Jeigu nebūčiau žinojusi, kad Rokas lietuvis, būčiau maniusi, jog bendrauju su japonu, kalbančiu lietuviškai. Devynerius metus Japonijoje gyvenantis lietuvis perėmė ne tik šios šalies tradicijas, bet ir kalbos manierą.
R.Navickas su šeima gyvena Kavasakio uostamiestyje, esančiame netoli Tokijo. Kaip ir japonai, lietuvis iš darbo grįžta vėlai vakare. Kita vertus, jis yra verslo konsultantas, o šios srities specialistai visame pasaulyje darbo valandų neskaičiuoja.
Tačiau jųdviejų vienų metų dukrą auginanti žmona dėl to sutuoktiniui scenų nekelia. Japoniškos tradicijos yra jos kraujyje – Rokas juokauja, jog ji iš anksto buvo su tuo susitaikiusi.
Dukra turi du vardus
Yuko Katsumi-Navickienė supratinga gal ir dėl to, kad pati užsiėmusi ne vien vaiko priežiūra ir namų buitimi, kaip įprasta Japonijoje. Roko žmona yra laisvai samdoma žurnalistė – kol vaikas miega, ji rašo straipsnius.
Mergaitę Ugnę Takako tėvai vadina abiem vardais – tai japonišku, tai lietuvišku. Į abu dukra reaguoja vienodai.
Takako – japoniškai rašomas dviem hieroglifais. Vienas reiškia „kvapą“, o kitas – „laiką“. Japonijoje populiarūs moteriški vardai, kuriuose vienas hieroglifas reiškia „vaiką“.
„Kai japonai renka savo vaikams vardus, jie skaičiuoja, kiek brūkšnių reikia tam vardui užrašyti. Jie siekia, kad vardas ir pavardė kartu sudarytų laimingą brūkšnių skaičių.
Neklauskite, koks tas skaičius, nes šį reikalą buvau palikęs žmonai. Bet tikiu, kad ji apskaičiavo gerai“, – nusijuokė R.Navickas.
Ir Rokas, ir jo žmona – vienturčiai. Bet kai augo, aplinkui buvo pusbrolių ir pusseserių, su kuriais galėjo pažaisti. O kad Ugnei vienai nebūtų liūdna, pora norėtų po kelerių metų susilaukti dar vieno vaiko.
Rokui gėda prisipažinti, bet į Lietuvą jis grįžta tik kartą per kelerius metus. Dažniau atvažiuoja jo mama Inga Navickienė.
Kai dukra paaugs, R.Navickas ketina jai ne tik Lietuvą parodyti, bet ir lietuvių kalbos pamokyti, kad galėtų susikalbėti su savo močiute. Bet Roko mama nutarė nelaukti ir pati pradėjo mokytis japonų kalbos.
Beveik prieš trejus metus su japone susituokęs lietuvis džiaugiasi, kad jo žmona pagal charakterį nėra tradicinė japonė – ji panašesnė į vakarietes.
Mat ne tik japonų moterys, bet ir vyrai turi bruožą, kuris neretai gali apsunkinti santykius. Tai – japonų uždarumas. Šios tautos žmonės nėra linkę pasakyti viską, ką galvoja, daug dalykų nutyli. Kartais sušvelnina, vietoj „ne“ sako „galbūt“.
„Japonams būdingas vadinamasis skaitymas iš oro. Jie vienas kitą dažnai stengiasi suprasti iš kūno kalbos, be žodžių“, – paaiškino R.Navickas, kurio žmona mėgsta sakyti taip, kaip yra.
Gavo žinutę iš nepažįstamosios
Yuko ir Roko meilės istorija prasidėjo labai šiuolaikiškai – socialiniame tinke „Facebook“. Vieną dieną Rokas gavo žinutę iš nepažįstamos merginos, vardu Yuko. Atsakė jai, ir užsimezgė pokalbis. Abu išsiaiškino, kad turi bendrų pažįstamų.
Būtent tada, kai jie pradėjo susirašinėti, buvo likusios kelios savaitės iki universiteto, kuriame Rokas mokėsi, šventės. Čia turbūt reikėtų paaiškinti, kas yra ta universiteto šventė.
Japonų mokyklose ir universitetuose galima lankyti daugybę įvairių būrelių – sporto, technologijų, meno, animacijos kūrimo, dainavimo, šokių.
Kad mokiniai ar studentai galėtų pademonstruoti savo įgūdžius, mokymo įstaigose nuolat organizuojamos šventės, per kurias dalyviai rengia pasirodymus. Kas šoka, kas dainuoja, o tie, kurie nelipa ant scenos, prekiauja mugėje – dažniausiai maistu.
Rokas ruošėsi dalyvauti savo universiteto šventėje, o Yuko taip pat ketino ten užsukti. Tad juodu susitarė susitikti. Rokas nuo pirmo kurso lankė sportinius šokius ir jie labai įtraukė. Visus ketverius metus jis intensyviai mokėsi šokti.
