Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia.
Vietiniai palaikė sektantais
– Kodėl vieni vietos gyventojai jus vadina Padubysio šventuoju, o kiti šnairuoja? – paklausiau Ž.Talandžio.
– Kai išgirdau, kad mane taip pavadino, pakirto kojas ir rankas. Paskambinau klebonui, o jis nuramino: „Nesijaudink, žemėje aplink šventuosius – vien kankiniai. Užuojauta tavo žmonai.“
Kaimo gyventojas, mano sodyboje tvarkęs elektrą, paklausė, ar mes sektantai. Tada aš paklausiau, ar jis krikštytas. Tas patvirtino. Vadinasi, esame toje pačioje sektoje – katalikų.
Bet kaimynas vis tiek klausinėjo, kodėl padedame kitiems. Aš negaliu nepadėti, nes ir pats ne kartą esu sulaukęs pagalbos.
Ir mano giminės yra pasidalinę. Vieni pritaria mano veiklai, o kiti sako, kad esu aferistas, – prisirenku „bomžų“ ir jie man dirba.
Man pavyzdys – kunigas, kurio praeityje sovietai atėjo išsivesti, o jis paklausė: „Vyrai, ar esate pavalgę?“ Kunigas paprašė šeimininkės duoti jiems maisto.
Rusijoje XIX amžiuje buvo fabrikų savininkų, kurie paliko namus žmonai, vaikams – verslą, o patys užsidėjo ubago terbą ir išėjo verstis krikščioniška praktika. Tokie pavyzdžiai mane įkvepia.
– Ar alkoholio atsisakėte ir dėl to, kad tikite Dievą?
– Kas yra Dievas? Vieni patys sau yra dievai, kitiems – psichologai. Tai – jėga, galingesnė už tave patį. Tai – tavo sąžinė ir sąmonė.
Anksčiau aš susimaudavau, o atsikelti neįstengdavau. Nemačiau, dėl ko turėčiau gyventi kitaip. Man padėjo žmonės, kurie pasakė, kad ne viskas yra sušikta. Rūkas sklaidėsi, pasirodė saulė ir buvo ne taip šalta.
– Anksčiau pats nesilaikėte taisyklių, o bendruomenės sodyboje jos pakabintos ant sienos. Kam jos reikalingos?
– Tai bendro gyvenimo taisyklės – dienotvarkė. Vyrai mokosi grįžti į socialinį gyvenimą, todėl keltis turi ne vienuoliktą, o septintą valandą, vasarą – šeštą. Aštuntą valandą einame dirbti, 10-ą – pertrauka ir pusryčiai. Iki vidurdienio vėl padirbame, po to vyrai parūko ir 13 valandą sėda prie stalo valgyti. Suplanuota visa diena.
– Kai kurie žmonės, kuriems jūs padėjote, tampa jūsų draugais. Vis beldžiasi ir nauji. Kokios pagalbos jie prašo?
– Nėra geresnės giminystės už bėdą – taip suartina, kad neišsiskirsi, – nusijuokė Ž.Talandis. – Visi turi skaudžių žaizdų – nuo kaimo žmogaus iki seimūno. Vienos žinomos ponios sesuo abstinencijos būklės iššoko per langą.
Dauguma prašo padėti susitvarkyti su alkoholiu, narkotikais. Kai kurie nori gauti stebuklingų vaistų. Jų tėvai ar giminės tikisi, kad aš svaigalų mėgėją užkalbėsiu, išgąsdinsiu, su juo melsiuosi.
Kai kurie manęs netgi negirdi. Aš žmogui sakau, kad eitų pašluoti grindų, o jis klausia: „Žanai, o kuo čia dėtas alkoholis?“
Arba pažadinu ryte ir prašau, kad pasiklotų lovą. O jis nesupranta, kam to reikia. Kai žmogus manęs negirdi, aš jam negaliu padėti.
