Marijona svečius pasitinka svetainėje prie stalo, pasipuošusi juodu, švelniai sidabriniais blizgučiais žėrinčiu megztiniu bei plisuotu sijonu, pasirišusi margą skarelę, besišypsanti.
„Ir eidama į šokius mama visada stengdavosi pasipuošti bei gražiai atrodyti“, – atskleidžia Marijonos dukra Genovaitė.
Dukrai reikia, mamai ne
Reto sulaukiamą jubiliejų Marijona sutiko apsupta artimųjų. Nuo ryto močiutėlei plaukė įspūdingos gėlių puokštės, kurias vėliau fotografuojantis smulki Marijona vos nulaikė glėbyje – toks puokščių sunkumas.
Visą gyvenimą sunkiai dirbusi 100-metė pasakoja, kad sveikatos jau trūksta, tačiau man pačiai senolė atrodo dar, palyginti, stipri.
„Diena prasidėjo gerai, – sako Marijona. – Kaip ir kiekvieną rytą, atsikėlusi nusiprausiau, pavalgiau, o daugiau viskas – nei gryčios iššluoti negaliu. Rankas, nugarą, šoną skauda. Visur skauda, nieko nudirbt neišeina“, – nepaisydama garbaus amžiaus šiek tiek dėl savijautos pykteli Marijona.
Taip, grindų iššluoti sveikata nebeleidžia, tačiau skaito močiutė be akinių!
„Laikraštį parsinešu, man reikia akinių, o mamai ne“, – nusijuokia 39-eriais metais už mamą jaunesnė dukra Genovaitė.
Viską, bet saikingai
Marijonos anūkė Vilma pasakoja, kad močiutė apetitu nesiskundžia. Tiesa, griežtai žino savo saiko ribą ir nesuvalgys daugiau nei jai priklauso.
Štai ir prie vaišių stalo Marijona suvalgo gabalėlį naminės šaltienos su pusrieke baltos duonos. Pasigardžiuoja desertu ir naminių uogų arbata.
„Klausiu mamos, kiek močiutei įdėti vieno ar kito valgio. Mama pasako, kad močiutė suvalgys būtent tiek. Žiūrėk, įdedi daugiau, tai ir būna gražiai palikta“, – šypsosi anūkė, o pati Marijona priduria nesanti išranki maistui. „Valgau viską“, – patikina 100-metė.
Ilgaamžių nebuvo
Dalijantieji patarimus, kaip išsaugoti sveikatą ir ilgiau gyventi, dažnai pabrėžia, kad reikia nepervargti, vengti streso, tausoti nervus.
Vis tik dar nė viena mano pačios kalbinta 100-metė nepasigyrė gyvenusi kaip inkstas taukuose ir vargo nė akies krašteliu neregėjusi. Visos sunkiai dirbo, patyrė gyvenimo negandų, o kartkartėmis netgi su badu akis akin buvo susidūrusios.
Ne išimtis ir ponia Marijona. Ji tikina 100 metų sulaukti anaiptol nesitikėjusi. Pirmiausia todėl, kad Marijonos giminėje ilgaamžių nebuvo. Mama mirė 53-ejų, tėtis apie 60-ties, vyriausias brolis – 86-erių.
Marijona – antras vaikas keturių atžalų šeimoje. Šiandien beliko tik ji ir Kaune gyvenanti jauniausia – 86-erių sesuo.
Mėgo šokti
Sulaukti garbaus amžiaus Marijona nesitikėjo ir dėl sunkaus gyvenimo. Mat likimas moteriai siuntė vieną išbandymą po kito ir lengvų dienų atseikėjo ne per daugiausia. Bet pirma apie tai, kas džiugu.
Marijona visą gyvenimą praleido tose pačiose apylinkėse. Ji gyveno vos pora kilometrų nuo Jakšių buvusiame Vainikonių kaime, kurio dabar jau nebėra. Močiutėlė atsimena smagią vaikystę ir jaunystę. Ypač gerai – linksmus šokius, o šokti Marijona labai mėgdavo.
„Kol rodydavo, mama niekad nepraleisdavo laidos „Duokim garo“. Jai patikdavo ta linksma muzika. Kapelos groja, o ji kojas krutina, – šypsosi pasakodama dukra Genovaitė. – Jaunystėje mama eidavo tarnauti pas ponus. Taip užsidirbdavo pinigėlių drabužiams. Sakydavo, kad einant į šokius būtinai reikėdavo pasipuošti.“
Vėlyva santuoka
Šeimą Marijona sukūrė vėlai. „Gaila, kad visos metrikos sudegė, tad nežinome, kada tiksliai mama ištekėjo, – sako Genovaitė, – bet pagal pasakojimus sprendžiam, jog vėlokai – būdama 32 metų.“
Prakalbus apie santuoką, pasiteirauju močiutėlės: „Marijona, o ar gražus vyras Jūsų buvo?“
„Labai gražus. Davė jis man per kuprą su pagaliu“, – it žirnius į sieną prisiminimą išberia Marijona ir tuoj pat nusijuokia.
„Skalbiau lauke, jis grįžo iš darbų, o aš nebuvau spėjusi nieko valgyti išvirt. Net nemačiau, kaip priėjo ir davė per nugarą pagaliu. Bet taip buvo tik vieną kartą“, – patikina Marijona ir užtvirtina šypsena.
Neteko sūnaus
Marijona susilaukė keturių vaikų. Pirmagimis ir vienintelis jos sūnus mirė sulaukęs vos devynių gyvenimo mėnesių.
