Savaitgalį prie vieno Kelmų gatvėje esančio namo suplevėsuos vėliava. Joje bus galima įžiūrėti V raidę. Tai išskirtinę – Velykių – pavardę turinčios šeimos herbo dalis.
Taip kasmet savo šeimos lizde Velykas pradeda švęsti broliai Velykiai su artimaisiais.
Gausi giminė būtinai prisimins savo motiną tautodailininkę Adelę Velykienę. Ji skatino puoselėti šeimos tradicijas ir didžiuotis išskirtine pavarde.
Du įvairiais talentais apdovanoti broliai yra ir Kauno patriotai, besistengiantys palikti miesto istorijoje savo pėdsakų. O dėl pavardės sakė vis patiriantys naujų nuotykių.
Papildo vienas kito žinias
Menu besidomintys kauniečiai puikiai žino G.Velykio pavardę. 59 metų vyras, profesionalus menininkas, yra surengęs per 20 tapybos, skaitmeninės grafikos ir unikalių technologijų būdu sukurtų darbų parodų.
Taip pat rengia ir koncertus, per kuriuos pristato vaizdo ir garso improvizacijas. Jam įdomi tarpdisciplininių menų sintezė. Pastaruoju metu G.Velykis dirba Kauno menininkų namuose dailininku.
61 metų R.Velykis – inžinierius ir verslininkas. Dar sovietmečiu dirbdamas radijo gamykloje „Banga“ jis sukūrė analoginius sintezatorius. Šis tuo metu neįtikėtinai modernus darbas Maskvoje (Rusija), Sąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje, buvo apdovanotas bronzos medaliu.
Vėliau kaunietis daug metų dirbo reklamos srityje, yra apšvietimo technologijų specialistas. Dabar domisi šviesos terapija ir galimybėmis ją praktikuoti mūsų šalyje.
Atvykstant į Kauną autostrada pasitinka būtent jo su žmona Jolanta sukurti Kauno riboženkliai. Dar vyras turi daugybę laisvalaikio pomėgių. Yra ir Kauno Rotušės aikštės draugijos kancleris.
Abu broliai groja gitara, abu domisi vienas kito veiklos sritimis ir papildo vienas kito žinias.
„Gintautas – menininkas, besigilinantis į moderniąsias technologijas, aš – technologijų specialistas, šias žinias pritaikantis kūrybiškai įvairiose srityse“, – taip save ir brolį apibūdino R.Velykis.
Braškės maitino ir pražudė
Broliai pasakojo, kad domisi savo pavardės kilme ir šeimos istorija.
Panevėžio rajone yra Velykių kaimas, ten gyvena ir nemažai šią pavardę turinčių žmonių.
Tačiau kauniečių šaknys – arčiau Kauno. Jų seneliai gyveno Jonavos rajone, vienkiemyje netoli Kulvos. Vyrai prisimena, kad vaikystėje dar leisdavo vasaras toje sodyboje pas senelius.
„Antrojo pasaulinio karo metais norėdami pragyventi senelis ir jo brolis augindavo braškes. Vokiečiai jas pirkdavo ar mainydavo į šokoladą, konservus. Taip šeima prasimaitindavo“, – prisiminė R.Velykis.
Tačiau tos pačios braškės senelio brolį ir pražudė. Sovietų kariams okupavus Lietuvą jis braškes ir toliau pardavinėdavo pakelėje. Kartą vyrą rado nušautą, o braškių nebebuvo.
Broliai gimė sandėlyje
Tačiau Velykių giminė nenutrūko. Brolių tėvas Bronislovas Velykis pokariu persikėlė į Kauną. Čia susituokė su Adele Banevičiūte, dirbo gaisrininku. Įsikūrė Kelmų gatvėje, kurios pavadinimas nepasikeitė iki šiol.
„Ten, Kelmų gatvėje, buvusiame sandėlyje, nes namo dar nebuvo, abu ir gimėme“, – pasakojo broliai.
Toje pat vietoje, tik jau erdvesniame name, Rimvydas su 16 šeimos narių gyvena ir dabar. Jis turi tris dukteris, keturis anūkus. Velykų ar artimųjų gimtadienių proga prie namo iškeliama vėliava su šeimos herbu.
G.Velykis jau 15 metų gyvena Žaliakalnyje. Artėjant šventėms būtent jam paskiriama atsakinga užduotis. Jis margina kiaušinius, juos vėliau ridinėja visa giminė.
„Kiaušinius marginu tradiciniu būdu. Taip išmokė mama. Ji buvo tas žmogus, kuris skatino laikytis tradicijų, kuris vienijo visą šeimą“, – šiltai motiną prisiminė menininkas.
