Leonarda ne kartą motinai jau yra sakiusi, kad užaugusi norėtų būti „fashion“ dizainerė. Tačiau mergaitė mėgsta ne tik matuotis drabužius, bet ir dainuoti. Nenuostabu!
Juk dizainerės A.Kuzmickaitės ir muzikanto Sauliaus Prūsaičio (39 m.) duktė paveldėjo abiejų tėvų sugebėjimus. Tačiau baleto pamokas lankiusi Leonarda tarp būsimų profesijų mini ir balerinos.
Laikui bėgant paaiškės, kuriuo keliu ateityje pasuks savo močiutės – žinomos filosofės, buvusios diktorės šviesaus atminimo Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės (1946–2008) – vardu pavadinta mažylė.
Dizainerės namuose kabo ne vienas jos mamos portretas, tad mažoji Leonarda jau senokai žino, kieno vardą ji turi.
Pastaruoju metu mados kūrėjos dukra vis paklausinėja apie močiutę – kokia ji buvo, ką mėgo? Agnei malonu atsakinėti į atžalos klausimus.
„Mamos vardu niekada nevadindavau. Įprasta, kad vadindavau tiesiog mama. Jos vardas Leonarda man buvo labai gražus, todėl juo pavadinus savo vaiką išlieka galimybė tam vardui nuolat išlikti gyvam, nes jis dažnai skamba“, – pasakojo A.Kuzmickaitė.
Dizainerė įsitikinusi, kad dukrai Leonardos vardas labai tinka dar ir dėl to, kad ji gimusi po Liūto ženklu.
Be to, vaikų darželį lankanti mažylė dar nesutiko antros mergaitės, turinčios tokį pat vardą. Todėl ji gali jaustis išskirtinė.
Jeigu kas nors išgirsta Leonardos vardą, visąlaik atkreipia dėmesį į šviesiaplaukę mergaitę.
Daugeliui tai gali atrodyti neįprasta, nes dažnesnis yra Leonardo vardas, suteikiamas berniukams. Dizainerės ir muzikanto dukra turi paaiškinimą: „Tokį vardą turėjo močiutė.“
O pavadinti būsimą filosofę būtent Leonarda kadaise sumanė jos motina, svarstydama, kodėl naujagimė negalėtų būti Leonarda, jeigu yra Leonardas?
Ir taip šis vardas įsitvirtino vardynuose.
– Ar dukters gimimas sugriovė jūsų įsitikinimus, kad vaikas sustabdo karjerą?
– Dažnai moterys būna įsitikinusios, kad pagimdžius sustos profesinė veikla ir daugiau dėmesio teks skirti vaikui. Žinoma, tai – tiesa. Bet man buvo atvirkščiai, mane tai sutelkė kūrybai – kai gimė kūdikis, nuveikiau labai daug darbų.
Pati kartais pagalvoju, kaip tai vertinti. Iš tikrųjų vaiko buvimas priverčia planuoti laiką, todėl tai padeda greičiau priimti sprendimus ir atlikti darbus.
– Auginti dukrą – motinai didelis džiaugsmas?
– Apie tai nesu mąsčiusi, bet, manau, nėra didelio skirtumo, ką auginti, kol jie – tik kūdikiai. Net iki trejų metų vaikai neturi kokių nors išskirtinių poreikių.
Svarbiausia – meilė, priežiūra. Gali būti, kad tie skirtumai, ar augini mergaitę, ar berniuką, atsiranda vėliau, kai šiek tiek labiau susiformuoja vaiko asmenybė.
Leonardai – penkeri, tikrai matyti, kad ji domisi labiau mergaitiškais dalykais – mada, drabužiais. Ji žaidžia su lėlėmis.
Mes su vyru dukrai skiriame nemažai dėmesio. Jos ryšys su mama ir tėčiu – kiek kitoks.
Aš nesu labai griežta, panuolaidžiauju, su manimi galima susitarti, ko nors lengviau išprašyti. Saulius šiuo atžvilgiu griežtesnis, kol nėra mamos, vaikas sukalbamesnis, rodo mažiau kaprizų.
O kai tik įžengiu pro duris aš, situacija truputį pasikeičia. Padaugėja reikalavimų, atsiranda nusiskundimų. (Juokiasi.)
– Kokių patyrėte motinystės sunkumų?
– Gimus vaikui daug kas pasikeičia, todėl apie tai reikėtų daugiau kalbėti, kad būsimų tėvų, susilaukus kūdikio, neištiktų šokas. Aišku, pasikeičia dienotvarkė, atsiranda įvairiausių niuansų. Nebegali tiek laiko skirti sau.
Nors kūdikiai būna įvairūs, manau, daugeliui tėvų sumažėja miego. Tik sunkumai labai greitai pasimiršta, nes augdamas vaikas keičiasi.
Nesu iš tokių mamų, kurios laikosi griežtos vaiko auginimo metodikos. Į viską žiūriu laisvai. Jeigu vaikas nenori tuo metu valgyti, nieko per prievartą nedarau.
Savo pienu kūdikį maitinau iki pusantrų metų. Šiais laikais tai nėra ilgai. Tačiau ta patirtis man labai patiko, be to, ir vaikui sveika. Kūdikio žindymas kelia gerus prisiminimus, iš tikrųjų tai buvo ir labai patogu.
– Prieš porą metų dukters piešiniais išmarginote audinius, sukūrėte įsimintiną pavasario ir vasaros kolekciją. Kaip Leonarda dabar vertina savo indėlį į jūsų kūrybą?
