Žiaurias tėvo egzekucijas kentusi mažeikiškė atvėrė sielos žaizdas

Trečiadienį šalį sukrėtė ir nė vieno abejingo nepaliko kraupi tragedija, kai, tariamai, patėvis ir motina mirtinai sumušė keturmetį berniuką.

Jautri istorija paskatino Mažeikiuose gyvenančią Indrę papasakoti ir apie savo išgyvenimus.<br>123rf nuotr.
Jautri istorija paskatino Mažeikiuose gyvenančią Indrę papasakoti ir apie savo išgyvenimus.<br>123rf nuotr.
123rf.com
123rf.com
Ši jautri istorija paskatino Mažeikiuose gyvenančią Indrę papasakoti ir apie savo išgyvenimus.<br>123rf.com
Ši jautri istorija paskatino Mažeikiuose gyvenančią Indrę papasakoti ir apie savo išgyvenimus.<br>123rf.com
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jan 28, 2017, 6:00 PM, atnaujinta Apr 11, 2017, 6:37 AM

Egzekucija tęsėsi kone visą dieną, kol, galiausiai, neberadus gyvybės požymių, į namus buvo iškviesti medikai.

Vaiką medikai rado be gyvybės ženklų naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį namuose Kėdainiuose. Mažametis buvo stipriai sumuštas, tačiau medikams jį dar pavyko atgaivinti.

Vis dėlto berniukas neišgyveno – penktadienį ryte Kauno klinikų medikai pranešė apie mirtį.

Ši jautri istorija paskatino Mažeikiuose gyvenančią Indrę papasakoti ir apie savo išgyvenimus. Kaip ji pati teigė, iš pažiūros labai tvarkingoje šeimoje augusi mergaitė su broliu ir sese už uždarų durų patirdavo pačias tikriausias egzekucijas – kol vienas vaikas buvo mušamas diržu, tol kiti už durų laukdavo savo eilės.

Tris vaikus tėvas lupo diržu

Indrei iki šiol jautru apie tai šnekėti, tačiau ji ryžosi savo istorija pasidalinti dėl vaikų. Tų, kurie yra neginami ir vis dar kenčia didžiulius skausmus iš pačių artimiausių – savo tėvų.

„Mano namuose būdavo toks garsas, kurį atpažindavom visi trys vaikai – tai rūbų spintos durų atidarymas ir toks dzvangtelėjimas (aš jį prisimenu ir dabar puikiai)“, – istoriją pradėjo dėstyti Indrė.

„Tai reikšdavo, kad jis (tėvas – aut.past.) ką tik pasiėmė diržą iš spintos ir kažkuriam iš trijų dabar klius. Būdavo momentai, kai mes nė vienas iš vaikų negalėdavom pajudėti iš vietos, tiesiog sulaikę kvapą su ašaromis akyse klausydavomės kaip už uždarų durų kažkuris iš mūsų klykia, verkia, prašo nemušti.

Vėliau, kiek paaugus, jau būdavo ir tokių momentų, kai su sese abi tiesiog virsdamos atbėgdavom į brolio kambarį ir imdavom rėkti, kad „Nemušk jo, baik“.

Tuomet pasigirsdavo paprasti žodžiai „Dabar už tai ir judvi gausit“. Ir visus lygiavertiškai, užtikrintai nuaudęs, jis vėl išsidrėbdavo savo plačioj sofoj priešais televizorių, giliai kvėpuodamas, atgaudamas kvapą, tarsi ką tik pats būtų buvęs nubėgęs sprintą, matai pavargo, kol „darbavosi“.“, – išgyvenimus prisiminė moteris.

Mušė už prastus pažymius

Vaikystėje jai, sesei ir broliui kliūdavo už pačius paprasčiausius dalykus – parnešei namo septynetą, net ne penketą ar dvejetą, neišsiplovei šiandien savo kambario arba pasakydavai žodį „tuoj padarysiu“ (nes, matai, reikia ne tuoj, o dabar).

Po egzekucijų rytais tėvas ateidavo į mergaitės kambarį jos žadinti ir net, pasak jos, naiviai paklausdavo, kas atsitiko, kad ji tapo tokia paniurusi.

Indrė prisiminė, kad vaikystėje jų šeima visiems atrodė labai tvarkinga, o vaikai visada buvo aprūpinti gražiausiais žaislais, pamaitinti, papuošti.

„Mes važiuodavom atostogauti su visa šeima, praleisdavom smagiai savaitgalius, visi vaikai buvom aprūpinti žaislais ir rūbais, pamaitinti, šeimoje niekada nebuvo girtaujama. Mūsų šeimos albumai taip pat buvo pilni gražių vaikystės nuotraukų, nes to, kaip diržas buvo nuimamas nuo pakabos, fotoaparatu niekas nefiksuodavo“, – dėstė mažeikiškė.

Šokiravo mamos reakcija

Paklausta, kaip elgėsi mama, kai tėvas lupdavo vaikus, Indrė prisiminė dar jautresnių akimirkų.

Pasak jos, mama nedarė nieko. „Ji tupėdavo virtuvėj ir apsimesdavo, kad nieko negirdi, nes buvo pasakyta, kad „Vaikus turim auklėti vienodai, tu negali jiems sakyti vienaip, o aš kitaip, turim abu būti vieningi“.

Ir jis sakydavo, kad „Jūs, vaikai, nieko nesuprantat, jūs man padėkosit, kad jus išauklėjau teisingai“.

Dar mūsų namuose buvo sakoma, kad „jo žodis šventas“. Dėl to niekas nieko negalėdavo prieštarauti“, – sakė ji.

Vis dėlto, atėjo metas, kai situacija ėmė keistis. Ūgtelėjusi mergaitė ėmė drįsti atsikirsti tėvui. Ji sakydavo jam, kad niekada niekas už tokį jo elgesį nepadėkos ir kad tai tikrai nebuvo pats geriausias auklėjimo būdas mažiems vaikams.

„Mano istorija yra dar labai labai lengvos formos“, – prisipažįsta mergina ir priduria tikinti, kad daugybė vaikų Lietuvoje gyvena dar blogiau.

Ragina nelikti abejingais

„Blogiausia yra tai, kad tokie žmonės ramiai perka maistą mūsų parduotuvėse, mes juos apkerpam, priimam į baseiną, patys perkam iš jų prekes, dalyvaujam su jais vakarėliuose, šnekučiuojamės kaip su savo draugais, ir apsimetam, kad to nematom.

Tokie žmonės mūsų visų akyse pirmiausia turi tapti „raupsuotieji“, visų pirma, jų nekęsti turi aplinkiniai žmonės, pasmerkti juos reikia ne tik socialiniuose tinkluose, pasmerkti reikia žiūrint tiesiai jiems į akis.

Jie turi būti atstumti visuomenės. Turi pasijausti vieniši, kaip pasijaučia tie verkiantys vaikai“, – nuoskaudas liejo pašnekovė.

Ji dar kartelį paragino visus neabejingus piliečius, parduotuvėje ar gatvėje pamačius mamą ar tėtį, kuris suduoda vaikui, nebepraeiti pro šalį, sustabdyti ir sugėdinti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: iš kur paimti pinigų gynybai?