Velykis sutiko Kalėdą
Kauniečiai pasakojo, kad Velykos jų šeimoje būdavo švenčiamos visais laikais. Ne išimtis buvo ir sovietiniai metai, kai religinės šventės būdavo draudžiamos.
O dėl pavardės broliai yra patyrę ne vieną nuotykį.
„Vaikystėje, mokantis mokykloje, rusų kalbos mokytojas mus įtikinėdavo, kad pavardė reiškia „Velikij“ – rusiškai „Didysis“. Taip mus ir pravardžiuodavo“, – pasakojo Rimvydas.
Patys broliai savo pavardę visada labiau siejo su pavasarine prisikėlimo švente.
Studijų metais G.Velykis įėjęs į patalpą iš bendrakursių girdėdavo: „Žiūrėk, Velykos ateina.“
Kai vyras įsikūrė Žaliakalnyje, nuėjo susipažinti su toje pačioje laiptinėje gyvenančiu kaimynu.
„Kai jis atidarė duris, prisistačiau, kad esu Velykis. Kaimynas įtariai pažvelgė ir paklausė, ar nesišaipau. Paaiškėjo, kad jo pavardė – Kalėda.
Taip kurį laiką vienoje daugiabučio laiptų aikštelėje ir gyveno Kalėda ir Velykis“, – šypsojosi Gintautas.
2000 metų Velykos menininkui buvo neįprastos. Vienos kavinės savininkai šios šventės proga G.Velykį pakvietė surengti koncerto. Jis draugėn pasikvietė garsų gitaristą Arvydą Sriubą.
„Koncertą pavadinome linksmai – „Velykų sriuba“, – pasakojo menininkas.
Sutiko ir vyrų su kirviais
Abu Velykiai yra Kauno patriotai. Kiekvienas savaip stengiasi prisidėti prie miesto istorijos.
G.Velykis pasakojo, kad kai prieš 15 metų įsikūrė Žaliakalnyje, pamilo šio gyvenamojo rajono, ypač vadinamosios Brazilkos, medinius namus. Kadangi gyvenimas sparčiai keičiasi, medinukų taip pat nelieka. Menininkas nusprendė juos įamžinti.
Visus tuos metus jis klaidžiojo po Žaliakalnį ir fotografavo nykstantį medinį paveldą.
„Kartais būdavo, kad iš sukežusių trobų išlįsdavo vyrai su kirviais. Pamatę svetimą žmogų jie neretai manydavo, kad po valdas dairosi ir jas užimti ketina verslininkai. Todėl agresyviai klausdavo, ko čia slampinėju“, – prisiminė G.Velykis.
Kaunietis padarė kelis tūkstančius Žaliakalnio pastatų fotografijų. Nusprendė, kad eksponuoti jas reikia netradiciškai. Surinko ar iš vietinių gyventojų dovanų gavo senųjų medinių sunykusių ar apdegusių pastatų lentų.
Ant jų paties sugalvotu būdu naudojant suodžių miltelius ir buvo atspaustos geriausios fotografijos.
„Dabar daugelio pastatų nebėra. Tačiau jie liko įamžinti“, – pasakojo menininkas.
Sukūrė Kauno riboženklius
R.Velykis buvo vienas Rotušės aikštės draugijos steigėjų, dabar – šios organizacijos kancleris, taip pat savo aukštosios mokyklos – dabartinio Kauno technologijos universiteto patriotas, globoja ir skatina jaunuosius šios mokyklos talentus.
2007 metais drauge su žmona Jolanta kūrė naujus riboženklius Kaunui. Tada sumanė juos apšviesti LED lempomis, kurių gauti buvo sunku. Projekto sumanytojai tąsyk siūlė panaudoti ir tuo laiku pasaulyje naudotas, tačiau pas mus dar mažai taikytas skaitmenines technologijas.
„Dėl jų ant riboženklių būtų buvę galima rodyti įvairias projekcijas. Pavyzdžiui, Velykų proga jie mirgėtų kaip margučiai. Tačiau anuomet nuspręsta, kad tai per bangu. Liko paprastesni riboženkliai“, – prisiminė verslininkas.
Žino legendines užsklandas
Abu vyrai neslėpė, kad jie nuolat domisi naujausiomis technologijomis.
Tai pravertė dar prieš kelis dešimtmečius. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsirado poreikis televizijoje įvairius dalykus reklamuoti moderniomis priemonėmis.
„Viena televizija užsakė sukurti 12 judančių užsklandų. Man pavyko užsienyje įsigyti tuo metu modernią aparatūrą. Ją finansavo verslininkai. Gintautas sukūrė užsklandas“, – prisiminė Rimvydas.