– Kai kūriau 2015-ųjų kolekciją, panaudojau Leonardos piešinius, kuriuos ji piešė būdama pustrečių metų. Jeigu mano gyvenime atsirado vaikas, manau, nereikia stengtis nuo to atsiriboti. Smagu suderinti tas patirtis – motinystės ir kūrybos.
Tie dalykai, kuriuos vaikas atneša į gyvenimą, sparčiai keičiasi. Juk tai, ką ji darė būdama dvejų ar trejų, po metų bus kitaip.
Tas raštas, „makaliūzė“, man pasirodė atitinkantis mados tendencijas, atspindintis laikotarpį. Margi nutįsimai, ilgos linijos, išraitymai pagyvino audinį ir nudažė jį gaiviomis pavasario spalvomis.
Net ir dabar klientai vis dar klausia tokių drabužių, bet turime likusius vos kelis.
Manau, tas raštas nepavaldus laikui, tad ir po kelerių metų neprarado populiarumo.
Pamačiusi tuos drabužius Leonarda atpažįsta piešinius: „O, mama, čia mano makaliūzė!“
Net ir 2016-ųjų kolekcijai panaudojau kai kuriuos elementus, susijusius su jos vaikyste.
Mažamečiai daug ką daro ant grindų – dėlioja kaladėles, varto knygutes, žaidžia su lėlėmis.
Jeigu turi vaiką ir buvai pripratęs prie tvarkos, jos bent kelerius metus nebus, nes ant grindų matysi chaosėlį.
Iš tikrųjų tas spalvotas chaosas turi specifinį grožį.
Aš nufotografavau tą chaosą ir jo atvaizdu numarginau audinį, iš jo buvo sukurta 2016-ųjų kolekcija. Kadangi Vilniaus dailės akademijoje studijuoju doktorantūroje, ši kolekcija tapo praktinio darbo dalimi.
Neatsitiktinai moksliniame darbe nagrinėju, kaip kasdienybė padeda kūrybos įkvėpimui.
– Drabužius puošusios drugelių aplikacijos susijusios su Leonarda?
– Drugelio motyvas kūryboje atsirado dar iki Leonardos gimimo, bet jo klestėjimo laikas sutapo su jos kūdikyste. Viena vaikiškų drabužių įmonė paprašė manęs sukurti kolekciją, kai Leonarda dar buvo kūdikis.
Sukūriau kūdikių glaustinukes su drugeliu, ir jų prekyba buvo sėkminga. Leonarda juos dėvėjo ir buvo fotosesijos modelis. Lygiagrečiai tuomet sukūriau ir glaustinukes moterims.
– Daug sutapimų rodo, kad duktė stipriai įsipynė į jūsų kūrybą.
– Ją stebėjau ir turėjau įsivaizdavimą, kad motinystės patirtį įterpsiu į kūrybą.
– Tačiau Leonardos dar nebuvo matyti ant podiumo. Per anksti?
– Ji dar nebuvo manekenė, bet namuose labai mėgsta pasisukioti prieš veidrodį, pasimatuoti drabužius.
Jeigu kuriu vaikišką rūbą, dukrą renkuosi kaip modelį. Daug kas siuvama pagal jos dydį. Todėl dukra dalyvauja tame procese ir jai labai patinka visas tas „fashion“. (Juokiasi.).
– Ar judvi su dukra dažnai dėvite sijonus, sukneles?
– Labiau mėgstu sukneles, sijonus nei kelnes, nes man patogiau judėti. Bet tai nėra sąmoningai apgalvotas sprendimas.
Vaikiškos kolekcijos užima nedidelę mano kūrybos dalį. Pastebėjau, kad vaikiškus drabužėlius tėvai dažniausiai perka progoms – krikštynoms, gimtadieniams. Todėl dažniausiai modeliuoju sukneles ir sijonus. Juos nešioti mėgsta ir mano dukra.
– Leonarda mėgsta vartyti šeimos albumus? Ji domisi močiute, kurios vardą gavo?
– Namuose yra daug mano mamos nuotraukų, todėl Leonarda tikrai dažnai mato savo močiutę nuotraukose.
Kartais ji paklausia apie močiutę, bet turbūt dar iki galo nesuvokia, kokia ji buvo.
Leonarda nėra mačiusi močiutės, todėl jai sunku daug ką įsivaizduoti.
– Ar po namus bėgiojanti dukra jums primena jūsų motiną?
– Mamos aš niekada nepamiršiu, o dukters vardo nesieju su primygtiniu jos priminimu. Kita vertus, aišku, kad tas vardas – visada šalia, gyvena kartu. Tiesiog yra artumo jausmas.
Nors pagal išvaizdą mano mama ir dukra – skirtingos.
Mama buvo aiškių tamsių bruožų, o mano mažoji Leonarda – blondinė. Gal kiek panašios tik jų šypsenos.
– Mėgstate dviese su dukra leisti laiką?
– Labai daug laiko praleidžiame kartu. Dukra daug kur su manimi buvusi – net ir siuvykloje.
Tačiau tokio amžiaus vaikas neturi daug kantrybės, todėl jai greitai atsibosta ir norisi pakeisti aplinką.
Mano profesijos privalumas, kad daug ką galiu daryti namuose. Man nebūtina visada eiti į darbą. Jei dukra mato, kad kuriu eskizus, ji irgi nori su manimi piešti, spalvinti mano darbus.
Man tai nelabai patinka, bet susitariame – duodu spalvinti senesnius eskizus.
Dviese mėgstame eiti į kiną ir žiūrėti vaikiškus filmus.
Daugelis filmukų pritaikyti visai šeimai, todėl man irgi įdomu pažiūrėti.
