Nuosavoje sodyboje atsipeikėjęs vyras ant veido pajuto šlapią skepetą – ją buvo uždėjusi motina. Kambaryje degė žvakė, o prie jos meldėsi žmona. Buvęs alkoholikas ir narkomanas, dabar be jokio atlygio gelbėjantis likimo brolius, tada giliai širdyje suvokė, kad šioje žemėje jam duota labai mažai laiko.
„Žiūriu, visi jau pasiruošę. Tai buvo trečias kartas, kai mano širdis trumpam nustojo plakti. Pasakiau sau: „Žanai, maivykis, kiek nori, bet tu mirsi. Gal Boria ar kuris nors kitas nemirs, bet tu – tai tikrai.“
Po to ėmiau paprasčiau žvelgti į rūpesčius, mažiau skaudintis“, – „Lietuvos rytui“ prabilo 46 metų Ž.Talandis, apie kurio veiklą sklinda garsas ir už mūsų šalies sienų.
Kelmės rajono Padubysio kaime su 37 metų žmona Lina ir būriu vaikų gyvenantis geradaris namų durų nerakina nei dieną, nei naktį. Į jas nuolat beldžiasi kenčiantieji nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų priklausomybės, taip pat tie, kurie liko be namų, išėjo iš kalėjimo, atsidūrė gyvenimo kryžkelėje.
Ž.Talandis visus juos supranta be žodžių, nes pats yra perėjęs devynis pragaro ratus – gėręs, vartojęs kvaišalus, ragavęs kalinio duonos.
Buvęs chuliganas gimtojoje šalyje už grotų buvo pakliuvęs dėl vagysčių, o į šiurpų, perpildytą Rusijos miesto Sankt Peterburgo tardymo izoliatorių-kalėjimą „Kresty“ – po ginkluoto apiplėšimo.
Pirmą kartą būdamas 17-os metų tuometis rusniškis su sėbrais pavogė iš kolektyvinio sodo sofą ir stalą.
Vėliau nuvykęs į Rusiją parduoti mirusio dėdės sklypo lietuvis įsivėlė į dar sunkesnį nusikaltimą. Į Rusiją gelbėti anūko nuskubėjusiai močiutei jis melavo, kad ginkluotame apiplėšime nedalyvavo.
Išgelbėjo nuo savižudybės
Kvaišalai, nusikaltimai, nepavykę bandymai kurti šeimą buvo taip sugniuždę Ž.Talandį, kad jis niekuo nepasitikėjo.
Į žmones, kurie norėdavo padėti, vyras žvelgdavo įtariai.
Tokį žvilgsnį Padubysio geradaris dabar atpažįsta veiduose tų žmonių, kurie atklampoja į jo sodybą per žiemos pusnis, atbrenda per pavasario purvą.
„Ateina žmogus ir klausia, ar galima prisiglausti. Visada pakviečiu užeiti – suolas prie mūsų stalo ilgas. Kaip apie mus sužino? Vienas iš kito – taip pat, kaip ir apie vietas, kur galima išgerti.
Mūsų sodyba nėra tipiškas reabilitacijos centras. Su kiekvienu atėjusiu aš kalbu asmeniškai ir klausiu, kuo galiu padėti. Būna, kad ir negaliu“, – skėstelėjo rankomis pašnekovas.
Jis su žmona vadovaujasi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais: „Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų. Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos. Viskuo, ką turite, pasidalinkite vieni su kitais.“
Suklupusiems neretai pakanka Ž.Talandžio gero žodžio: „Geriausias gydytojas – kitas žmogus.“
Kartą į sodybą pasibeldė į alkoholio liūną įklimpęs Vacys.
Prieš tai kaunietis norėjo pasikarti daugiabučio laiptinėje. Jis buvo pakabinęs diržą, bet vieno buto duris pravėrusi senolė pasiūlė arbatos ir atsiprašė: „Nepyk, į vidų negaliu pakviesti, vaikai grįžę pyks.“
Moteris atnešė nepažįstamajam arbatos ir sumuštinį. Pavalgęs Vacys jai papasakojo, kad nebeturi namų. Kai artimieji sumigo, senolė pravėrė buto duris ir padavė Vaciui čiužinį bei apklotą. Išsimiegojęs Vacys rado kelią į Ž.Talandžio sodybą ir čia liovėsi gerti.
Turtinga mergina pravirko
Prašyti pagalbos į Padubysį atvyksta ne tik girtuokliai, narkomanai. Tėvai atveža užaugusius vaikus, priklausomus nuo vaistų. Kai kurie jų pasveiksta pamatę skaudesnes kitų kančias.
Turtingi tėvai atvežė dukterį, grįžusią iš užsienio ir nerandančią vietos gimtinėje. Materialinių gėrybių nestokojanti mergina nuolat vartojo antidepresantus.
Kaunietė sodyboje praleido savaitę. Savaitgalį atvyko daugiau prašančiųjų pagalbos – prie ilgo stalo meldėsi, valgė, kalbėjosi.
