Išdraskyta vaikystė ir amputuota koja neatėmė noro padėti kitiems

Gediminas Tvarijonas (44 m.) į susitikimą atskubėjo tvirtai įsikibęs ramentų. Dešinė jo koja – amputuota, o kairė – paralyžiuota, tačiau vyras nestokoja noro būti naudingas kitiems. Fizinė vilniečio negalia – ne kliūtis kurti ir asmeninę laimę su šiuo metu Didžiojoje Britanijoje dirbančia gyvenimo drauge.

Vienas didžiausių išbandymų G.Tvarijonui buvo suvokti, jog jis nebegalės vaikščioti be ramentų.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vienas didžiausių išbandymų G.Tvarijonui buvo suvokti, jog jis nebegalės vaikščioti be ramentų.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vienas didžiausių išbandymų G.Tvarijonui buvo suvokti, jog jis nebegalės vaikščioti be ramentų.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vienas didžiausių išbandymų G.Tvarijonui buvo suvokti, jog jis nebegalės vaikščioti be ramentų.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vienas didžiausių išbandymų G.Tvarijonui buvo suvokti, jog jis nebegalės vaikščioti be ramentų.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vienas didžiausių išbandymų G.Tvarijonui buvo suvokti, jog jis nebegalės vaikščioti be ramentų.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Brolių Tvarijonų įkurtoje futbolo mokykloje Donatas dirba treneriu.
Brolių Tvarijonų įkurtoje futbolo mokykloje Donatas dirba treneriu.
Daugiau nuotraukų (4)

Gerda Morozovienė („Lietuvos rytas“)

Mar 19, 2017, 7:54 PM, atnaujinta Apr 7, 2017, 4:39 PM

Atsisėdęs ir greta savęs pasidėjęs ramentus G.Tvarijonas netikėtai prisipažino tikrąją gyvenimo laimę patyręs tik tada, kai suprato, jog gyvenime būtina padėti kitiems.

Šiuo metu Gediminas darbuojasi su broliu įsteigtame paramos ir labdaros fonde „Padėk gatvės vaikams“ bei praėjusiais metais sostinėje įkurtoje futbolo mokykloje „Ataka“.

Mat paties Gedimino vaikystė ir vėlesnis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas: skaudžios tėvų skyrybos, pinigų stygius, nuolatinės sveikatos bėdos ir galiausiai – amputuota koja.

„Jei ne brolis, kuris mane palaikė sudėtingiausiais gyvenimo etapais, gal būčiau nuėjęs klystkeliais. Gal būčiau tapęs gatvės vaiku. Tokiu, kokiems dabar bandau padėti, vesdamas juos į doros kelią“, – prakalbo vyras.

Futbolo mokyklą „Ataka“ Vilniuje broliai Gediminas ir Donatas Tvarijonai įkūrė pastebėję, kiek daug vaikų neužsiima jokia popamokine veikla, nes dalis tėvų neskiria reikiamo dėmesio jų priežiūrai.

Ne visi tėvai turi pakankamai lėšų sumokėti už vaikų būrelius, o kiti negali skirti daugiau laiko vaikų ugdymui.

Būtent ši priežastis paskatino aktyvius brolius kurti futbolo mokyklą, kurioje vietą ir užuovėją rastų vaikai iš socialiai remtinų ar nepasiturinčių šeimų.

Vaikiškas pasaulis – išdraskytas

Bet tik paties nueitas sunkus gyvenimo kelias leido Gediminui suprasti, kad pilnatvė atsiranda tada, kai gali padėti kitiems.

„Kai man buvo šešeri, skyrėsi tėvai. Jau iki jų skyrybų mano vaikiškas pasaulis buvo išdraskytas. Su seserimi, kuriai tada buvo dešimt metų, ir trejais metais už mane jaunesniu broliu matydavome piktą girtą tėtį, grįžtantį naktimis į namus.

Jis vis ieškodavo teisybės, keldavo triukšmą namuose – konfliktai baigėsi skyrybomis.

Po jų mamai pašlijo nervai, atsirado didelių sveikatos problemų. Sesuo tada mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, gyveno bendrabutyje, todėl to, kas dėjosi šeimoje, nematė.

Jos gyvenimas bendrabutyje buvo geresnis ir šiltesnis nei namie – bent pavalgydavo šilto maisto“, – prasitarė Gediminas.

Pradėjęs lankyti mokyklą, jis suprato, jog ten mokytojams labiausiai rūpi moksleivių pasiekimai, o ne psichologinė būsena.

Gediminą gelbėdavo vasaros atostogos Panevėžio rajone pas močiutę sodyboje, tačiau mokslo metų eiga būdavo sunki – didžiąją laiko dalį jis leisdavo kieme, spardydavo kamuolį.

Tada jis buvo sveikas ir žvitrus vaikas. Vilniaus Karoliniškių rajone augęs Gediminas net būrė futbolo komandą, planavo ieškoti trenerio.

