Žmonos netekęs našlys net 6 dienas miegojo šalia savo mirusios mylimosios kūno, nes, kaip teigė jis, nenorėjo jo iškart atiduoti morgui.
Russellas Davisonas (50 m.) jautėsi sužlugdytas kai mirė jo žmona. Prieš 3 metus gydytojai jai pasakė, kad gyventi liko tik 6 mėnesiai.
Po poros bendro 40-ojo gimtadienio, lapkričio mėnesį moteriai diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys.
Wendy, toks Russello žmonos vardas, primygtinai norėjo mirti namuose, tad, kai praėjusį mėnesį ji iškeliavo anapus, Russellas nenorėjo, kad jo žmona iškart atsidurtų ligoninės morge.
Anglijoje esančiuose šeimos namuose vyras miegojo šalia savo mirusios sutuoktinės. Tokiu savo poelgiu jis norėjo įrodyti, kad nereikia bijoti mirusiems asmenims rodomo artumo.
„Sūnaus Dylano rankose Wendy mirė ramiai ir nejausdama jokio skausmo. Šalia jos susirangęs gulėjo šuo Elvis. Mūsų visuomenėje mirties tema yra tabu, tad niekas apie tai nedrįsta kalbėti. Ilgą laiką galvojau, kad mirus Wendy ją dar kurį laiką laikysiu namuose. Nenorėjau jos kūno iškart atiduoti į morgą ar laidotuvių organizatoriui. Pats juo rūpinausi mūsų šeimos namuose, be to, turėdamas ją čia, galėjau miegoti šalia. Jos kūno laikymas namuose, draugų lankymas ir bendravimas su ja bei apie ją, žvakelių degimas jai skirtame altoriuje buvo labai raminantis ir gražus dalykas“, - teigė su žmona nekilnojamojo turto kompaniją valdęs Russellas.
Toks buvo velionės sprendimas
Kai Wendy buvo pasakyta, kad liko tik 6 mėnesiai gyventi, pora nusprendė negaišti laiko ir gyventi dabartimi, tad nusipirkę stovyklauti skirtą namelį ant ratų leidosi į kelionę po Europą. Judviejų kelionę netikėtai rugsėjo mėnesį nutraukė Wendy juntami nepakeliami skausmai, tad reikėjo sugrįžti namo.
Moteris ne kartą gulėjo ligoninėje, tačiau buvo nusprendusi mirti namuose. Kartu su Russellu, Wendy namuose rūpinosi du moters sūnūs Luke'as ir Dylanas bei vyro sūnūs Benjaminas ir Dominicas.
„Televizijos ir filmų prigąsdinti bijome numirėlių kūnų, tačiau, užtikrinu, be reikalo“, - pridėjo vyras.
Šeima surengė ceremoniją, kurios metu paminėjo Wendy gyvenimą. Russellas ta proga nusprendė parašyti širdį veriantį laišką: „Mano širdis sudaužyta. Nežinau, ar ji kada nors išgis, ir nežinau, ar to noriu. Šiuo metu verkiu mažiau, tad laikui bėgant jausiuos vis geriau. Į savo kitą gyvenimą keliauk rami, mano brangioji Wendy. Tu nebūsi pamiršta, ir mes visi, aš, sūnūs ir kiti, tave visada mylėsim. Tu parodei mums, kaip reikia gyventi, ir kaip reikia garbingai, su meile ir grožiu numirti. Dėkoju tau už viską, ką dėl mūsų padarei. Myliu tave.“
Russellas paragino ir kitus sekti jo pavyzdžiu, nes tiki, kad tai ne tik padės gedulo apimtiems žmonėms, be to, tai daug pigiau nei laidotuvių ceremonija.
Norint sutaupyti, Wendy buvo laikyta taip vadinamame kokone, nes šeimai žodis „karstas“ nepatinka.
„Pagal įstatymus, kūno laikyti morge neprivaloma, tad, norint išsaugoti Wendy kūną, nieko išskirtinio jai neatlikome. Po 6 dienų savo automobiliu ją nuvežėme į krematoriumą, bet prieš tai perspėjome policijos pareigūnus, kad gabename kūną. Pareigūnai nežinojo, ką į tai atsakyti, tačiau dėl viso pikto informavo ir kitus ekipažus. Tai atsiėjo daug pigiau nei įprastos laidotuvės. Wendy dalyvavo savo laidotuvių planavime ir visus reikalus liepė sutvarkyti mums. Šeimai reikėjo būtent to“, - teigė Russellas.
Po moters mirties savo „Facebook“ paskyroje Russellas rašė: „Wendy neskleidžia jokio kvapo, tačiau jos išvaizda pradėjo keistis, nes kūnas po truputį atsipalaiduoja. Nepaisant to, po 5 dienų ji vis dar atrodo graži. Be išimties visi su mumis bendravę asmenys sakė, kad šitoks mirusiojo pagerbimas ir neatidavimas į morgą ar laidotuvių organizatoriams į rankas, kas buvo tapę tradicija, leido Wendy aplankiusiems pasijusti geriau. Mūsų tėvų karta taip nesielgė. Man ir mūsų sūnums buvimas šalia Wendy labai padėjo susitvarkyti emociškai ir priimti šią skaudžią netektį. Mintis, kad po mirties praėjus vos kelioms valandoms ji bus įdėta į plastikinį maišą, mums atrodė visai nepriimtina, ir tikime, kad tada jaustumėmės daug blogiau.“
Gegužės 14-ą dieną Wendy gyvenimui atminti taip pat rengiama atminimo šventė.
Parengė Edita Maračinskaitė