Staiga mergina pašoko nuo stalo ir išbėgo verkdama. Ž.Talandis nuskubėjo jos raminti.
„Žanai, aš grįžtu namo. Kai pamačiau, kokį skausmą teko išgyventi kitiems žmonėms, man dingo noras apsimetinėti“, – atsisveikino turtingos šeimos atžala, antidepresantus vartojusi vien todėl, kad nenorėjo pati spręsti savo problemų.
Aktorius – prie konteinerių
Padubysio kaimo sodyboje laukiami ir buvę kaliniai bei benamiai, atvežti nuo konteinerių. Ten išsigelbėjimą rado ir dailininkas iš Marijampolės.
Gerti nesiliovęs menininkas neteko darbo, jį atstūmė artimieji. Vyras trynėsi prie šiukšlių konteinerių.
„Atvežkite“, – nedvejodamas tarė Ž.Talandis, kai padėti alkoholikui paprašė geraširdė verslininkė Reda Sutkuvienė iš Vilniaus.
Pakliuvęs į sodybą girtuoklis atsitiesė ir vėliau įkūrė lėlių teatrą.
Padubysyje yra gyvenęs ir septynis kartus už vagystes teistas Ilja. Devynis mėnesius sodyboje praleidęs vyriškis tapo pamaldus ir liovėsi vogti. Baigęs reabilitaciją Ilja gavo virėjo darbą sostinės kavinėje „Mano guru“.
Iš dugno pakilusiam vyrui likimas dovanojo meilę – jis susipažino su pramogų centro direktore, ją pamilo, sukūrė šeimą.
Pora įsirengė jaukius namus ir augina trejų metų sūnų. Ilja nuolat vyksta dirbti į statybas Švedijoje, taip pat Vilniuje įkūrė nuosavą įmonę, kurioje įdarbina žmones, išėjusius iš kalėjimo.
Neseniai jis elektriko darbą suteikė buvusiam kaliniui Česlovui – vilnietis negali atsidžiaugti, kad Ilja juo pasitiki.
Pasikeitusiu gyvenimu džiaugiasi ir barzdočius Romas, sodyboje spaudžiantis gardžius sūrius: „Senatvėje įsimylėjau ir sublūdau. Taip ir atsiradau čia.“
Kelyje užgeso trys gyvybės
Nuosmukių ir tragedijų sukeltas skausmas nėra svetimas ir pačiam Ž.Talandžiui. Jis širdį draskė ir po neseniai prie Lyduvėnų miestelio įvykusios kraupios avarijos.
Vasario 24-ąją nuo kelio nuslydo ir į Dratvinio upę įkrito mikroautobusas „Volkswagen Caravelle“. Juo važiavo Ž.Talandis su sūnumis – 4 metų Pranciškumi ir šešiamečiu Jurgiu, taip pat du sodybos gyventojai – 34 metų Algminas Banišauskas ir 42 metų Vladimiras Medvedevas.
Gyvi liko du – Ž.Talandis ir jo sūnus Pranciškus.
Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas – pirminiais duomenimis, vairuotojas nepasirinko saugaus greičio ir neįvertino slidžios kelio dangos.
„Mikroautobusą vairavo bendruomenės narys. Kelias buvo apledėjęs, plačios provėžos. Gal ir greitis nebuvo saugus? Kai įvyko avarija, subėgo kaimo žmonės, atvyko greitoji medicinos pagalba, kitos tarnybos. Policininkas vieną vaiką ant rankų nunešė į automobilį ir nuvežė į ligoninę. Aš ir kitas vaikas taip pat buvome ten išvežti.
Maniau, kad Jurgis sušalo. Gal man kitaip reikėjo elgtis – ne nešti šildyti, o paguldyti ant kranto, kad vanduo iš plaučių išbėgtų? Pranciškus stovėjo ir jam oro užteko“, – nuleido galvą tėvas, netekęs vieno iš šešių vaikų.
Vietos gyventojai Ž.Talandžiui prasitarė, kad toje vietoje ne viena avarija įvykusi: „Gal tą kelią pagaliau sutvarkys?“
Ant Jurgio kapo tėvų valia parašyta ne mirties, o gimimo danguje data. Ž.Talandis tiki, kad žuvusio sūnaus gyvenimas baigėsi tik šiame pasaulyje.
„Jurgio išėjimas mane pamokė: reikia skubėti mylėti ir nebijoti tos meilės parodyti“, – kalbėjo Ž.Talandis.
Tarsi didelės nelaimės dar būtų negana, Šiaulių morge buvo sukeisti žuvusių sodybos gyventojų A.Banišausko ir V.Medvedevo palaikai. Artimiesiems teko juos perlaidoti.
Vokietijoje – išbandymai
Įpusėjus mūsų pokalbiui prie ilgojo stalo Pranciškaus ir vienų metų Augustino klegesį papildė nauji balsai. Į namus sugužėjo iš mokyklos grįžę Talandžių vaikai – 11 metų Gabrielė, 9-erių Mykolas ir aštuonmetė Rapolina.
