienas savarankiškai šeimininkavo, o 20-ies kartu su draugais įklimpo į narkotikų liūną. Heroinas tada tapo ištikimiausiu vaikino palydovu.
„Dieną – bandymas visais įmanomais būdais prasimanyti pinigų, o vakare – kelionės pas narkotikų prekeivius“, – paprašytas prisiminti, kaip atrodė juodžiausias gyvenimo tarpsnis, atsako vyras.
Šiandien jo gyvenimas iš esmės pasikeitęs – dviejų vaikų tėvas nevartoja alkoholio, dirba emigracijoje saugumo vadovu pramoninio alpinizmo srityje, o Lietuvoje veda seminarus apie sveiką gyvenimo būdą ir bando paaiškinti žmonėms, kad alkoholis – pats didžiausias nuodas, išprovokuojantis baisiausias tragedijas.
Visai neseniai antrą kartą vedęs vyras laimę kuria su žmona Kristina. Vis dėlto tai, kad negali kiekvieną dieną būti su savo dviem vaikais iš pirmosios santuokos, spaudžia širdį. „Nesu pavyzdingas tėtis ir tai man nepatinka“, – trumpai apie asmeninius santykius užsiminė vyras.
Paauglystėje gyveno sodyboje miške
Pašnekovas atviras – iki suvokimo, kad alkoholis pražudo, o narkotikai gramzdina į gilią duobę, reikėjo laiko. Supratimas, kad gyvenimas byra lyg smėlis tarp pirštų, jam atėjo tada, kai pamatė nuo heroino mirštančius draugus. Kartą, susipratęs, kad priėjo liepto galą, jis viską metė.
Bet ir iki tol jaunuolio gyvenimas buvo ne ką mažiau spalvingas. Nuo pat vaikystės Kęstas savo mamai buvęs lyg rakštis – 14 metų jis nusprendė išeiti iš namų, o 15 apsigyveno atokioje sodyboje. Kas dėjosi tada paauglio galvoje?
„Kai man buvo 11, aš jau skaičiau Naująjį Testamentą, o mano draugai buvo krišnaitai. Mano tėtis mirė, kai man buvo treji, o viena mane likusi auginti mama visada norėjo, kad būčiau, jos žodžiais tariant, normalus, neišsiskirčiau iš minios.
Aš tam priešinausi, todėl pradėjau pankuoti. Kai iki 15-ojo gimtadienio liko kelios savaitės, išėjau iš namų. Nusprendžiau, kad galiu gyventi visiškai vienas. Laiką leidau skautų stovyklose, Kretingos pranciškonų vienuolyne.
Vėliau sužinojau, kad kažkas iš pažįstamų turi sodybą, kurią galėčiau prižiūrėti ir tuo pačiu joje gyventi.
Net nesuabejojau. Prisimenu, būdavo ir verkdavau sodyboje vakarais vienas, tačiau panikuoti sau neleidau. Turėjau šunį, prižiūrėjau jį. Ten buvo visai kitos aktualijos – kas rytą keldavausi ir kibire pramušdavau suledėjusį vandenį, prausdavausi upėje.
Prisimenu, po kelių mėnesių manęs aplankyti atvažiavo vienuolis, brolis Algis. Jis paklausė, kaip aš gyvenu, o aš ėmiau filosofuoti, jog tai niekinis klausimas. Sakiau jam, jog derėtų klausti, kaip aš jaučiuosi. Atsikvėpė tada jis ir tepasakė, jog jeigu dar kelis mėnesius čia būsiu visiškai vienas, tapsiu filosofas“, – juokėsi Kęstas.
Bėgdamas nuo savęs, atsidūrė Norvegijoje
Maištaujantis Kęstas nenurimo. Būdamas 20-ies, jis su savo draugais nusprendė pabandyti heroino. Dabar jis suvokia, kad noras vartoti narkotikus ir ryžtis tokioms pagundoms – vidinių skausmų malšinimas ir noras būti kompanijos dalimi.
„Narkotikai – paauglystės likučiai. Turėjau draugų, su kuriais norėjau išbandyti tokius dalykus.
Metus vartojau heroiną. Prie mano akių perdozavęs mirė draugas, o mergina mane paliko su mano draugu. Sėdėdamas ir laukdamas savo dozės žiūrėjau į narkomanus ir ėmiau suprasti, kur aš įsivėliau.
Kai vartoji narkotikus, apie nieką kitą negalvoji, tačiau kartais būna akimirkų, kai pamatai praplaukiantį gyvenimą ir suvoki, kur papuolęs“, – kalbėjo vyras.
Prieš 18 metų heroino dienos dozė kainuodavo apie 20 litų. Pinigų vaikinas su draugais gaudavo įvairiais būdais – prašydavo paskolinti tam tikrą sumą, vėliau užstatydavo daiktus.
Kartą, kai Kęstas pamatė mirštantį draugą, jis nusprendė viską nutraukti. Atėjęs suvokimas paragino jį kuo greičiau keisti gyvenimą ir jis jau po kelių valandų su kuprine ant pečių atsidūrė kelyje.
Jis nežinojo, kur jį nuves likimas, tačiau suprato, kad privalo bėgti nuo savęs ir to, kur buvo įklimpęs.
