Laimės receptas – gyventi
Kol esame gyvi, tol nieko nėra nepasiekiamo. Viskas priklauso nuo nuostatų mūsų galvose.
Tuo bandantys įtikinti dvasinės saviugdos lektoriai į savo paskaitas kaip gyvą pavyzdį galėtų pasikviesti panevėžietę Irmą Laiškonienę.
Neįgali, vežimėliu judanti penkiasdešimtmetė pernai gavo vidurinės mokyklos baigimo diplomą. Jos ateities planuose – psichologijos studijos.
I.Laiškonienė daug metų atidėliojo svajonę baigti vidurinę ir įgyti patinkančią profesiją aukštojoje mokykloje.
„Jaunystėje rūpėjo prasigyventi, susikurti geresnę buitį, pakeliauti. Be to, ir sąlygų siekti mokslo neįgaliems žmonėms nebuvo tokių, kokios yra dabar“, – kalbėjo moteris.
Moteriai negalia nebuvo kliūtis prisidėti prie šeimos biudžeto. Ji namuose dirbo įvairius darbus, kad jiedu su vyru Giedriumi galėtų patenkinti savo poreikius. Nepriklausomybės pradžioje I.Laiškonienė prekiavo telefonais, rodančiais skambinančiojo numerį, buitine technika ir netgi malkomis. Panevėžietė telefonu bendraudavo su klientais, priimdavo užsakymus. Kartais per dieną sulaukdavo kelių dešimčių skambučių.
Vadybininkės darbas jai puikiai sekėsi, nors sveikatos nepridėjo. Įmonių, kurioms ji dirbo, savininkai buvo patenkinti apyvarta. Tiesa, pas malkas pardavinėjusį verslininką moteris galiausiai atsisakė dirbti. Mat šis kartkartėm vis „užgerdavo“ ir klientams sutartu metu nepristatydavo malkų. Jie pretenzijas reikšdavo užsakymų priėmėjai.
„Sakyk, kad mašina sugedo“, – mokė darbdavys ponią Irmą, kaip jį išsukti iš keblios padėties. Tačiau moteris atšovė, kad daugiau su juo nebenori turėti reikalų.
Kol Lietuvoje nebuvo mobiliųjų telefonų, I.Laiškonienė koordinavo krovinių gabenimo firmos darbuotojų maršrutus. Šis darbas jai ypač patiko ir leido neblogai užsidirbti.
Turtų Laiškoniai nesusikrovė, tačiau persikėlė į erdvesnį butą, nemažai pakeliavo po Lietuvą ir Europą.
Kelioms neįgaliųjų organizacijoms priklausanti panevėžietė turi mažai laisvo laiko. Ją dažnai galima pamatyti ir įvairiose konferencijose. Nauja informacija, bendravimas jai yra tarsi oras.
„Gyvenimu nereikia skųstis, jį reikia gyventi“, – tokios nuostatos laikosi moteris.
Į mokyklą grįžo po 30 metų
Į vidurinės mokyklos suolą, 11 klasę, Irma grįžo po 30 metų pertraukos, jau sulaukusi 48-erių. Pernai moteris baigė Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą. Iš pradžių kasdien važiuodavo į mokyklą ir mokėsi kartu su sveikaisiais, bet vėliau, patarta gydytojų, mokslus tęsė namuose, ateidavo 8 dalykų mokytojai.
Moteris neslepia, kad po tokios ilgos pertraukos vėl sėdus prie knygų iš pradžių buvo sunku. Pagrindinėje mokykloje – sovietmečiu ji baigė tuometę Kauno specialiąją mokyklą neįgaliesiems – jai sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika.
Po trijų dešimtmečių vėl tapus mokine paaiškėjo, kad nebus taip paprasta, kaip jaunystėje. Papildomai padėdavo pedagogė giminaitė.
Vyras Giedrius palaikė žmonos norą, bet užtat ėmė protestuoti kalaitės toiterjerės Perla ir Tita: palinkusiajai prie knygų ropšdavosi ant kelių ir visaip reikalaudavo dėmesio. Viena jų ir žurnalistus sutiko įtariai.
Vienintelis toks diplomas
Pastarieji dveji metai I.Laiškonienei buvo labai įtempti ir dėl tėvą užklupusios sunkios ligos.
Nenuleisti rankų, nepasiduoti liūdesiui moteriai labai padėjo meno terapijos užsiėmimai, kuriuos ji lankė trejus metus.
