Mergina, studijuojant verslo mokykloje, neseniai davė išsamų interviu Rusijos portalui gazeta.ru ir nė trupučio nepasidavė provokacijoms išreikšti bent šiokius tokius sentimentus Rusijai.
– Ar seniai gyvenate Paryžiuje?
– Paryžiuje gyvenu septintus metus. Kai man buvo devyneri, tėvai mane išsiuntė į mokyklos Ecole des Roches vasaros stovyklą Normandijoje. Pradžioje mėnesiui, po to pusmečiui, ir būdama 11 metų aš visiškai persikėliau mokytis į Prancūziją. Savaitgaliais iš internato išvažiuodavau į Paryžių, į butą pas draugus. Šiuo metu gyvenu Paryžiuje nuolat.
– Kokį įspūdį šis mietas jums paliko pirmąkart apsilankius? Koks jis buvo?
– Mano pirmasis susitikimas su Paryžiumi įvyko, kai man buvo šešeri metai. Tėvai mane nuvežė Helovinui į „Disneilendą“. Ši kelionė man liko vienu iš pačių šviesiausių prisiminimų apie praeitį su tėvais iš tų laikų, kai jie buvo laimingi kartu. Paryžius man įsiminė kaip saulėtas, švarus, keliantis džiaugsmą ir gerą nuotaiką. Šiandien aš nežiūriu turisto akimis, bet puikiai prisimenu, kad prieš 13 metų tai buvo saugus šviesus miestas.
– Kodėl apsigyvenote būtent ten? Kas jums patinka Paryžiuje?
– Paryžiuje likau gyventi dėl milijono priežasčių. Meilę jam man įskiepijo mano geriausias draugas – mamos draugės sūnus, kuris baigė Ecole des Roches ir kuriam rekomendavus aš pradėjau ten mokytis. Jis man buvo kaip brolis, ir būtent jo bute aš gyvendavau savaitgaliais. Jis dievino Prancūziją ir daug man pasakojo apie jos istoriją ir papročius, jis man parodė, kas yra prancūziškasis art de vivre („menas gyventi“) ir prancūziškos tradicijos. Kai jis tragiškai žuvo, mama pradėjo man nuomoti butą, ir būdama 15-kos jau gyvenau viena. Man labiausiai patinka, kad Paryžiuje nedideli atstumai. Aš galiu planuoti savo dieną lengvai, tiksliai paskaičiuodama savo laiką, suspėdama padaryti visus suplanuotus darbus.
Čia suspėju kur kas daugiau, nei Maskvoje, nepaisant to, kad daugumą atstumų įveikiu pėsčiomis ar metro, ir, be to, iš šių pasivaikščiojimų patiriu didelį malonumą.
Be to, čia man idealus klimatas. Aiškiai išreikšti keturi metų laikai, ir mietas nuostabus kiekvienu iš jų. Šalčiai niekada nesitęsia ilgiau kaip dvi savaites, gatvėse visada sausa ir švaru (batų galima nevalyti ištisus mėnesius, ir pakanka jų ilgam). Man patinka, kad ryte galiu išeiti į bandelinę vos ne su pižama, ir į mane niekas keistai nežiūrės, kad už penkių minučių kelio pėstute turiu viską, pradedant sporto sale, baigiant spaudos centrais. Prancūzijoje labai daug įdomių gražių istorinių vietų, į kurias galima važiuoti savaitgaliais, nepraleidžiant kelyje visos dienos. Man Paryžius – tai spontanikos miestas.
– Žmonės, išvykę gyventi į kitą šalį, paprastai patiria adaptacijos laikotarpį. Ar patyrėte ką nors panašaus? Ar reikėjo priprasti prie gyvenimo kitame mieste?
– Tikriausiai dėl to, kad dėl tėčio darbo mūsų šeima daug kartų persikėlė, aš labai greitai adaptuojuosi bet kurioje vietoje. Man visiškai nesvarbu, kur aš esu, aš visur gerai jaučiuosi. Aš, kaip daugelis mano kartos žmonių, esu pasaulio žmogus, kosmopolitas, ir man juoką kelia amžini kaltinimai, kai sako, kad aš turėčiau gyventi Rusijoje. Aš labai gerai pamenu laikus, kai mūsų šeima visiškai neturėjo pinigų, ir mama su tėčiu, paguldę mane miegoti, po darbo ir mokslų išvažiuodavo uždarbiauti naktimis. Niekada gyvenime mes nepavydėjome sėkmingesniems ar turtingesniems už mus. Svarbiausia mūsų šeimoje buvo draugystė, palaikymas ir meilė.
Todėl šiandien aš jaučiu gailestį žmonėms, internete paliekantiems blogus komentarus, ir kol jie nesupras, kad pavydas nepadarys jų gyvenimo geresnio, jų gyvenime niekas nepasikeis.
Vienintelė problema, su kuria susidūriau išvažiavusi – kalbos barjeras. Gyvenant ir mokantis tarp prancūzų, būtina kalbėti jų kalba, kad iš tiesų juos suprastum ir taptum vienu iš jų. Pradžioje man buvo labai sunku priprasti prie internato gyvenimo, nes su manim nebendravo ir tyčiojosi iš mano išvaizdos (aš buvau stambi spuoguota mergaitė su didele nosimi, ir mane vadino Pinokiu), ir, be to, aš visiškai nekalbėjau jokia kalba.