„Užsiėmiau tuo taip rimtai, kad net mokslai liko antroje vietoje. Ką jau kalbėti apie merginas. Ir Yuko leidau suprasti, kad meilės neieškau. Tad net kelerius metus nebuvo aišku, kas mes esame – draugai ar kai kas daugiau“, – apie užsimezgusią draugystę pasakojo Rokas.
Tuo metu lietuvis net svarstė apie profesionalią šokėjo karjerą, tačiau baiminosi dėl amžiaus. Dauguma juk šoka nuo vaikystės, o jis pradėjo būdamas 21 metų. Tad nebuvo aišku, kaip jam sektųsi toliau.
Vis dėlto netrukus viskas ėmė dėliotis į vietas. Jis pradėjo magistro studijas, o šokius nustūmęs į šalį ėmė daugiau laiko skirti Yuko. Netrukus pora nusprendė planuoti vestuves.
O ko laukti? Pažįstami jie jau buvo trejus metus. Per tiek laiko spėjo ne tik tapti draugais, bet ir vienas kitą pažinti artimiau, apgludinti kampus. „Apsisprendžiau ieškoti normalaus darbo ir kurti šeimą“, – sakė Rokas.
Bet prieš tai lietuvio laukė susitikimas su būsimosios žmonos tėvais. Rokas, žinoma, jaudinosi. Bet tai, kad jie – griežta disciplina garsėjantys japonai, o jis – kitatautis iš tolimo krašto, Rokas per daug nesureikšmino.
Mat Yuko giminės mėgsta keliauti, dalis jų dirba užsienio kompanijose, be to, jos teta yra ištekėjusi už olando ir gyvena Austrijoje. Tad būsimasis žentas neišgąsdino japonų. Didelis privalumas buvo tas, kad Rokas puikiai kalba japoniškai.
Vestuvės iš dviejų dalių
Pora ėmė ruoštis vestuvėms, kurios Japonijoje turi savitas tradicijas. Tuoktuves sudaro dvi dalys. Pirmiausia pora nueina į savivaldybę, pasirašo dokumentus ir po 15 minučių gauna patvirtinimą, kad yra susituokusi. Tądien jokios šventės nebūna.
Kitą dieną, kitą savaitę ar net kitą mėnesį rengiama šventė, kuri taip pat būna dviejų dalių. Pirmiausia – oficialus priėmimas, po to – linksmas vakarėlis.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Oficiali japoniškų vestuvių ceremonija irgi būna trijų rūšių: bažnytinė arba šinto šventykloje, nereliginė – žmonių akivaizdoje ir šintoistinė – pagal japoniškas tradicijas.
„Mes pasirinkome šintoistinę ceremoniją, nes Yuko norėjo apsivilkti ne tik vestuvinę suknelę, bet ir vestuvinį kimono. Mums abiem atrodė, kad taip bus įspūdingiau“, – paaiškino Rokas.
Japonijoje įprasta vestuves švęsti viešbučiuose, kuriuose tokioms progoms yra paruoštos specialios salės. Centre yra įrengta tarsi šventykla, per vidurį – takas jauniesiems eiti.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Dešinėje susodinami jaunikio giminaičiai, o kairėje – jaunosios. Žinoma, japoniškoji pusė buvo gausesnė nei lietuviškoji. Į Roko vestuves atskrido jo mama, teta ir keletas mokslo draugų.
Rokas su Yuko nutarė, kad oficialioji dalis bus kukli, nes nenorėjo išlaidauti. Joje dalyvavo 23 žmonės.
Per ceremoniją pora vilkėjo japoniškus kimono, o jie beprotiškai sunkūs, su jais sudėtinga stovėti, ką jau kalbėti apie judėjimą.
Specialiai jaunosios šukuosenai reikalingi ilgi plaukai, dėl to paprastai yra naudojamas perukas, o jis taip pat nelengvas. Norėdamos išvengti tokių rūpesčių nemažai japonių atsisako šintoistinės ceremonijos.
„Mes kimono nuomojomės. Bet būna šeimų, ypač turtingesnių, kilmingesnių, kuriose šie tradiciniai drabužiai perduodami iš kartos į kartą.
Mažesniuose miestuose ir kaimuose ši tradicija gyvesnė“, – apie japoniškus papročius pasakojo lietuvis.
Šintoistinė vestuvių ceremonija prasideda, kai įeina jaunieji, pasipuošę kimono.
Tuomet dvasininkas skaito maldą, skirtą apvalyti ir apsaugoti jaunuosius ir svečius. Atiduodama pagarba dievybei, jai pranešama apie vestuves. Tada jaunieji prisiekia.
Priesaiką sako tik jaunikis, o jos žodžiai skiriasi nuo krikščioniškosios, kai pora mylėti vienas kitą prisiekia, kol mirtis juos išskirs. Japonai prisiekia būti kartu ir po mirties.
Po priesaikos ir iš Vakarų atėjusio papročio apsikeisti žiedais visiems reikia iš lėkštelių išgerti specialaus alkoholio. Tiems, kurie visai jo nevartoja, gali būti įpilta vandens arba jie tik pakelia indą, bet negurkšteli.