„Jie mane išlaisvino ir kaip asmenybę. Gal kam juokinga, kad penkiasdešimtmetė džiaugiasi gavusi brandos atestatą, bet aš iš tiesų laiminga“, – sakė panevėžietė.
Ji vienintelė iš mokyklos abiturientų gavo diplomą su pagyrimu.
Pernai I.Laiškonienė dėl tėčio ligos atidėjo išsvajotas psichologijos studijas. Panevėžietė svarsto šiemet ar kitąmet mėginti stoti į aukštąją mokyklą.
Daugiau negu kaklas
Gatvėje šią neįgaliojo vežimėlyje sėdinčią moterį, lydimą bendraamžio vyro, praeiviai neretai palydi užjaučiančiais žvilgsniais. O be reikalo.
I.Laiškonienės pažįstami ir draugai žino, kad ji gyvena smagiau nei daugelis sveikųjų.
Šiemet vasarą Laiškoniai švęs sidabrines vestuves. Prieš 25 metus prasidėjusi jų meilės istorija tęsiasi. G.Laiškonis į žmoną tebesikreipia mažybiniu vardu, kaip ir per pirmąjį jų pasimatymą.
Prieš daug metų darbo vienoje įmonėje netekęs vyras kitur nebeįsidarbino, šeimininkauja namuose. Ant G.Laiškonio pečių – visi namų ruošos ir kiti buities darbai.
Žmona juokauja, kad populiarų posakį, jog šeimos galva yra vyras, o ją sukiojantis kaklas – moteris, jų šeimos atžvilgiu reikėtų kiek pakoreguoti. Mat ji sukioja ne tik sutuoktinio galvą, bet dar valdo ir rankas bei kojas.
Vyras kartais pamiršta, kad žmona neįgali, nes neradęs kokio daikto klausia jos, kur ši jį padėjo, nors puikiai žino, kad ji dėl savo silpnų rankų padėti negalėjo.
Prieš fotografuojantis su žmona G.Laiškonis apsirengė prie jos alyvinės spalvos megztuko derančius marškinius.
„Ar tiks, Irmut?“ – kaip ir dažnas vyras, pasitikslino jis.
Įžadus atnaujins bažnyčioje
Taip sutarti tiek metų pavyksta nedaugeliui šeimų.
„Reikia mokėti nusileisti ir, žinoma, mylėti“, – įsitikinusi moteris.
Laiškonių šeimoje gal dažniau nusileidžia ramaus, švelnaus būdo vyras. Jo žmona, atvirkščiai, – valdinga, principinga.
„Jis Skorpionas, aš – Avinas. Jei tikėtume horoskopais, turėtume badytis ir gelti vienas kitam, bet taip nėra, – juokiasi pašnekovė ir prideda: – Jei kada gyvenime vyras ir paima burnelę, tai blogiausia, kas jam nutinka, – susigraudina.“
Birželį švęsdami sidabrines vestuves, Laiškoniai santuokos įžadus atnaujins bažnyčioje. 1992-aisiais jie susituokė namuose. Tada ir civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai, ir kunigas atvyko į namus.
Tais laikais žmonėms vežimėliuose buvo sunku patekti ir į bažnyčias – nebuvo įvažų.
Vietoj sužadėtuvių žiedo – vestuvinis
Laiškoniai susipažino telefonu. Tuo metu Panevėžio rajone gyvenęs Giedrius skambino giminaičiui į Panevėžį, o pataikė nepažįstamai merginai. Jaunuoliai išsikalbėjo.
To pakako, kad giminingos sielos suartėtų. Po trijų mėnesių jiedu susižadėjo, bet žiedo jaunuolis išrinktajai ant piršto neužmovė, nebuvo tokios mados. Užtat vos pasipiršęs užmovė vestuvinį žiedą. Tada ir tėvams dukra pasakė apie savo sprendimą.
I.Laiškonienė išsitarė, kad prieš sutikdama būsimą vyrą ilgai draugavo su vienu vaikinu.
„Man jaunystėje būdavo keista, kai merginos skųsdavosi, kad joms nesiseka susipažinti su vaikinais. Svarstydavau, ar jos nemoka bendrauti, ar nežino, ko nori“, – sakė ji.
Laiškoniai gerai prisimena savo pirmąjį pasimatymą. Į jį Irma nuvyko su drauge. G.Laiškonis žinojo, kad jam patinkanti mergina nevaikšto. Jis pakvietė ją į tuomet labai populiarios grupės „Rondo“ koncertą, pasisiūlė nupirkti bilietus.