Kai kurias jų vyresni kauniečiai prisimena iki šiol. Viena tokių buvo vėliau liūdnai pagarsėjusio „Sekundės“ banko vinjetė. „Reikia pinigų? Pinigų yra“, – milžiniškas palūkanas už indėlius siūliusio ir greitai žlugusio banko šūkį kartojo praturtėti tikėjęsi kauniečiai.
Taip pat ne vienus metus televizijos ekrane sukosi ir populiaraus žaidimo „Taip ir ne“ reklaminis klipas.
Užsklanda, skirta legendinio žurnalisto Vido Mačiulio laidai „Krepšinio pasaulyje“, su besisukančiu kamuoliu buvo naudojama kelis dešimtmečius.
Dabar abu broliai domisi dar viena nauja sritimi – elektra varomomis transporto priemonėmis. G.Velykis jau rieda tokiu paspirtuku. R.Velykis svajoja apie elektromobilį ir norėtų tokius automobilius gerokai labiau išpopuliarinti Lietuvoje.
„Norą mokytis paveldėjome iš mamos. Sugebėjimą įgyvendinti savo sumanymus – iš tėčio, nes jis buvo visų galų meistras“, – sakė kauniečiai.
Meilė nugali viską?
G. ir R.Velykiai pasakojo, kad jie bei jų motina gimė vėlyvą pavasarį. Likimas suteikė su prisikėlimu susijusią pavardę.
Todėl kauniečiams Velykos yra atgimimo, susitaikymo ir meilės šventė. Ne veltui ant Rimvydo sukurto šeimos herbo puikuojasi užrašas „Meilė nugali viską“.
Ši meilė ir yra Velykių giminės variklis.
Menininkę vertina visoje Europoje
G. ir R.Velykių motina A.Velykienė gimė 1928 metais. Kaune mokėsi Dailiųjų amatų mokykloje, tačiau jos nebaigė. Vėliau studijavo prekybos mokykloje. Dirbo viešojo maitinimo srityje, buvo valgyklos vedėja.
Sulaukusią 51 metų moterį ištiko insultas. Kaunietė liko be kalbos dovanos. Tuo metu su motina dar gyveno G.Velykis. Jis išmokė moterį laikyti pieštukus ir teptukus. Paskatino kurti.
Per vienus metus A.Velykienė sukūrė 80 primityviojo stiliaus tapybos darbų. Vos surengus pirmąją jos darbų parodą išimties tvarka A.Velykienė buvo pripažinta lietuvių liaudies menininke. Kitiems kūrėjams norint šio titulo reikėdavo surengti bent tris parodas.
Staiga sužibusi primityviosios tapybos meistrė mirė anksti, sulaukusi 54 metų.
Dabar didžioji A.Velykienės darbų dalis yra Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Kita dalis priklauso šeimai.
Naiviosios tapybos atstovė nepaprastai gerai vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
2018 metais minint 90-ąsias A.Velykienės gimimo metines šeima ketina išleisti solidų albumą su menininkės kūriniais ir įvairių žmonių prisiminimais, taip pat surengti parodą.
Šią idėją palaiko ir jos įgyvendinimu drauge su R. ir G.Velykiais rūpinasi Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus.
Giminystės ryšių nustatyti nepavyko
Kaune, Vičiūnuose, yra gatvė, pavadinta Lietuvos karininko ir politinio veikėjo Mykolo Velykio vardu.
Vyras gimė 1884 metais Panevėžio rajone. Mokėsi Panevėžyje, vėliau baigė Vilniaus karo mokyklą. Dirbo karo administracijos ūkio srityje.
Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje Austrijos fronte.
1918 metais grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos savanorių gretas. Dirbo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos komisijoje.
1918 metų gruodžio 24–26 dienomis buvo antrojo Ministrų kabineto krašto apsaugos ministru. 1919 metų gegužės 29–spalio 7 dienomis – Vyriausiojo štabo viršininku. 1920 metais buvo penktojo pėstininkų pulko vadas, po metų – divizijos vadas. 1925 metais tapo karo apygardos viršininku.
1927 metais turėdamas generolo leitenanto laipsnį išėjo į pensiją.
1944 metais sovietinė valdžia jį suėmė, kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Po dvejų metų ištrėmė į Sibirą.
1955 metų sausio 24 dieną M.Vėlyvis grįžo į Vilnių, tačiau tą pačią dieną mirė. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.
G. ir R.Velykiai sakė, kad tiesioginių giminystės ryšių su M.Velykiu kol kas nustatyti nepavyko, nes daug dokumentų nėra išlikę. Tačiau kauniečiai didžiuojasi, jog šios asmenybės veikla rodo, kad Velykiai garbingai nešiojo šią pavardę.