Prie svetimų žmonių draugijos įpratę vaikai aplipo stalą. L.Talandienė padavė jiems bulvių plokštainio su ožkiena, bet vaikams labiau rūpėjo fotografo aparatūra.
Socialinio darbo studijas Vilniaus universitete baigusi L.Talandienė dažnai valgį patiekia dideliam būriui – šeimai, bendruomenės nariams.
Prieš pažintį su Ž.Talandžiu ji savanoriavo Vokietijoje – rūpinosi paaugliais, rūkančiais „žolę“, geriančiais alų ir susidomėjusiais neonacizmu. Lina veždavo paauglius į buvusią Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje ir aiškindavo, kiek blogio yra padarę naciai.
„Man ten buvo labai sunku – gerai nemokėjau kalbos, tarp vokiečių jaučiausi lyg balta varna“, – prisipažino moteris.
Vėliau lietuvė dirbo savanore traukinių stotyje, čia vakarais benamiams virdavo arbatą.
Padėjo Klaipėdos narkomanui
Grįžusi į Lietuvą Lina išgirdo apie Plungės rajone, Pakutuvėnų kaime, gyvenančią bendruomenę. Ten rengiamos stovyklos šeimoms, taip pat narkomanų ir alkoholikų reabilitacija.
„Universitete baigiau keturis socialinių mokslų kursus ir norėjau pagyventi bendruomenėje, nuveikti ką nors gera dėl kitų.
Mane pietų pakvietė bičiulė, dirbanti Vilniaus arkivyskupijoje. Ji papasakojo, kad Pakutuvėnuose reikėtų žmogaus, kuris dirbtų su narkomanais. Tai išgirdusi vos neužspringau – mokėjau dirbti tik su vaikais. Vėliau ten pranciškonų vienuoliai mane nuramino: narkomanai yra tokie patys vaikai, tik barzdoti. Vos nuvykusi norėjau ten dirbti“, – prisiminė moteris.
Pirmasis socialinės darbuotojos globotinis Pakutuvėnuose buvo seniausias Klaipėdos narkomanas. Atvykęs jis ištarė: „Atvažiavau numirti.“ Su juo prasidėjo ilga kelionė. Lina iš knygų mokėsi, kaip jam padėti.
„Buvo nelengva – tuo metu mirdavo daug narkomanų, kurie virdavo aguonas. Svarbiausia pagalba – susidraugauti ir būti šalia“, – teigė L.Talandienė.
Buvęs seniausias uostamiesčio narkomanas atsitiesė, susirado moterį. Su Lina jis iki šiol palaiko ryšius.
Nelengvai ryšys mezgėsi ir su Ž.Talandžiu. Pajutęs meilės daigus vyras norėjo sprukti iš Pakutuvėnų nebaigęs reabilitacijos. Dar likimo draugas jį protino: „Tu įsimylėjai Liną?! Pažiūrėk į veidrodį, kaip tu atrodai! Ji – su aukštuoju išsilavinimu, o tavo universitetai – su grotomis.“
Mergina taip pat kratėsi minties apie draugystę su vyresniu alkoholiku. Linos tėvas yra alkoholikas, tad ji žinojo, kokio gyvenimo gali tikėtis.
„Viską suvokiau, kai atėjo laikas rinktis. Žinojau, kad socialiniam darbuotojui nedera prasidėti su globotiniais“, – bučiuodama jaunėlį Augustiną kalbėjo L.Talandienė.
Bet alkoholikui ir socialinei darbuotojai buvo lemta gyventi kartu. Kai jie susižadėjo, Ž.Talandis pasakė: „Galiu pažadėti tik tai, kad su manimi nebus liūdna.“
Per 14 santuokos metų moteris vos kelis kartus liūdėjo ir niekada nematė vyro išgėrusio.
Teko ieškotis kito būsto
Laukdamasi Mykolo L.Talandienė neapsikentė gyvenimo sodyboje su būriu alkoholikų, narkomanų ir pasakė vyrui: „Jeigu tu gyventum su aštuoniomis nėščiomis moterimis, ar gerai jaustumeisi?“
Ž.Talandis nuvyko patarimo pas pranciškoną brolį Gediminą. Jis patarė tęsti misiją, bet po 17 valandos būti su šeima ir vaikais, taip pat apsigyventi atskirai nuo bendruomenės.
Tada šeima gyveno sodyboje Butkiškėse netoli Kražių. Ž.Talandis ieškojo šalia kito būsto, bet nesėkmingai.
„Vieną vakarą paprašiau žmonos, kad pažiūrėtų internete. Rado sodybą Padubysyje šalia Šiluvos. Atvykome pažiūrėti – pradėję leistis nuo Laugalio kalno širdimi pajutome, kad pirksime“, – pasakojo Ž.Talandis, paėmęs paskolą iš banko.
Šalia naujųjų namų jis surado kitą sodybą, kurioje įkurdina nelaimėlius. Antroje sodyboje laikomos didelės bandos karvių, avių ir ožkų. Bendruomenės nariai rūpinasi ūkiu, spaudžia sūrius, kepa duoną. Maisto ir darbo jiems netrūksta.
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ dienraštyje