Tada Irma pasakė, kad ją ir taip įleis, tad tegul perka bilietą jos draugei.
Taigi jų pirmasis pasimatymas praėjo trise.
Prieš vestuves Irmos mama būsimą žentą įspėjo, kad jam bus sunku. Jaunuolio mama, dabar jau 90-metė, liepė klausyti širdies. Ji prisipažino jaunystėje pati beprotiškai mylėjusi.
Netrukus po vestuvių jauną šeimą užgriuvo išbandymai. Besidarbuodamas tėviškėje G.Laiškonis patyrė traumą, susilaužė dubens kaulus. Kelis mėnesius vyras praleido lovoje. Tuo sunkiu metu jaunavedžiams padėjo I.Laiškonienės mama.
G.Laiškonis prisimena tada labai gerai supratęs, kaip jaučiasi neįgalus žmogus.
Suluošino skiepų komplikacija
Irma gimė sveika. Kai mergaitei buvo 7 mėnesiai, ją paskiepijo nuo poliomielito. Kūdikį ištiko šokas, o netrukus paaiškėjo, kad sutriko jo fizinė raida.
Iš pradžių mažylė buvo gydoma nuo rachito. Gydytojai tik po kurio laiko tėvams prasitarė, kad dėl jų dukters negalios gali būti kalta skiepo sukelta komplikacija. Tėvai ilgai nenustojo vilties, kad jaunėlė vaikščios, vežiojo ją pas įvairius gydytojus, vežė ir į Maskvą. Tačiau mergaitė vis tiek nevaldė kojų.
Pakruojo rajone gyvenusi šeima dukrą vežiodavo į vietos pradinę mokyklą. I.Laiškonienė pamena, kad tėtis jai per pažintis išrūpino vaikišką neįgaliojo vežimėlį – tais laikais ir jie buvo deficitas.
Ponia Irma dėkinga tėvams, kad jie ją augino kaip sveiką vaiką, neuždarė tarp keturių sienų, kaip nutiko daugeliui jos likimo vaikų sovietiniais laikais. I.Laiškonienę tėvai visada imdavo kartu, gražiai rengė, skatino mokytis.
Poros aistra – kelionės
Abu Laiškoniai laukia pavasario. Sušilus orams žmona po miestą mėgsta pasivažinėti savo moderniu, specialiai jai pritaikytu vežimėliu. Šaltuoju metų laiku šeima važinėja pačios įsigytu mikroautobusu, į kurį telpa ir vežimėlis.
Sutuoktiniai yra užkietėję keliautojai. Jiedu aplankė nemažai Europos šalių, kelerius metus iš eilės keliavo po Krymą.
Ne visos neįgaliųjų draugijos įstengia parūpinti specialius autobusus, tad kai kurių kelionių tekdavo atsisakyti, nes netilpdavo vežimėlis.
G.Laiškoniui autobusuose yra nemažai tekę važiuoti stovint. Vyras paguldydavo žmoną ant dviejų sėdynių, nes ji pavargdavo sėdėti. Sėsti jam nebūdavo kur, tad stovėdavo.
„Pamenu, per 12 dienų nuvažiavom apie 9 tūkstančius kilometrų. Viešbutyje nakvodavome kas antrą parą. Irmai buvo būtina atsigulti, kad pailsėtų. Man, sveikam, pastovėti ne malonumas, bet ir ne vargas“, – kalbėjo vyras.
Laiškoniams neteko keliauti lėktuvais. Jiedu labai to norėtų, tačiau abejoja, ar tai būtų įmanoma su masyviu Irmos vežimėliu. Be jo ji neišsiverstų.
Moteris juokauja, kad vežimėlis yra jos automobilis, tik spausti reikia ne pedalą, o mygtuką. Ir kaina jo – kaip mašinos. Dar litais jis kainavo 18 tūkstančių, tik 10 procentų mokėjo patys, kitą dalį kompensavo valstybė.
Ponia Irma žavisi tokio pat likimo vakariečiais, vežimėliais keliaujančiais po visą pasaulį. Oro uostuose nieko nestebina seni, ligoti anglai, vokiečiai, vykstantys atsipūsti į šiltus kraštus ar net pažintines keliones.
„Vadinasi, jie gyvena“, – sako moteris.