– Kaip klostosi jūsų santykiai su prancūzais? Su kuo bendraujate? Ar draugaujate su kaimynais?
– Apskritai aš neskirstau žmonių pagal tautybę. Turiu keletą gerų draugų, su jais aš iš viso užmirštu, kad jie prancūzai. Mūsų namas labai linksmas, kiekvieną savaitę viename iš butų būtinai vyksta vakarėlis. Dėl labai gero girdimumo osmaniškuose statiniuose (tai namai, Paryžiuje pastatyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai prefektu buvo baronas Osmanas) gero tono taisyklė yra likus parai iki renginio lifte pakabinti skelbimą, kuriame bus įspėjama apie laukiančią šventę ir pakviečiami visi kaimynai į vakarėlį.
– Kas sudaro jūsų bendravimo ratą – daugiau rusai ar prancūzai?
– Tai prancūzai ir rusai, kurie jau seniai atvykę nuolat gyventi Prancūzijoje.
– Ar Prancūzijoje susidūrėte su rusofobijos apraiškomis?
– Niekas iš mano šeimos ir draugų niekada nesusidūrė su rusofobijos atvejais Prancūzijoje. Priešingai, prancūzai dievina Rusiją ir viską, kas su ja susiję. Ko gero, turi įtakos šimtamečiai kultūriniai ir istoriniai ryšiai tarp šalių.
– Kaip, jūsų nuomone, sugyvena skirtingų tautybių žmonės, gyvenantys Paryžiuje?
– Žmonės, kurie atvyksta į Prancūziją ir stengiasi saugoti kultūrą ir miesto, kuriame nori gyventi, vaizdą, puikiai susigyvena ir su prancūzais, ir su tokiais pat atvykėliais, kaip ir jie.
Bet tie, kurie ateina į svetimą vienuolyną su savo taisyklėmis ir, gaudami vietos valdžios paramą, nė negalvoja asimiliuotis ar bent jau išmokti kalbą, jokios kitos reakcijos, išskyrus atstūmimą, čia nesukelia.
– Ar yra skirtumų tarp skirtingų Paryžiaus rajonų? Ar jums patinka rajonas, kuriame gyvenate?
– Yra, ir labai dideli, kaip bet kuriame didmiestyje. Mes gyvename 16-oje Paryžiaus apskrityje, ir ji laikoma vienu iš tradiciškiausių ir buržuaziškiausių rajonų. Joje aš, galima sakyti, išaugau ir pažįstu ją kaip penkis savo pirštus. Neseniai man teko pabuvoti 19-oje apskrityje. Mano draugei iš mašinos pavogė pinigus ir telefoną. Funkcija „Find my iPhone“ mus atvedė į tą banditų rajoną. Kai tik mes ten pasirodėme, prie mūsų priėjo policininkai ir sužinoję, kas mus čia atvedė, ėmė mus saugoti. Telefonas atsirado žinomoje, kaip pasirodė, vogtų daiktų parduotuvėje. Šiame rajone, pripildytame skirtingų etninių grupių atstovų, prostitučių ir pačių tikriausių kriminalinių elementų, net ir prancūzų kalba kitokia. Grįžusios į savo tylią 16-ąją, mes pasijutome išgelbėtos. Rajone, kur mokausi – La Défense, – aš apskritai nesijaučiu Paryžiuje, ir asmeniškai man jis kelia depresiją. Rajonas, kuriame tu gyveni, yra tavo vizitinė kortelė. Susipažįstant užduodami klausimą „kur gyveni?“, omenyje turi būtent apskritį.
– Ar galima palyginti Paryžių su kitais Prancūzijos miestais? Koks skirtumas?
– Kaip ir bet kurioje šalyje, sostinė skiriasi nuo likusių miestų. Šiuo atveju galiu pasakyti, kad kituose miestuose išlikusi tikroji Prancūzijos dvasia.
– Kas pasikeitė Paryžiuje per tą laiką, kol ten gyvenate?
– Per pastaruosius dešimt metų Paryžiuje labai sumažėjo saugumo lygis. Padaugėjo benamių ir pabėgėlių iš įvairių šalių.
– Ar dabar turite norą išvažiuoti iš Paryžiaus?
– Šiuo metu mane kankina vienas klausimas – kur gyventi nuo ateinančio gruodžio, kai baigsis paskutinieji bakalauro studijų metai... Šiuo metu noro išvažiuoti iš Paryžiaus neturiu!
– Ar gailitės, kad persikėlėte į Paryžių?
– Šiame gyvenime nesigailiu dėl nieko, išskyrus, kai kažkada nusikirpau plaukus. Aš be proto džiaugiuosi ir esu dėkinga tėvams už galimybę gyventi Paryžiuje.
– Kurį miestą laikote savo gimtuoju?
– Aš gimiau Ankaroje, gyvenau Maskvoje ir mokausi Paryžiuje – tad tokio miesto nėra. Aš labai dažnai persikeliu (net daiktus laikau lagaminuose), komfortiškai jaučiuosi visur, bet nejaučiu prisirišimo prie vietų. Juokais šeimoje mes vienas kitą vadiname klajokliais.
