Kol J.Kazlausko motina Janina buvo gyva ir turėdavo sveikatos suruošti Velykų stalą, o tuo metu Jurgis dar aptarnaudavo tris parapijas, po mišių jis lėkdavo prie savo šeimos stalo į tėviškę Kaišiadorių rajone.
Žinoma, jau būdavo gerokai po pietų, kol jis atsidurdavo tėvų namuose Palomenės parapijai priklausančiame Šafarnės kaime, bet vis tiek spėdavo pašvęsti. O kaip būdavo linksma!
Pas jo motiną suvažiuodavo net 13 anūkų, tad stalas visąlaik būdavo didelis. Neseniai Jurgis mėgino suskaičiuoti visus šeimos narius. Išėjo, kad prie stalo dabar susėstų apie 30 artimiausių žmonių.
„Kuo labiau sensime, tuo mūsų daugės. Mūsų seserys jau augina anūkus“, – džiaugėsi gausėjančia gimine J.Kazlauskas, gyvenantis Saldutiškyje, Utenos rajone.
Saldutiškio, Labanoro, Kirdeikių ir Kuktiškių tikinčiuosius aptarnaujantis klebonas turi tris seseris ir keturis brolius. Turėjo 5, bet vienas jau miręs.
Jurgis buvo aštuntas vaikas šeimoje. Vienas brolis dar yra jaunesnis, 1969 metais gimęs. Vyriausia iš visų yra sesuo – 65 metų. Visi šie Kazlauskai gimę labai įdomiu eiliškumu: sesuo, du broliai, sesuo, du broliai, sesuo, du broliai.
Iš visų šešių brolių kunigais tapo dviese. Jurgis ir šešeriais metais vyresnis Kęstutis, kuris dabar yra Molėtų dekanato dekanas ir parapijos klebonas.
– Ar atsimenate, kada pastarąjį kartą buvote visi broliai ir seserys susitikę?
– Kai visiems laisva savaitgaliais, mums su Kęstučiu pats darbas, tad susirinkti nelengva. Iš anksto pranešame, kai norime sukviesti visus į mišias už mamą.
Bet jau senokai buvome kartu susėdę. Svarstome suorganizuoti giminės susitikimą šią vasarą. Prisipažinsiu – pastaruoju metu net sunku nuvažiuoti į kokios nors tetos laidotuves.
Sesuo rengė jubiliejų šeštadienį, tai kaip man nuvažiuoti? Pavyzdžiui, būname sutarę su jaunavedžiais. Galiu pakviesti kitą kunigą, bet jaunavedžiai sako, kad jiems tai būtų didžiausias įžeidimas, – nori, kad aš sutuokčiau.
Tad artimų žmonių esu jau paprašęs nepykti, kad pirmenybę teikiu ne šeimai, o savo parapijiečiams.
Anksčiau, kol mama buvo gyva, jausdavau pareigą nuvažiuoti į tėviškę dažniau, kad ją aplankyčiau. Dabar gi pas brolį ar seserį taip paprastai kavos nenulėksiu pagerti. Laukia savi darbai, rūpesčiai, o kelionei reikėtų paskirti bent pusdienį. Juk nuo Saldutiškio iki Kaišiadorių – apie 150 kilometrų.
– Ar dažnai giminės prašo, kad jūs su broliu krikštytumėte ar tuoktumėte savus?
– Į tai mes abu su Kęstučiu žiūrime atsipalaidavę, neprisirišame. Įsivaizduokite, mes esame 33 anūkai. Nes tėvelis turėjo 7 seseris, o visos po keletą vaikų. Tai kas būtų, jei visi man pradėtų vežti vaikus krikštyti. Nespėčiau parapijiečiais pasirūpinti.
Su giminėmis dažniausiai susitinku vasarą. Jie pas mane atvažiuoja atostogauti į Kirdeikius. Ten bažnyčia ant ežero kranto, klebonija, pirtis.
