Gražuolė D.Rudokaitės duktė Akvilė polinkį į vaidybą paveldėjo ne tik iš motinos, bet ir savo tėvo aktoriaus Rido Žirgulio. Kūrybos ir pramogų industrijos studijas kremtanti A.Žirgulytė ne tik dirba modeliu, bet ir džiaugiasi pasiūlymais kurti nors ir antraplanius vaidmenis.
Aktorių pirmagimė vaidino serialuose „Be namų“, „Tobula kopija 2“, „Rezidentai“. Pastarajame šiuo metu filmuojasi ir Akvilės motina, kurianti vieną pagrindinių vaidmenų – klinikos vadovės Jūratės Burneikos.
– Dažnai sulaukiate klausimų: ar jūs – seserys? Juk abi labai panašios, ir amžiaus skirtumas nežinant atrodo nedidelis.
Daiva: Ačiū už komplimentą apie amžiaus skirtumą.
Malonu girdėti, kad duktė panaši į mane. Klausimų, ar mes – seserys, pasitaiko, tačiau nežiūriu į tai rimtai, manau, tai tik koketavimas.
Akvilė: Žmonės, kurie mane pažįsta, bet nepažįsta mamos, dažnai nustemba, kai parodau mudviejų nuotrauką ir pasakau, kad čia aš su mama.
Išties daug kas sako, kad mes kaip seserys, ir, manau, jog tai komplimentas jai, o ne kritika man – bent labai tikiuosi. (Juokiasi.)
– Dukros susilaukėte anksti. Kokios motinystės patirties įgijote? Ar vaiko auginimas nesutrukdė mokslams, darbams teatre?
– Akvilė buvo planuotas, laukiamas ir mylimas vaikas.
Jos susilaukiau neanksti, bent tuo metu man taip atrodė, – 27 metų.
Su vyru buvome vedę jau dvejus metus, turėjome užtikrintą darbą, būstą ir iki visiškos šeimos laimės trūko vaikelio – taip po metų pasaulį išvydo Akvilė Marija.
Motinystė yra pasaulio stebuklas, dėl to vyksta asmenybės virsmas, persirikiuoja prioritetai, gyvenimą pradedi matyti visai kitu kampu. Vaiko gimimas negali trukdyti jokiai veiklai, jei trukdo, vadinasi, nesi pasiruošusi motinystei.
Būtent gimus dukrai atsirado poreikis domėtis kuo nors nauju, semtis žinių, augti kaip asmenybei – taip mano gyvenime atsirado nauji mokslai – psichologija.
– Ar dukra augo teatro užkulisiuose? Vesdavotės ją nuo mažens į spektaklius?
Daiva: Tikriausiai dauguma to meto aktorių, auginusių mažus vaikus, tai darė.
Mažytė Akvilė teatre praleido daug laiko.
Būdama 4 mėnesių ji jau gyveno teatro užkulisiuose, nes repetavau vieną pagrindinių vaidmenų naujame spektaklyje, o kūdikį reikėjo maitinti savo pienu.
Nemanau, kad vaikui, ypač kūdikiui, teatras yra tinkama erdvė augti: ten daug negatyvių dalykų, streso, ypač kai vyksta darbo procesas, o vaikai, net ir kūdikiai, tai labai jaučia.
Dabar taip nedaryčiau – pagimdžiusi vaikelį nedirbčiau, o būčiau motinystės atostogose ir vaiką į teatrą vesčiau tik spektaklių žiūrėti.
– Su mama gyvenate atskirai. Kokių matote privalumų ir trūkumų?
Akvilė: Kai iki 18 metų gyvenau kartu, būdavo visko: ir pykčių, ir nesutarimų.
Kai dabar pagalvoju, viskas vyko dėl smulkmenų, dėl mano nebrandumo.
Kai išsikrausčiau gyventi atskirai, pradėjau viską vertinti kitaip – pasiilgstu mamos, jos fizinio artumo, savaitgalinių rytinių blynų ir net moralų.
Tapome dar artimesnės, man ji kaip geriausia draugė, į kurią kreipiuosi bet kokiu klausimu.
– Ar skyrybos su vyru skausmingai atsiliepė jūsų ryšiui su dukra?
Daiva: Bet kokios skyrybos yra skausmingos – sieloje palieka gilių randų, o sunkiausiai tai pakelia niekuo dėti vaikai – jie labiausiai pažeidžiami.
Norint palengvinti vaikų skausmą tėvų skyrybų procese, reikėtų būti išmintingiems, abiem prisiimti atsakomybę ir paruošti vaiką šiam skausmingam ir netrumpam procesui.
Ne išimtis ir mano dukra. Tai buvo abiem skausmingas laikas, bet dėl didelių valios pastangų ir psichologijos žinių kažkaip abi su dukra tai įveikėme, o mūsų ryšys tik sustiprėjo.
– Ar tėvai jus lepina dėl to, kad esate vienturtė?
Akvilė: Na, labai sunku atsakyti į šį klausimą, bet dėmesio man niekuomet netrūko, ypač mamos.
Ji visuomet labai rūpinosi ir stengėsi dėl manęs, net tuomet, kai buvo jai labai sunku. Esu jai dėkinga ir labai laiminga, kad būtent ji yra mano mama!
– Kokie jūsų ryšiai su tėvais? Kada ieškote pagalbos ar paguodos pas vieną ar kitą gimdytoją?
