Daugiau nei du mėnesiai komoje, kūnas, surinktas iš gabalėlių, neįgaliojo vežimėlis visam gyvenimui, nevaldoma dešinė ranka, sutrikusi atmintis, kalba.
Tada 23-ejų metų moteriai, vos prieš du mėnesius pagimdžiusiai dvynukes, ši situacija prilygo košmarui. „Gimusios mergytės buvo vienintelė viltis, dėl kurios aš iš visų jėgų stengiausi nepasiduoti ir atsikelti iš komos, tačiau mano gyvenimą lydi paradoksai: mergaitės, dėl kurių kovojau, auga su savo tėčiu ir pamote – aš jas matau tik per jų atostogas“, – jaudinantį pokalbį pradėjo šiuo metu reabilitacijos centre dienas leidžianti kelmiškė Raimonda.
Vietoj konsultacijos – koma
Jauna mergina svajojo apie šviesią ateitį. Susituokusi su mylimu vyru ji planavo šeimos pagausėjimą. Tai, kad susilauks dvynukių, porai buvo didelis džiaugsmas.
Jie žadėjo mergaitėms padovanoti pačią linksmiausią vaikystę, tačiau per vieną akimirką svajonės ir viltys dužo. Su jomis – Raimondos gyvenimas.
„Kaip dabar pamenu, buvo birželio 5-oji. Šilta vasaros diena. Studijavau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitete) trečiajame kurse, etikos specialybę.
Buvo likusios kelios konsultacijos iki egzaminų. Tą dieną suskubau ten nueiti, tačiau konsultacijos nebuvo. Nusprendžiau užsukti į prekybos centrą „Europa“. Ten nupirkau dukrytėms naujų drabužėlių, sau – raudoną sijonuką.
Ėjau iš parduotuvės per perėją Konstitucijos prospekte, kai vieną akimirką į mane įskriejo milžinišku greičiu lėkęs juodas BMW.
Jis važiavo autobusų juosta. Buvau parblokšta. Panirau į komą“, – pasakojo Raimonda.
Dviejų mėnesių kova už gyvybę
Nuo tos akimirkos moteris nieko nebeprisimena. Ji tik iš artimųjų pasakojimų žino, kad komoje praleido daugiau nei du su puse mėnesio.
Jai buvo atliktos kelios operacijos. Vis dėlto iki šiol ji nevaldo kojų, dešinės rankos, jos atmintis ir kalba – sutrikusi.
„Daugiau nei du mėnesius kovojau dėl savo gyvybės. Žinau tik tiek, kad negalėjau pasiduoti dėl mergyčių. Juk joms tada bus vos keli mėnesiai. Negalėjau leisti, kad jos manęs netektų.
Prie manęs visada buvo mano vyras, kuris vėliau mane paliko, bei mano tėvai.
Kai jie atvažiuodavo į reanimaciją Vilniuje iš Kelmės manęs aplankyti, vyras net neleisdavo jų.
Sakydavo, kad yra prisiekęs prieš Dievą amžiną meilę man, todėl privalo būti su manimi kiekvieną akimirką. Tiesa, vėliau jo priesaika kažkur išgaravo“, – dabar lyg slogų sapną pasakoja pašnekovė.
Atsibudusi iš komos moteris mokėsi viską iš pradžių – vaikščioti, judėti, pati valgyti.
Tada jai ypač padėjo tuometinis vyras, tėvai, brolis ir sesė.
Dar vienas smūgis – atskirta nuo dukrų
Prabėgus ketveriems metams po avarijos vyras paliko Raimondą. Dabar ji tvirtina jautusi, kad tai, anksčiau ar vėliau, galėjo įvykti.
„Aš jaučiau, kad jam reikia sveikos moters, todėl buvau susitaikiusi su tuo, kad tai anksčiau ar vėliau įvyks. Man psichologė sakė, kad 95 proc. vyrų taip pasielgia, todėl jo nekaltinu. Žinoma, pati niekada nebūčiau taip pasielgusi.
