Per vieną iš dainų ji kartu su drauge ėmė šokti arenos viduryje prie koncerto apšvietėjų ir garso operatorių. Draugių judesiai buvo grakštūs, jos šoko su didžiule aistra, o žibančios jų akys buvo matyti net prieblandoje.
Akivaizdu, kad tiek dėmesio jos nebūtų sulaukusios, jeigu ne vienas pastebėjimas – viena iš merginų šoko sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje.
29-erių Ramunės Šidlauskaitės ir jos draugės Justinos Darulytės (25) šokis tiek sudomino užsukusius į koncertą, kad, atrodė, jos sulaukė daugiau dėmesio nei ant scenos dainavusi Jazzu. Kartkartėmis atrodė, kad sunkus Ramunės vežimėlis pakils nuo žemės, o ji pati netrukus ims suktis lyg profesionali šokėja.
„Ne pirmus metus vežime sėdžiu, todėl ir judu su juo drąsiai. Su Juste esame labai geros draugės, ji labai gerai jaučia mane ir kaip aš galiu judėti, todėl ir tas šokis atrodė darnus. Ji geriau nei bet kas žino, kaip reikia patraukti mane už rankos, pajudinti vežimėlį, kad pavyktų imituoti šokio judesius, tačiau tuo pačiu aš iš jo neišvirsčiau“, – kvatojo judėjimo negalią turinti Ramunė.
Lūžęs stuburas įkalino vežimėlyje
Dar ruošdama kavą savo bute, kurį įsigijo po ilgų klajonių po nuomojamus būstus, kresteldama savo ilgus plaukus ji kartojo, kad jos gyvenimo istorija tikrai nėra dramatiška arba verksminga.
„Aš esu labai aktyvi ir tai, kad mano transporto priemonė yra ne tik automobilis, bet ir šis vežimėlis – dar nieko nereiškia. Kartais man atrodo, kad esu aktyvesnė ir smalsesnė už daugumą galinčių judėti žmonių“, – grakščiai iš vežimėlio ant sofos persėdusi tarė Ramunė.
Pastarąją transporto priemonę mergina ėmė jaukintis po autoavarijos, kuri įvyko, kai jai buvo 16. „Pati paauglystė“, – atsikvėpė ji ir prisiminė pirmuosius jausmus, kurie užplūdo po žinios, jog jai lūžo stuburas.
Lemtingą avarijos dieną mergina automobilyje sėdėjo ant galinės sėdynės. Ji buvo neprisisegusi saugos diržo.
„Važiavome keliu, kuris buvo purvinas. Vienoje pusėje buvo viena transporto priemonė, kitoje – kita.
Mūsų stabdymo kelias buvo apie 70 metrų. Trenkėmės į automobilį, buvo didžiulis smūgis – staigiai atsilošiau į priekį ir tą akimirką man lūžo stuburas. Tada atsiverčiau atgal.
Lūžęs stuburas mane ir įkalino vežimėlyje.
Po avarijos vis prarasdavau sąmonę. Skausmas buvo labai didelis“, – kalbėjo Ramunė.
Po atliktos stuburo operacijos tris mėnesius ji buvo prikaustyta prie lovos. Šeima ir artimieji turėjo Ramune rūpintis lyg mažu vaiku – ji buvo visiškai priklausoma nuo kitų: maitinama, girdoma, jai buvo šukuojami plaukai.
„Gulėjau lyg ta gėlelė, kuria reikia rūpintis ir mylėti“, – net ir pasakodama apie tragiškiausius gyvenimo momentus kvatojo mergina.
Vidurinę mokyklą savarankiškai baigė Vilniuje
Vėliau Ramunės laukė ilgas reabilitacijos kelias. Išvykusi į Palangą mankštintis ir stiprėti ji pažino daugybę panašaus likimo žmonių, todėl greitai suprato, jog gyvenimas nesibaigia ir viskas dar tik priešakyje.
Atsigavusi po traumos mergina Kėdainiuose baigė vienuoliktą klasę, o 12-ąją nusprendė baigti Vilniuje, suaugusiųjų mokykloje.
Kai tėvams, gyvenantiems Kėdainiuose pasakė, kad žada juos palikti ir gyventi savarankiškai Vilniuje, jiems, merginos žodžiais tariant, buvo lengvas šokas.
„Jie nenorėjo manęs paleisti, tačiau tuo pačiu suvokė, kad kaime niekada nebus perspektyvų ir galimybių nei tobulėti, nei kažko pasiekti.
Niekada nepamiršiu, kai važiuodama kaimo gatvele su draugais mačiau, kaip vyresnio amžiaus kaimynai žiūri pro savo langus į mane, stebi, kaip judu, bendrauju, ką veikiu“, – pasakojo Ramunė, jau daugiau nei dešimtį metų gyvenanti Vilniuje.
Baigusi vidurinę, ji įstojo į Mykolo Romerio universitetą, vėliau dirbo vienoje parduotuvėje.
Jau šešerius metus ji kartu su Juste darbuojasi Žmonių su negalia sąjungoje, kuruoja projektus, susijusius su neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimu.
„Mūsų darbas – projektai, padedantys neįgaliesiems jaustis geriau, keliauti be slenksčių.
Dažnai važinėju po visą Lietuvą, renkame pačius tinkamiausius maršrutus neįgaliesiems.
Taip pat vasarą vykstame į neįgaliųjų stovyklas.
Esu tokia aktyvi, kad ne tik sau randu veiklos, bet ir kitiems. Tiesa, ne visus neįgaliuosius gali išjudinti – kai kurie kategoriškai nusiteikę sėdėti tarp keturių sienų ir būti atsiskyrę nuo pasaulio“, – kalbėjo Ramunė.
Su geriausia drauge – ištisą parą
Vis dėlto ji prisipažino, kad taip lengva ir paprasta keliauti jai nebūtų, jeigu ne jos geriausia bičiulė Justė. Švelniai Justyte vadinama mergina turi Norvegijoje dirbantį draugą, pati yra kilusi iš Ukmergės, todėl dabar, dirbdama sostinėje, ji gyvena kartu su Ramune.
„Justytė yra mano rankos, kojos, galva. Ji yra mano liftas, laiptai ir viskas, kas tik įmanoma.
Su ja aš žinau, kad man nėra kliūčių.
Mes kartu dirbame Žmonių su negalia sąjungoje, kartu keliaujame, atostogaujame ir gyvename.
Dėl to mums pykčių nekyla – anaiptol, kartu galime nuveikti daugybę darbų.
Mėgstame ir po parduotuves pasivaikščioti, ir kiną pažiūrėti, ir po Lietuvą pasivažinėti.
Praėjusiais metais dalyvavome ralyje aplink Lietuvą.
Atvirai pasakius, vasarą aš būnu retas svečias namuose – labai daug keliauju, stovyklauju, todėl namo grįžtu tik persikrauti lagaminus“, – kalbėjo vilniete save vadinanti Ramunė.
Šypteliu – turint tokią gerą draugę, kada nors bus sunku susirasti gyvenimo vyrą, kuris prilygtų Justei ir gebėtų tinkamai rūpintis Ramune. „Jam bus didelė konkurencija. Jei netiks, pagąsdinsiu, kad pas Justytę išeisiu“, – kvatojo draugės ir pridūrė itin vertinančios viena kitą už draugystę ir tarpusavio bendrystę.