– Esate buvęs prie mirties, o ar jūsų globotiniai jautė jos alsavimą?
– Pirmą kartą širdis man buvo sustojusi gimtojoje Rusnėje. Motina, neapsikentusi mano gyvenimo būdo, išvyko dirbti į Vokietiją.
Vieną rytą pabudau, sudūrė širdį ir ji neįsijungė. Jutau baimę kiekviena ląstele ir supratau, kad tuoj bus galas. Šmėkštelėjo mintis: „Atleisk, Dieve, kad nepasinaudojau gyvenimu.“ Tik staiga smegenyse pajutau gaisrą, ėmė riedėti ašaros ir atsipeikėjau.
Šioje sodyboje visi mes po kelis kartus esame mirę ir prisikėlę.
Jei žmogus neturi noro gyventi, tai ar jis gyvas?
Nustebino pokylis Briuselyje
– Kada jūs sustojote ir pakilote naujam gyvenimui?
– Būdamas 33-ejų buvau rimtai apsėstas, man visi žmonės atrodė blogi.
Nuvykau į Paberžę pas Tėvą Stanislovą (kunigas, kapucinų vienuolis Mykolas Algirdas Dobrovolskis (1918–2005) – Aut.).
Jis mane pakrikštijo ir liepė dėkoti Dievui už alkoholizmą: „Jums, pijokams, kai klynai sušlampa, galvos nusileidžia. Nėra baisesnės ligos už puikybę.“ Gerdamas esi tik dulkė, ir dar šlapia.
– Jūs neprašote finansinės paramos iš jokių fondų, viską darote savo jėgomis. Kodėl?
– Jeigu duotų, gal išvogčiau? Bijau turtų, gundymų, – nusijuokė Ž.Talandis. – Norėčiau ką nors statyti, o man primestų įmonę, kuri tai darytų už sumą, už kurią padaryčiau dukart tiek. Tokių atvejų yra.
Geriems darbams nereikia daug pinigų, prabangos. Pavyzdžiui, mūsų bendruomenės narys pavalgęs turi susiplauti lėkštes. Jis negali kaip Šarikovas (Michailo Bulgakovo apsakymo „Šuns širdis“ herojus. – Aut.) vien reikalauti, kad jam priklauso ir todėl turi jam viską duoti.
Jis, žaltys, prie konteinerio buvo prieš dvi savaites, tai kas jam gali dar priklausyti?!
Manęs giminaitis paklausė, negi nenoriu geros mašinos, gražesnių drabužių.
Žinoma, noriu, bet vos užsimaniau nusipirkti firmines kojines, į duris pasibeldė žmogus ir paklausė: „Gal turi pavalgyti?“
Yra Nacionalinis skurdo mažinimo tinklas, kurio valdyboje buvau. Vykau į Briuselį su kitais valdybos nariais. Visi jie, kaip ir aš, turi paėmę banko paskolas. Jaučiausi lyg niekšelis. Juk prieš 100 metų mūsų, skolininkų, niekas net prie kortų stalo nebūtų prileidęs, o mes Briuselyje ubagų reikalus tvarkėme! Kiti man paprieštaravo, kad šiais laikais nėra neskolingų. Bet mano kaimynas Aleksas neturi skolų!
Skurdo mažinimo programai išleista daug lėšų – skurdo nesumažėjo, bet užtat per pokylį Briuselyje suskaičiavau 48 patiekalus!
Sunkiausia – mylėti
– Padubysyje sukūrėte svajonių namus?
– Kai augau Rusnėje, gyvenome neturtingai, ir man baisiausias baldas namuose buvo poliruota sekcija, kurią mama nupirko iš santaupų. Prie to baldo nebuvo galima prisiliesti, nes savaitgalį atvykę svečiai galėjo pamatyti pirštų žymes.
Tada pažadėjau: jeigu kada nors turėsiu namus, jie bus paprasti. Mums čia remontas kainuoja po 15 eurų – už tiek nusiperkame kibirą dažų. Prieš Kalėdas ir Velykas perdažome sienas.