„Yuko judesius taip varžė kimono, kad ji negalėjo pakelti rankos su lėkštele“, – su šypsena prisimena Rokas.
Iškart po ceremonijos buvo surengti pietūs. Rokas su Yuko vidury tų pietų jau galėjo nusivilkti kimono ir pasipuošti vakarietiškais drabužiais – balta suknele ir juodu kostiumu.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Jei pora Japonijoje tuokiasi be kimono, o vilki vakarietiškus apdarus, per pietus jaunoji persirengia kitos spalvos suknele.
O po pietų visi jau į kitą vietą vyksta švęsti linksmosios dalies. Ši šventė gali vykti net ne tą pačią dieną.
Yuko ir Rokas puotą, kurioje dalyvavo 120 žmonių, surengė tos pačios dienos vakarą. Japonijoje toks svečių skaičius įprastas. Į vestuves japonai stengiasi sukviesti kuo daugiau giminių, draugų, bendramokslių iš universiteto ar bendradarbių.
Japonija traukė nuo vaikystės
Savo meilės istoriją lietuvis išdėstė tiksliai, kaip tikras japonas. O kaip jis atsirado Japonijoje?
Maždaug iki 9 klasės R.Navickas svajojo tapti advokatu, bet vėliau jį sudomino tokios disciplinos kaip matematika, fizika, chemija.
Vienuoliktoje klasėje jis įstojo į Vilniaus licėjų ir ten jau apsisprendė profesiją sieti su tiksliaisiais mokslais, inžinerija.
Dar mokykloje Rokas susidomėjo Japonijos kultūra. Iš pradžių jį patraukė japoniška animacija – animė. Tarp močiutės knygų jis dar rado keletą japonų autorių poezijos kūrinių – haiku.
„Susidariau nuomonę, kad japonai kitaip žiūri į pasaulį, jų gyvenime daug disciplinos, tradicijų, tikslumo, kantrybės. Taip pat mane sužavėjo nuotraukose matyta Japonijos gamta, miestų architektūra.
Kaip tik tuo metu Lietuvoje pasirodė japonų samurajų parašytos knygos. Jas perskaičius mano noras pakeliauti po Japoniją dar labiau sustiprėjo“, – prisimena Rokas.
Būdamas vyresnių klasių moksleivis jis ėmė svajoti baigęs mokyklą išvažiuoti pasimokyti į užsienį. Tuo metu tai tapo populiaru. Vaikino pažįstami vykdavo tęsti studijų į Angliją arba į JAV.
Iš pradžių R.Navickas įstojo į Vilniaus universitetą, telekomunikacijų fizikos ir inžinerijos specialybę, bet pasimokęs pusantrų metų nusprendė tęsti studijas Japonijoje.
„Mano tetos pažįstama išvyko mokytis į Japoniją. Gal ir man Japonijoje galima studijuoti?“ – tada pasvarstė Rokas.
Internete jis rado, kad Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerija teikia stipendijas užsieniečiams. Į programą įeina metų trukmės japonų kalbos studijos, 4 metai studijų universitete ir galimybė gauti stipendiją magistro laipsniui gauti.
Visa tai Rokui pasirodė labai viliojančiai, tad nusprendė pabandyti ir jam pasisekė. Lietuvis pasirinko tokią pat specialybę kaip Lietuvoje, bet vėliau ėmė studijuoti civilinę inžineriją, kuri apima tiltų statybą, kelių tiesimą ir miestų planavimą.
Rengdamasis studijoms Japonijoje R.Navickas Vilniaus universitete šiek tiek pasimokė japonų kalbos. Išvykdamas jau galėjo pakalbėti apie orą, maistą, paskaityti pradinių klasių lygio tekstą. 2008 metais nuvykęs į Japoniją, po metų japoniškai jau šnekėjo laisvai.
„Pirmieji metai buvo ypač smagūs – graži šalis, įdomi kultūra, nauji žmonės. Apsigyvenau bendrabutyje su kitais studentais iš skirtingų pasaulio šalių, tad visi buvome vieno likimo. Kalbėjome angliškai, linksmai leisdavome laiką“, – įspūdžiais dalijosi R.Navickas.
Mokymosi lygis buvo aukštas – dėstė specialistai, žinomi ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje.
Rokas Japonijoje mokėsi 7 metus, įgijo civilinės inžinerijos specialybės magistro laipsnį, bet darbą susirado visai kitoje srityje.
Lietuvis Japonijoje tiltų statyti nepradėjo, o jau beveik dvejus metus dirba verslo konsultantu.
„Tuo metu, kai atsisakiau šokių, pamaniau, kad visą gyvenimą statyti tiltų irgi nenorėčiau, mat man vis norisi naujų dalykų. Dabar svarstau, jog norėčiau padirbėti kitoje šalyje“, – ateities planais pasidalijo Japonijoje gyvenantis lietuvis.
Tačiau kol kas ši idėja sunkiai įgyvendinama, nes aplinkui laksto dar tik vienų metų Ugnė Takako.