Tėvuko gėrimai būdavo reti, bet tuo metu porą dienų aš jo nematydavau, jis nevažiuodavo į darbą ir kartu su mama važiuodavo vienas iš vaikų, taip pat ir aš. Kartais jis būdavo agresyvus, ir broliui su seserimi tekdavo saugoti mamą nuo jo, grumtis su juo. Aš asmeniškai to nemačiau, mes, vaikai, buvome saugomi nuo to. Tokiais momentais namuose buvo nejauku, mes su broliu tylomis sėdėdavome. Kas vykdavo namuose, niekas neaiškindavo.
Šiaip, aš buvau labai linksma, judri, gerai mokiausi, šokau, dainavau, sportavau, visada buvau užsiėmusi, matyt, mane tas ir gelbėdavo. Buvau geras vaikas, todėl visi mane mėgo, išskyrus vyriausiąją seserį, kuri buvo man labai griežta ir valdinga. Tai tęsėsi man suaugus ir sukūrus šeimą, kol aš nesupratau, kad tie santykiai mane traumuoja, ir aš nutraukiau bet kokį bendravimą su ja. Jai neįtikdavo nei mano vyras, nei vaikai, mes visi turėjom būti tobuli.
Deja, man nepasisekė: su alkoholizmu aš susidūriau ir savo pačios sukurtoje šeimoje. Mano vyras po truputį tapo tikru alkoholiku. Ieškodama atsakymo, kas vyksta šeimoje, aš sužinojau, kas yra alkoholizmas, ir kad aš esu ko-priklausomas asmuo. Pirmas žmogus, kuris man tai pasakė, buvo psichologė, pas kurią mes lankėmės su sūnumi dėl atsiradusių paauglio problemų.
Tada aš ir sužinojau apie „Al-Anon“, kurį lankau ir dabar. „Al-Anon“ tapo mano tikra šeima, moterys – tikromis draugėmis. Tik čia su savo problema aš galėjau jaustis laisva, jausti palaikymą ir supratimą. Programą aš uoliai studijavau, stengiausi laikytis jos, rašiau savo veiksmų ir jausmų dienoraštį. Ir, kas svarbiausia, atsisakiau kontrolės ir pradėjau laisvesnį, ramesnį savo pačios gyvenimą.
Man taip pat labai padėjo bendravimas su Anoniminių alkoholikų draugijos nariais, jų atviri susirinkimai, bendros stovyklos. Tai padėjo man geriau suprasti save ir šią ligą, sumažinti atsakomybės ir kaltės jausmą už kitą žmogų.
Perskaitytos knygos „Suaugę alkoholikų vaikai“ ir „Moterys, kurios myli per stipriai‘‘ padėjo geriau pažinti ir priimti save, savo trūkumus ir stengtis nekartoti klaidų. Tai padėjo geriau pažinti šeimą, kurioje augau, jų elgesio ir auklėjimo klaidas, jiems atleisti ir, svarbiausia, nekartoti klaidų savo šeimoje, su savo vaikais.
Atsigavusi ir sustiprėjusi, aš išsiskyriau su savo vyru, kuriam nepavyko mesti gerti. Kas svarbiausia – aš supratau, kad vaikai negali gyventi tokioje aplinkoje, reikia gelbėti juos, ne tik save. Ir man pavyko!
Visiems, kas gyvena su šia problema, siūlau kuo greičiau ieškoti pagalbos ir tą problemą suprantančių žmonių, t.y. draugijos. Jums palengvės ir pradėsite kokybiškiau gyventi.