Jis išvežė mane į Kelmę pasakęs, kad turi dirbti ir uždirbti pinigų. Teigė, kad man bus geriau pas tėvus, kur mane jie galės prižiūrėti. Taip mūsų keliai ir išsiskyrė“, – prisiminė moteris.
Dar vienas likimo smūgis Raimondai buvo praėjusių metų vasarą, kai jos buvęs vyras susituokė su kita moterimi.
Būtent su ja jis ir augina dvynukes, kurios šiuo metu eina į trečią klasę.
Tiesa, kadangi po avarijos moteris nuolat dienas leisdavo ligoninėse, o būdavo išleidžiama į namus tik trumpam, mergytės nuo pat mažų dienų augo su tėčiu ir jo tėvais Vilniuje.
Raimonda prisimena galėjusi jas tik aplankyti.
„Dabar jaučiuosi kaip donorė. Aš jas išnešiojau, pagimdžiau, dėl jų pakilau kone iš mirties gniaužtų, tačiau dabar negaliu būti su jomis.
Pas mane jos atvežamos per atostogas. Leidžiu su jomis laiką, jos būna su mano sese, seneliais. Suprantu, kad joms neįdomu su neįgaliu žmogumi, tačiau aš jų labai pasiilgstu ir labai jas myliu.
Galiu pasidžiaugti, kad dvynukes tėtis su pamote tikrai labai gerai prižiūri, jomis rūpinasi.
Kartu ir atostogauti skrenda, ir naujausius žaislus abi turi“, – tvirtino moteris.
Skriaudikui pykčio nejaučia
Dabar moteris sako, kad įvykusi tragedija ją išmokė suvokti, kad gyvenimas nėra vien tik rožinis ir labai šviesus. „Per vieną akimirką netekau sveikatos visam gyvenimui. Nebeturiu šeimos ir dukryčių. Aš turėjau viską ir per vieną akimirką visko netekau. Bet aš labai noriu būti pavyzdys tiems, kurie po nelaimių arba traumų užsidaro tarp keturių sienų. Taip nereikia. Visada būtina judėti į priekį ir stengtis išlikti.
Netekau energijos ir aktyvumo, kuriuo visada pasižymėjau. Apie tai niekada nesusimąsčiau.
Bet net ir ši didelė nelaimė nesustabdė manęs. Aš norėjau sau ir kitiems įrodyti, kad esu šio to verta. Baigiau studijas, gavau bakalauro diplomą.
Norėčiau kada nors turėti ir žmogų, su kuriuo bendraučiau, nuvažiuotume kartu išgerti kavos.
Vis dėlto pastebėjau, kad negalia yra didelis trūkumas. Kiek esu bendravusi internetu su vyrais, visi, sužinoję, jog sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje, nutraukia bendravimą“, – prisipažino ji.
Praėjus daugiau nei devyneriems metams po avarijos, moteris tvirtino nejaučianti pykčio ją partrenkusiam ir sveikatą atėmusiam vairuotojui.
„Jis išsipirko labai lengvai. Gavo piniginę baudą, tačiau aš nieko iš jo negavau. Išmoka buvo paskirta apie 40 tūkst. litų, tačiau tai – tik dokumentai.
Jam buvo atimta teisė vairuoti, tačiau po kurio laiko pažymėjimą jis atgavo ir toliau laisvai važinėja, gali trankyti žmones. Aš pykčio jam nejaučiu – visiems be išimties linkiu laimės.
Aš nesu teisėja. Tik Dievas gali teisti, o aš esu tikinti. Tikiu, kad gyvenime kiekvienam sunkumai duoti tokie, kuriuos galima įveikti. Didžiausi siunčiami tiems, kurie gali su jais susidoroti“, – viltingai šyptelėjo Raimonda.