Tai liepos mėnesį jie skambina man ir sako: gal galime, dėde, pas tave atvažiuoti paatostogauti? Žinoma, galima. Tiek suvažiuoja kartais, kad tik ir skamba: dėde, dėde. Tada būna labai smagu. Nors pabendrauti irgi tenka mažai, tik į pavakarę. Juk man vasarą – tai vestuvės, tai krikštynos parapijose.
– Aptarnaujate net keturias parapijas. Kaip atrodo jūsų savaitgalis?
– Šeštadienį 9 valandą mišios Labanore, 10 valandą – Saldutiškyje, 12 valandą – Kirdeikiuose.
Paskui vestuvės, krikštynos – vėl sukasi ratas per visas bažnyčias. Taip ir važinėju pirmyn atgal. O Kuktiškėse per šventes mane jau pavaduoja.
Negalėdamas visų priimti pastaruoju metu pats turiu siūlyti laiką, kad jie prie manęs derintųsi. Kartais net ne visus norinčius galiu sutuokti. Bet, ačiū Dievui, žmonės yra supratingi.
Niekada nebūna pykčių, kad mišios vyksta tokiu laiku, kada paskiriu. Padarau patogią tvarką, pagal kurią ir gyvename. Jeigu ją sumaišyčiau, visi sutriktume.
– Kalėdų ir Velykų šventės turbūt primena maratonus?
– Visa Didžioji savaitė prieš Velykas yra išskirtinis laikotarpis. Įsivaizduokite, Didįjį ketvirtadienį pradedu melstis nuo 15 valandos Labanore, 17 valandą vykstu melstis į Kirdeikius, 19 valandą Saldutiškyje, o baigiu 21 valandą.
Į Kuktiškes nebevažiuoju. Ir taip sukuosi tris dienas prieš Velykas. O per jas atsikeliu 6 valandą ryto Saldutiškyje ir 7 jau laikau mišias. 9 valandą vykstu į Kirdeikius, o vidurdienį turiu būti Labanore.
Ramiai pasimeldęs pusantros valandos dar pabendrauju su atvykusiais draugais ir tada jau norisi eiti pamiegoti.
– Kai kiti tik įsisiūbuoja į šventę, jūs pradingstate?
– Po visų švenčių mes, kunigai, išjungiame telefonus ir miegame. Parapijiečiai klausia: klebone, gal tau liūdna po švenčių. Tikrai ne! Tik norisi pailsėti. Nes antrąją Velykų dieną laukia vėl tas pat. Pavargstame ir psichologiškai, ir fiziškai. Užtai kartais ir atrodome tarsi supykę, rūškani.
Kai jaučiu, kad pervargstu, nuvažiuoju savaitę pabūti kur nors į sanatoriją Druskininkuose. Juk galima pertempti nervų sistemą taip, kad po to neatsigausi.
Jūs kitokiu tempu gyvenate – jums poilsis, šventės, atsipalaidavimas, o mums tuo metu darbymetis.
– Ar padaužauti kiaušiniais per Velykas spėjate?
– Spėju prabėgomis su aplankyti atvažiavusiais draugais. Bent trumpam prisėdame po mišių. Labai šaunios mūsų bendruomenės. Atsiveža kiaušinių, kitokio maisto, susėda keletas šeimų su manimi klebonijoje. Išgeriame kavos ir išsiskirstome atšventę.
Šie parapijos namai Labanore yra visų. Tad aš visada raginu žmones užeiti ir be manęs, pasėdėti, išsivirti kavos. Čia viskas yra ne mano, bet jų, parapijiečių. Geras jausmas būti bendruomenėje. Jūs to mieste turbūt negalite pajausti.
Galima sakyti, parapijų gyventojai man atstoja šeimą. Bet turbūt ne visiems kunigams tai galima pajusti.
– Jūs bendraujate su žmonėmis kaip su draugais. Jus visi vadina itin žemišku Dievo tarnu. Gal čia paslaptis?