„Iš pradžių autostopu atsidūriau Švedijoje, o vėliau ir Norvegijoje“, – sakė jis.
Akistata su realybe apvertė gyvenimą. Jam nebeliko kito kelio – arba užmerkti akis prieš realybę, arba imtis veiksmų.
Gyvenimas ir darbas šioje šalyje padėjo vyrui pamiršti liūną, į kurį buvo įklimpęs ir suprasti, kad gyvenimas yra čia pat ir jo gerumas priklauso tik nuo paties požiūrio.
Priklausomybės jis atsikratė pats, be medikų pagalbos. Jam nereikėjo ilgų pokalbių su gydytojais arba psichologais, nes, pasak jo, tik tada, kai pats supranti, kokioje duobėje esi, gali susiimti ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Alkoholis kainuoja gyvybę
Dabar vyras ne tik nevartoja alkoholio, bet ir bando sveiku gyvenimo būdu apkrėsti savo draugus, pažįstamus ir net svetimus žmones. Nuo rugsėjo laiką leisdamas Lietuvoje, K.Kaupas dalyvauja renginiuose ir seminaruose, kurių metu žmonėms bando išaiškinti, kad alkoholis – didžiausias visuomenės priešas.
Kaip pavyzdį jis pateikia savo mirusį draugą Tomą Dobrovolskį, kuris prieš dvejus metus apsvaigusių jaunuolių buvo sumuštas, o vėliau ligoninėje mirė.
„Jis užkliuvo girtai gaujai. Apmaudu, kad dėl alkoholio nukenčia kiti. Kažkam tai – atsipalaidavimas, o kažkam – gyvybė.
Žmonės, sakydami, kad alkoholis puikiai atpalaiduoja, tiesiog maskuoja savo gilias problemas. Jie visą savaitę dirba nemėgstamą darbą, o savaitgalį bando nuo visko bėgti su taurele rankoje.
Kartais klausiu žmonių, ar alkoholiniai gėrimai yra skanūs, tačiau paklausus, ar tokį patį skystį gertų, jei jame nebūtų alkoholio, atsako to nedarysiantys. Štai ir tampa akivaizdu, kad kalbame ne apie tariamai gerą skonį, bet apie poveikį.
Jokie kvaišalai nepadės pabėgti nuo problemų – jas reikia spręsti.
Liūdna, kad žmonės savo prigimtines dovanas maskuoja svaigalais. Pažvelkime, žmonės turi puikų talentą būti muzikantais, tačiau paklūsta tėvams ir tampa gydytojais. Jų netinkamas pasirinkimas atsispindi darbo kokybėje, žmogus jaučiasi nelaimingas ir bandydamas visą tai slėpti ir maskuoti, grimzta į svaigalus“, – kalbėjo vyras.
Atrado naują narkotiką
Atradęs sveiką gyvenimo būdą ir vidinį džiaugsmą, Kęstas užsiima joga. Ji jam – bendravimas su savo paties kūnu. Atlikdamas tam tikras pozas, jis pasitikrina savo galimybes.
Kalbėdamas šypteli – šiais laikais, pasak jo, jaunuoliai turėtų būti dar mokykloje mokomi stovėti ant rankų arba parodyti savo ištvermę kitais būdais, o ne prieš kitus giriantis naujausiu išmaniuoju telefonu, kuris gali būti pirktas į skolą arba net pavogtas. Žmonės turi išmokti didžiuotis tuo, ką patys sugeba atlikti.
K.Kaupas ne tik jogas, sveiko gyvenimo būdo šalininkas, bet ir žmogus, grojantis gongais, Tibeto indais, indėniška fleita, Šamano būgnais ir dar keliais kitais instrumentais. Tai jam ir tiems, kurie lanko užsiėmimus, padeda nukreipti dėmesį į žmogaus vidų, suteikia progą permąstyti priežastis, kurios nardina į pilkumą.
Netikėti garsai, kuriuos pašnekovas vadina savo narkotikais, leidžia vyrui ir į užsiėmimus ateinančius žmonėms atsipalaiduoti ir išnaudoti susikaupusią energiją, išlieti stresą ir nerimą, kuriame nuolat gyvename.
Vyrui svarbu ir sveika mityba. Jis vis primena, kad itin svarbu saugoti savo kūną, kurį teturime vieną. „Juk pakaitinio kūno po kelių metų mes negausime, – šypteli jis. – Apmaudu, kad žmonės į savo kūną deda viską iš eilės. Gauni kūną tam tikram laikui, geriausiu atveju 90 metų, tačiau į jį pili viską iš eilės, negalvodamas – alkoholį, greitąjį maistą ir manai, kad tai yra normalu.“
Bet pagalvokime, kodėl, kai nusiperkame naują mašiną, mes skubame į ją pilti pačius geriausius tepalus ir sumokame nemenką sumą, kad jie būtų geriausios kokybės?
Moki pinigus, kad jis gerai važiuotų, tačiau kodėl to paties nedarai su savo kūnu? Kodėl neinvestuojame į jį? Atminkite, kad automobilis, tas metalo gabalas, mums tarnaus 10-15 metų ir mes jį keisime nauju, tačiau kūno nauju mes nepakeisime. Jis – vienas ir visam gyvenimui“, – gyvenimo filosofijas dėstė K.Kaupas.