– Vilkite marškinėlius su užrašu „Vedęs ir turi vaikų“. Geriausiai alkoholizmą gydo gyvenimas šeimoje?
– Taip, turiu tai, dėl ko verta negerti. Bet vaistai – tai suvokimas, kad esi ligonis. O šeimoje atsiskleidžia, ar nemeluoji.
Gera pasvajoti, bet kai reikia išklausyti, išvirti barščius, pakeisti sauskelnes, tada ir pamatai, ar nori tai daryti. Tada paklausi savęs, ko nori – šeimos ar tik sekso. O gal tik psichologinio komforto?
Likimas atsiunčia atsakymus, tik reikia liautis sau meluoti.
– Pažintis su socialine darbuotoja Lina apvertė jūsų gyvenimą. Tada dar gydėtės. Ar norėjote kurti šeimą?
– Net minties tokios nebuvo! Kiek kartų bandžiau – nepavyko. Maniau, neverta skaudinti nei kito žmogaus, nei savęs.
Nenorėjau turėti jokių reikalų su moterimis! Buvau alkoholikas ir pasirinkdavau geriau alkoholį nei seksą.
Be to, ir bendruomenėje iš anksto aptarėme, kad susirinkome blaivėti, o ne megzti santykių.
– Bėgote nuo meilės, bet sukūrėte šeimą ir tiek gražių vaikų turite!
– Ne iš mano proto tai atsirado. Tai Dievo malonė, jis pagailėjo manęs.
Gavau blaivybę ir vaikus kaip brangią dovaną. Dabar matome mūsų šeimos vaisius, bet tada nežinojau, kas man darosi, – gal tai tik susižavėjimas, o gal noras permiegoti?
– Nepažinote, kad tai meilė?
– O kaip ją pažinti? Žmogus mano, kad tai meilė, o ji ima ir praeina.
– Bet jūsų meilė išliko?
– Gal todėl, kad yra duoti įsipareigojimai vienas kitam? Kai atrodo, kad daugiau nebegali, iš aukščiau ateina atsakymas: „Niekuo negaliu padėti, esi surištas. Pats pažadėjai, kad būsi su ja visą gyvenimą.“
Tėvas Stanislovas man yra paliepęs: „Vaike, už tave jau atkentėta, belieka sunkiausia – mylėti. Tad eik ir daryk tai, ką tau padarė, ir dar geriau.“
Geradarių šeima padėjo ištrūkti iš pragaro
36 metų vilnietė
Buvusi narkomanė
„Pirmą kartą narkotikų man pasiūlė draugas, vėliau dar kartą jų pabandžiau vakarėlyje ir užsikabinau. Beveik kasdien vykdavau į čigonų taborą pirkti dozės „šyrkos“. Pinigus, kuriuos uždirbdavau, išleisdavau narkotikams. Čigonams nešdavau ir papuošalus, įvairius daiktus.
Tapau priklausoma ir nuo psichotropinių vaistų. Iš viso vartojau 12 metų. Kelis kartus buvau atsijungusi, artimieji kvietė greitąją pagalbą, bet manęs tada niekas nesustabdė.
Prieš 5 metus pakliuvau į Ž.Talandžio sodybą. Iš pradžių išsigandau, nes nebuvau gyvenusi tokiomis paprastomis sąlygomis. Bet daugiau nei po 4 mėnesių išvykau ašarodama. Ž.Talandis ir jo žmona Lina mane priėmė tokią, kokia esu, pajutau didelį jų palaikymą ir iki šiol jaučiu.
Ištekėjau, su vyru įsirengėme namą, auginu vaiką. Turiu šiltnamį, man patinka sodinti augalus – to išmokau Ž.Talandžio sodyboje. Šio žmogaus padedama ištrūkau iš pragaro ir darysiu viską, kad atgal negrįžčiau.“