– Tiems kunigams, kuriems nepavyksta laisvai bendrauti su parapijiečiais, iš tikrųjų priartėti prie jų sunku.
Neradę ramybės turbūt stengiasi kur nors pabėgti.
Kai kurie būna persitempę psichologiškai. Be to, dalis kunigų atsiriboja nuo parapijiečių, atrodo šalti, mėgsta auklėti, nevengia griežtų žodžių, net pakelto tono.
Aš įsitikinęs, kad kunigų užduotis yra ne barti žmones, ne verkti kartu su jais, o juos įkvėpti, pakelti jų dvasią. Juk kuo šviesiau parapijiečiai mąstys, tuo laimingiau gyvens savo krašte.
– Prikėlėte sudegusią Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią. Žmonės šneka, kad be jūsų išmonės ir gudrumo nebūtų tai pavykę.
– Labanoro bažnyčios aplinką sutvarkėme ir su 85 metų močiutėmis. Bet aš jų dirbti neverčiau, o tik kviečiau visus ateiti, pasėdėti, bent kavos išgerti. Sakiau, reikia jūsų dvasios šalia.
Kviesdavau žmones bent po valandą per dieną ateiti, sakiau, per keletą dienų dalimis ir susitvarkysime. Žmonės net nepastebėjo, kaip šventorius pražydo nuo jų rankų. Apželdinimo paslaugos – brangus malonumas. Tačiau radau išeitį – suorganizavau Labanore Jurginių šventę, kuri minima balandžio 23-iąją.
Į ją pakviečiau savo bičiulius bei parapijiečius. Prieš tai nuvažiavau pas apželdintojus, kartu suprojektavome aplinką, jie atvežė augalus prie bažnyčios ir pastatėme į jų vietas.
Po mišių draugams bei parapijiečiams pasakiau – kas norite, galite paaukoti bažnyčios aplinkai – eikite, išsirinkite po augalą ir pasodinkite.
Žinokite, surinkome visą reikiamą sumą apželdintojams, o kiekviena šeima dabar čia turi po savo augalą. Reikia tik atsisėdus man pasukti smegenis, kaip viską padaryti. Tuomet ir avys sveikos, ir vilkas sotus, ir visi laimingi.
Vargu ar planas būtų pavykęs, jei būčiau tradiciškai raginęs paaukoti bažnyčiai. Be to, toks planavimas man pačiam kur kas įdomesnis.
– Kaip ruošiatės pamokslams? Ar turite kokį savo ritualą?
– Idėjas pamokslams kaupiu kiekvieną akimirką. Ir po šio pokalbio su jumis liks minčių. Geriausiai jas sudėlioti man sekasi atsisėdus vakare ramiai prie židinio, užsidegus žvakę.
Mus mokė sakyti pamokslą remiantis Šventuoju Raštu taip, kad jis būtų suprantamas šiandienos žmonėms, o ne taip, kaip buvo kažkada. Juk nei man, nei jums tie laikai nieko nesako. Taip aš ir bandau. Kalbėti apie aktualius dalykus.
Vis dėlto per Velykas nekalbėsiu apie nužudytą merginą. Kam žmonėms įtampą žiebti? Geriau įkvėpti optimizmo.
– Koks jūsų pamokslas per Velykas?
– Per Velykas mes skaitome Vyskupo pamokslą. Šiemet jo tema – Lietuvos arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) paskelbimas palaimintuoju. Tai išskirtinis įvykis Lietuvoje.
Istorija tokia, kad mes jau turime Lietuvos globėją šventąjį Kazimierą (1458–1484) ir palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį (1871–1927). O dabar turėsime ir T.Matulionį.
Jo gyvenimas buvo sunkus, jis tris kartus sėdėjo kalėjime. Tad velykinė mintis suksis apie, regis, beviltišką kančią, kuri iš tikrųjų yra Dievo matoma. Mano pamokslas bus apie tai, kad sunkumas nėra amžinas – jis yra čia ir dabar, bet baigsis, atneš naują gyvenimą.