Jam visada trūko suaugusio žmogaus, į kurį galėtų remtis, pasipasakoti tai, kas jį slegia ar kelia nerimą.

Kojos amputacija – džiaugsmas

Vėliau aktyvų vaikiną pakirto sveikatos problemos.

Gimęs su sutrikusia limfine sistema vaikinas ilgainiui ėmė justi kojos skausmus. Juos sukeldavo auksinis stafilolokas – bakterija, kuria užsikrečiama nuo sergančio arba sveiko žmogaus, nešiojančio šias bakterijas, per užterštas rankas ar įvairius namų apyvokos daiktus.

„Man buvo 12 metų, kai ėmiau justi kojos skausmus. Buvau vaikas, negalvojau apie tai, kas manęs laukia.

Dažnai gulėdavau ligoninėse, sanatorijose, tačiau tada nemaniau, kad kažkas negerai.

Juodžiausias gyvenimo periodas užklupo tada, kai būdamas vos 20-ies supratau, jog nebegaliu vaikščioti.

Man reikėjo ramentų, be jų negalėjau judėti.

Po penkerių metų man pakeitė klubo sąnarį, tačiau situacija negerėjo – uždegimo procesai tęsėsi, man nuolat kildavo aukšta temperatūra.

27-erių nuėjau pas savo gydytoją ir pats paprašiau amputuoti koją. Užėjęs į kabinetą pasakiau, kad nupjautų ją, nes jaučiu, jog tuoj mirsiu“, – dramatiškas gyvenimo detales pasakojo vyras.

Netekti kojos jaunam vyrui – sunkus išbandymas, tačiau Gediminas puikiai suprato, jog tai yra vienintelė išeitis.

„Man nuolat kildavo temperatūra, kenčiau didelius skausmus, atsirado net pragulos. Ilgainiui paralyžius net persimetė į kitą koją.

Todėl dešinės kojos amputacija man buvo didžiausias džiaugsmas. Juk aš nebuvau mažas vaikas – turėjau laiko susitaikyti su tuo“, – kalbėjo G.Tvarijonas.

„Draugai mėgavosi jaunyste, gyvenimo džiaugsmais, o aš įsikibdavau į ramentus. Mane ištiko depresija.

Tikrai maniau, kad gyvenimas baigtas. Buvau įsitikinęs, kad niekada neturėsiu merginos, nes toks būsiu niekam nereikalingas.

Nurašiau save, tačiau tik vėliau ėmiau suvokti, kad ne ramentai yra svarbiausia gyvenime. Tik prabėgus kuriam laikui supratau, kad aplinkiniams daug svarbiau, ar tu gebi bendrauti, esi įdomus kaip asmenybė, koks tavo mąstymas ir siekiai“, – išmintį dėstė G.Tvarijonas.

Palaiko širdies draugė

Nors jis turėjo fizinę negalią, visada siekė užsidirbti pinigų. Nuo pat vaikystės, kai kentė nepriteklių, juto skurdo baimę.

Po daugelio metų suprato, kad pinigai juk neatneša laimės ir jų tikrai nereikia tiek, kiek gali atrodyti.

Gediminą visada palaiko draugė, šiuo metu dirbanti Didžiojoje Britanijoje.

Devynerius metus savo laimę kuriantys lietuviai pagalvoja apie vestuves, tačiau šypteli – vis neranda tam laiko dėl darbų.

Gediminas neslėpė susižavėjęs pas jį įsidarbinti atėjusia finansų analitike. Tada vadovo pareigas ėjusį Gediminą sužavėjo moters motyvacinis laiškas bei noras dirbti.

Vėliau ji tapo Gedimino pagalbininke steigiant vaikų futbolo mokyklą.

Vyras įsitikinęs – atstumas nėra kliūtis meilei, o ramentai – tuo labiau.

„Londone infrastruktūra tikrai pritaikyta tiems, kurie turi judėjimo negalią. Ten net patogiau nei Vilniuje.

Gana dažnai pas ją nuvykstu, mums netrukdo skirtingos šalys ar tai, kad esu be kojos“, – apie asmeninę laimę kalbėjo G.Tvarijonas.

Lietuvoje vyrą laiko svajonė įkurti kuo daugiau futbolo stadionų, pritaikytų vaikams, – tuomet daugiau vaikų ateis žaisti ir laiką leis ne gatvėje su neaiškios reputacijos draugais.

„Be dėmesio augantys vaikai kenčia nuo įvairių psichologinių sutrikimų, įtampos, streso.

Susidurdami su neigiamą įtaką darančiais draugais jie gali išeiti iš doros kelio, tapti banditais ar narkomanais.

Esu tikras, kad žmogaus siekiai ir tikslai formuojasi nuo mažų dienų“, – žibančiomis akimis apie savo veiklą kalbėjo mokyklos steigėjas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.