Akvilė: Bet kokiu klausimu, geru ar blogu, kreipiuosi į mamą. Mus sieja stiprus telepatijos ryšys. Aš tik pagalvoju apie mamą – ji jau skambina, arba atvirkščiai.
Kai būna labai sunku, taip pat kreipiuosi tik į ją, nes mama yra mano gyvenimo patarėja ir pavyzdys man.
Žinau: kad ir kas nutiktų, kad ir kur būčiau, kad ir ką daryčiau, ji visuomet šalia, ir tai man suteikia stiprybės, ramybės ir pasitikėjimo.
– Kokiais klausimais mama jums yra didžiausia patarėja?
Akvilė: Visais, kokie tik gali būti. Mes ne tik mama ir dukra, bet ir geriausios draugės, nuostabios pašnekovės.
Mamai kartais irgi prireikia mano patarimo: pavyzdžiui, padedu jai pasipuošti vakarėliams, susitikimams.
Dažnai pasikeičiame naujais maisto receptais. Mama – mano idealas, kokia norėčiau būti, tad jos patarimai man brangiausi.
– Ko iš jos dažniausiai galite pasimokyti?
Akvilė: Visko – pradedant namų ruoša, mokslais ir baigiant gyvenimo tikslų užsibrėžimu bei siekimu. Ji be galo smalsi, atsakinga, darbšti, nuoširdi ir geba įsijausti į kito padėtį. Jos tiek daug visur, kad aš kartais nesuprantu, kaip ji viską suspėja, ir tai padaro geriausiai! Man dar gyventi ir mokytis iš jos.
– Ar genai turėjo didžiausią reikšmę Akvilės profesijos pasirinkimui? Juk ji, akivaizdu, seka tėvų pėdomis, nes nusifilmavo lietuviškuose serialuose.
Daiva: Mokslas įrodė, kad žmogaus elgseną genai lemia tik apie 20 procentų, o didžiausią įtaką elgsenai daro aplinka – tiek fizinė, tiek socialinė.
Vaikas, gimęs dviejų aktorių šeimoje, kai net namuose netyla aistros dėl teatro, dalį laisvalaikio praleidęs teatre, gali pamėgti aktorystę, nes jam tai artima ir suprantama.
Tačiau Akvilė nepasirinko aktorystės, ji kur kas racionalesnė ir pasirinko kūrybines industrijas. O vaidinti, kaip ji pati sako, jai patinka.
– Kas jus labiau traukia – modelio ar aktorės darbas?
Akvilė: Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Modelio darbas man ne naujiena – dar mokydamasi vidurinėje mokykloje pradėjau juo dirbti, daug keliauti.
Ši veikla man iš tiesų labai patinka, ypač fotosesijos, tik suprantu, kad tai – laikina.
O aktoriaus duonos esu tik ragavusi – teatro spektakliukuose, keliuose televizijos serialuose atlikau epizodinius vaidmenis.
Būdama scenoje ar prieš kameras išgyvenu keistą jausmą – man tai taip natūralu, jokios baimės ar susikaustymo.
– Ar dažnai pasakote Akvilei pastabų dėl vaidybos, modelio darbo ar kaip tvarkyti buitį?
Daiva: Mano filosofija tokia: vaikas užaugo, išėjo iš namų – paleiskime jį, neatimkime pažinimo, suklydimo jausmo, jis pats turi toliau mokytis.
Patarti reikėjo, kol augo šalia, dabar vėlu moralizuoti. Kai ji pati klausia, kreipiasi į mane, visada pagelbėju – ir pasikalbu, ir pamokau, ir patariu. Kištis į jos gyvenimą vengiu.
Vaidyba – kas kita. Čia mes – kaip mokytoja ir mokinys: galime kalbėtis, aiškintis, bet ne kaip mama su dukra. Svarbu gyvenime gebėti atskirti vaidmenis.
– Kokių turite bendrų ritualų? Susitinkate prie arbatos puodelio aptarti reikalų ar kiekvieną sekmadienį kartu pietaujate? Gal einate drauge apsipirkti?
Daiva: Dabar, kai Akvilė išsikraustė iš mūsų namų Kaune į Vilnių, tų ritualų vis mažėja. Tačiau kai tik grįžta, dažnai su draugu – visada pietaujame, vakarieniaujame šeimos rate, dažnai Akvilė paruošia ką nors skanaus ir originalaus.
Prie šeimos stalo vyksta pokalbiai, dalijamasi naujienomis, bėdomis, džiaugsmais. Jaukūs ir brangūs tokie pasėdėjimai.
– Ar mama jums pataria meilės srityje? Paisote jos nuomonės?
Akvilė: Kai kreipiuosi į ją, žinau, kad gausiu patarimą bet kokiu klausimu, būsiu paguosta.
Ji leidžia man išsikalbėti, pasako savo nuomonę, jei to prašau, bet siūlo elgtis, kaip man pačiai atrodo geriausia.
Yra raminusi ir guodusi, kai tekdavo verkti dėl paauglystės nelaimingų meilių, o kartais leisdavo pabūti vienai, kai man to labai reikėdavo.
Esu pristačiusi šeimai savo širdies draugą, su kuriuo dabar gyvename, dažnai kartu svečiuojamės mano namuose.
Mano tėvams jis patinka, todėl man džiugu ir ramu, nes jų nuomonė man svarbi.