– O ką nuo savęs dar pridėtumėte?
– Savo žmonėms linkiu, kad jų dvasinis pasaulis tikrai prisikeltų. Ką tai reiškia? Linkiu, kad žmonės stengtųsi gyventi džiaugsmingai, turėtų sveiko optimizmo. Šiuo metu jo trūksta.
Tad raginu visus džiaugtis tuo, ką turite. Juk yra kraštų, kuriuose vyksta karas, kur vargina stichinės nelaimės. Labiau pasitikėkime gyvenimu!
– Kokį pavyzdį iš savo gyvenimo čia galite pritaikyti?
– Kai sudegė bažnyčia, verkiau kartu su žmonėmis, prisipažinsiu, net pykau. Bet dabar esu laimingas ir dėkingas Dievui už tai, kad esu šio istorinio įvykio dalyvis. Mes matėme, kaip dega bažnyčia, kurioje meldėsi mūsų protėviai. Ir ją atstatėme. Pagal senus brėžinius lygiai tokią pat, kokia ji buvo prieš 200 metų.
Darbai truko 9 mėnesius – tiek, kiek reikia gyvybei išnešioti. Ji liks ateities kartoms. Kunigas, kuris bus po manęs, nejaus to, ką jaučiu aš.
Jis apie tai galės papasakoti iš knygos, o aš būsiu pažinojęs tuos, kurie tvarkė sudegusios bažnyčios likučius.
Kryžiaus kelio stotis kūrė iš vinių
Beveik prieš 8 metus, 2009 metų gruodžio 21-osios naktį, sudegus penkių šimtų metų senumo Labanoro bažnyčiai jos klebonas J.Kazlauskas sukvietė parapijiečius ir gerus žmones tvarkyti gaisro padarinių.
Jis turėjo tik vieną prašymą – viską, ką ras, palikti, nieko neišmesti. Net ir jos pelenų, kurie vėliau buvo supilstyti į indelius ir iki šiol barstomi per bažnytines apeigas.
Taip buvo surinkti nuo ugnies susilydę įvairūs metaliniai daiktai, stiklo, krištolo, keramikos gabalėliai, kai kurių paveikslų ir skulptūrų dalys bei senos kaltinės vinys.
„Pažinojau menininkę, bažnytinio meno restauratorę Teresę Blažiūnienę su dukra Akvile Blažiūnaite. Į jas ir kreipiausi. Norėjau, kad iš vinių padarytų paveikslus, bet kad menininkės sugalvos iš jų Kryžiaus kelią sudėlioti, net nesitikėjau. Tai buvo jų nuostabi idėja!“ – džiaugėsi J.Kazlauskas.
Prieš trejus metus sukurtą ir šiuo metu bažnyčioje eksponuojamų paveikslų seriją „Labanoro vinys“ sudaro 14 paveikslų, kurie vaizduoja kiekvieną Kryžiaus kelio stotį. Šalia kiekvieno jų pakabintas tapytas tos pačios kelio stoties paveikslas, tarsi aiškinantis menininkės mintį.
Didelių vinių buvo nedaug ir menininkė jas panaudojo kaip Kristų. Visuose paveiksluose jis tokio pat dydžio. Gali būti, kad tos vinys laikė senos bažnyčios gegnes. Panašių vinių galima rasti nebent japonų šventyklose.
Mažesnės vinys buvo panaudotos kaip žmonės, romėnų kareiviai. Kryžius padarytas iš naujos bažnyčios stogo medienos – sibirinio maumedžio. Mintis – kad toliau nešame kryžių.
Paveiksluose vaizduojamas Kristus įvairiomis pozomis – tiesus, suklupęs, parpuolęs. Įdomu, kad vinys nelankstytos, jos panaudotos tokios, kokios rastos. Prikalto prie kryžiaus Kristaus aureolę menininkė padarė iš rastos relikvijoriaus dalies.