„Besilaukdama mama sušalo ir broliukui viduriuose susidarė votys. Sako, dėl to jis ir mirė“, – liūdna istorija trumpai pasidalija Genovaitė. Vėliau Marijonai pamečiui gimė trys dukros.
Pirmagimio netektis nebuvo vienintelis Marijonos skaudulys. Būdama 50-ties ji palaidojo ir savo vyrą. Vyriausiai dukrai tada tebuvo 12 metų, vidurinei – 11, o jauniausiai – 10. Tris mergaites teko auginti vienai.
Vos nežuvo ir pati
Labiausiai Marijona prisimena, kad visą gyvenimą teko daug dirbti. Mat nebuvo kam padėti. „Tada atsikeldavai ir nieko neskaudėdavo. Ėjai ir dirbai. Juk kitaip būti negalėjo – turėjau viena auginti vaikus. Gyvenimas buvo nelengvas“, – apibendrina 100-metė.
Marijona gaili, kad dėl sunkaus gyvenimo neturėjo galimybės išleisti dukrų į aukštus mokslus. Mat mergaitėms teko daug padėti namie.
„Tėčio neturėjome, tad mums – mergaitėms, teko padėti mamai visus vyriškus darbus namie dirbti, – pasakoja Genovaitė. – Sunkiai dirbau, todėl šiandien esu be sveikatos. Man darbo knygelė išduota nuo 12 metų. Būdavo, nueini keturis kilometrus į mokyklą pėsčiomis, tiek pat grįžti, tada reikia malkas pjauti. Mama keldavosi trečią ryto ir eidavo į kolūkį karvių melžti.“
„Tais pačiai metais, kai mirė tėtis, vos nežuvo ir mama, – nugąsdina Genovaitė. – Būtume likusios našlaitės. Mamos karvės vos nesubadė. Visa laimė, kad traktorininkas spėjo ant mamos tvorą užversti ir taip ji liko gyva. Aišku, sužalojimų neišvengė. Mamai išsuko rankas, stipriai suluošino, todėl šiandien jai sunku vaikščioti.“
„Revoliucijos močiutė“
Tai nebuvo vienintelis kartas, kada Marijonai pavyko išsaugoti ant plauko pakibusią gyvybę. Bemaž prieš trylika metų, būdama taip pat garbaus amžiaus, močiutėlė įveikė onkologinę ligą.
„Matyt, Dievas padėjo, – spėja Genovaitė, – nes tada mama labai daug meldėsi.“
Artimuosius Marijona stipriai nugąsdino ir sulaukusi 95-erių. Tada ji susirgo kasos uždegimu. Anūkė Vilma manė nebespėsianti močiutės nuvežti į ligoninę, tačiau stiprią širdį turinti senolė pasveiko ir tąkart.
„Tada gydytojas pasakė: „Jūsų Marijona – revoliucijos močiutė. Pamatysite, ji sulauks 100 metų.“ Taip ir nutiko“, – džiaugiasi Genovaitė.
Bado nematė
Marijona per gyvenimą sako dukras visad mokiusi darbštumo. Tai paliudija ir Genovaitė. „Nors mama mus – tris seseris, augino viena, tačiau badauti niekad neteko. Visad auginome daug ir pačių įvairiausių gyvulių. Jokio maisto iš parduotuvės pirkti netekdavo. Galiausiai – sriubos, blynų visuomet būdavo.
Mama buvo labai labai gera. Kitaip apie ją kalbėti negalėčiau. Ji ir mezgė daug. Laikėm avis, tad verpdavo vilną namie. Iš ančių, žąsų plunksnų pagalves kimšdavom. Visko namie turėjome“, – prisimena 100-metės dukra.
Anūkė Giedrė pasidžiaugia, kad močiutė mezgė net sulaukusi 93-ejų, todėl kojinių ir pirštinių nė vienam netrūko.
Pasidalindavo
„Mama nuo jaunų dienų valgyti duodavo ir tiems, kas neturėjo. Buvo kaimynas, kurio žmona labai gėrė, maisto neruošdavo, o grįžusi girta dar ir prilupdavo tą savo vyrą.
Kaimynas mums padėdavo vyriškus darbus namie nudirbti, todėl mama išvirusi valgyti, visada pavalgydindavo ir jį. O šis nenustodavo linkėjęs: „Teta, sulaukit 100 metų.“ Linkėjo ir prilinkėjo“, – šypsosi Genovaitė.
Be rykščių
Anūkai Vilma ir Evaldas apie močiutę atsiliepia tik geru žodžiu. „Ji niekad neauklėjo rykšte. Visada tik paaiškindavo, kad reikia būti geriems. Mokydavo: „Būk geru žmogumi, gerbk kitą ir tada gyvenime seksis“, – prisimena anūkai.
„Močiutė mane nuo metų augino. Ji buvo kaip antra mama, – sako Vilma. – Viską leisdavo ir lepindavo, – šypteli moteris. – Nors sakydavo, kad tiesiog aš labai gera buvau.“
Maldos
Marijona šiandien gyvena pas dukrą Genovaitę. Tiesa, netoli jai teko kraustytis. Mat močiutėlės namai – kitapus gatvės. Ten dabar įsikūręs proanūkis.
100-metė dienas leidžia melsdamasi, taip pat klausosi šv. mišių per radiją. Senolė pažiūri ir televizorių. Ypač mėgsta sveikinimų koncertus.
Nors Marijona šeimą sukūrė vėlai, tačiau spėjo sulaukti net proproanūkio. 100-metės turtas: trys dukros, septyni anūkai, dešimt proanūkių ir vienas trejų metukų proproanūkis.
