Kad uždarumo mažėja, liudija ir LGBT+ bendruomenės nario, režisieriaus Romo Zabarausko ir garsios fotografės, save pristatančios kaip Arcana Femina, kurios tikras vardas – Samanta Matuzaitė (25 m.), parašyta ir išleista knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“. Knygoje atsiskleisti ir savo istorijomis pasidalinti sutiko 99 žmonės.
Išleista knyga sulaukė didelio susidomėjimo. Ne ką mažesnio – ir LR Seime surengta fotografės paroda, kurią sudaro rinktinės nuotraukos iš šios knygos.
Svajojo būti advokate
Samantos asmeninė patirtis taip pat nugulė išleistoje knygoje. Jos istorija – viena iš 99. Mergina pasakojo apie tokias retai įvardijamas lytines orientacijas, kaip panseksualumą, demiseksualumą ir „Queer“ (plati kategorija, apimanti nenormatyvines pasaulėjautas).
„Kadangi su Romu šio projekto metu ne tik Lietuvos visuomenę raginome tapti atviresnę, bet ir pačius LGBT+ bendruomenės narius kvietėme atsiverti, nusprendėme, kad kaip knygos autoriai turėtume pradėti šį dialogą nuo savo pačių patirčių.
Knygoje savo pasakojimą pradėjau nuo trumpo žvilgsnio į vaikystę, atskleisdama pirmines gyvenimo veiklos vizijas. Prisiminiau, jog „svajojau užaugusi būti advokate, nes jau tada rūpėjo ne į kosmosą pakilti, o pasirūpinti, kad ir šioje žemėje gyventi būtų gera“.
Ir, iš tiesų, nors vaikystėje save įsivaizdavau kaip teisinėje valstybės sistemoje dirbančią samdinę, pasirinktas menininkės kelias nėra taip nuo to nutolęs, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Būdama dar mažas vaikas nežinojau, kad man rūpimas žmonių lygias teises ir teisingumą gali ginti ne tik priesaiką davę advokatai. Augant ir bręstant kaip asmenybei, man pavyko nepamesti šio nuoširdaus noro ne tik rūpintis savo asmenine gerove, bet pasirūpinti ir kitu.
Tad pradėjusi fotografijos studijas, savo kūrybinę veiklą susiejau su aktyvizmu, pagrindinį dėmesį skirdama LGBT+ bendruomenei. Tai buvo visiškai intuityvus pasirinkimas. Visuomet jaučiau, kad tai man artima tema.
Kaip ir daugelis kitų, gyvendama heteronormatyvioje visuomenėje, stokojau sąmoningumo, o tuo pačiu ir aiškaus savęs suvokimo, kurį gožė aplinka.
Stengiausi nesureikšminti savo tapatybės, tačiau, kalbėdama apie kitų žmonių jautrias patirtis, juose ieškojau atsakymo į savo pačios lytiškumo ir seksualumo klausimus. Todėl šiandien man nebekelia baimės šie klausimai.
Aš ne lesbietė, ne biseksuali ir ne heteroseksuli, aš – panseksuali, arba tiesiog – „Queer“.
Daugeliui žodis „panseksuali“, mano seksualinę orientaciją nurodanti sąvoka, yra pirmą kartą girdima. Iš esmės, ji artima biseksualumui, tačiau skirtumas tarp jų – pakankamai ryškus.
Biseksualus asmuo gali justi seksualinį potraukį tiek vyrams, tiek moterims.
Tuo tarpu panseksualūs asmenys gali justi potraukį žmogui, nepriklausomai nuo jo lyties, t.y. nesivadovaujant binarine lyčių sistema.
Tai reiškia, kad panseksualūs asmenys gali jausti potraukį ir tiems žmonėms, kurių lytinės tapatybės raiška apima kur kas platesnį spektrą. Nesureikšminant lyties, trauką nulemia kitos žmogaus savybės bei emocinis ryšys.
Tačiau panseksualaus asmens padėtis komplikuota, ir tą galiu patvirtinti asmenine patirtimi.
Kadangi heteroseksualumas yra laikomas natūraliu, savaime suprantamu, tenka nuolat susidurti su bandymais paneigti mano orientacijos tikrumą, paverčiant ją nematoma. Ką aš turiu omeny? Kad žmonės yra linkę klaidingai manyti, jog jei esu su priešingos lyties žmogumi, vadinasi, esu heteroseksuali.
Pirmuosius savo ilgalaikius santykius turėdama su vaikinais jausdavau neteisybę, kad esu laikoma tuo, kuo nesu. Tuo metu atsiverti atrodė tiesiog neįmanoma, nes niekas nebūtų supratęs tokio „neatitikimo“.
Tai ėmė keistis, kuomet pradėjau kurti santykį ne su priešingos lyties žmogumi.
Pajutau vidinį palengvėjimą pagaliau teisingai įvardindama savo orientaciją, kurią, kaip ir plačioji visuomenė, bandžiau neigti, slėpti.
Nepriklausomai nuo to, apmaudą vis dar kelia tai, kad tenka „įtikinti“ tam, kad būtum priimtas. Kasdienės situacijos, kuriose pasikartoja tas pat scenarijus, nebūtų tokios dažnos, jei visuomenėje atviriau kalbėtume apie tapatybių įvairovę, o visų svarbiausia – išlaikytume pagarbą vienas kitam, nepriklausomai nuo to, ar tarp mūsų yra kitybė, nes skirtumai tėra dirbtinai sukonstruoti.
Tuo labiau, kad dažnai patys nenutuokiame, kokie spalvingi ir įvairūs žmonės mus supa. Nederamas komentaras ar replika gali užgauti ir artimą žmogų, kuris nedrįsta prabilti apie savo tapatybės spalvas“, – kalbėjo menininkė.
Lietuviai atrodė kuklūs
Menininkei Arcana Femina ši knyga nėra vienintelis projektas, prie kurio teko dirbti.
„Kūrybinėje veikloje nuolat keliu nepatogius lytiškumo ir seksualumo klausimus, tuo pat metu ieškodama paveikaus vizualaus kalbėjimo būdo, kuris padėtų mažinti atskirtį ir susvetimėjimą tarp žmonių, atkreiptų dėmesį į žmones, išstumtus į visuomenės paraštes.
Tiek bakalauro studijų metu vykdytu tęstiniu fotografiniu projektu „By the Way“ (liet. „Beje“) apie translyčių asmenų patirtis šiuolaikinėje visuomenėje, tiek magistrantūros studijų metu sukurtų „Queer" estetikos darbų serijomis, tiek ir tais projektais, kurie dar laukia ateityje, siekiu prisidėti prie to, kad visuomenė, kurioje gyvename, būtų bent kiek pakantesnė LGBT+ bendruomenei, kad tiek socialinis, tiek kultūrinis ir politinis klimatas visuomenėje kistų, nebūtų toks atšiaurus ir sunkiai išgyvenamas.
Kuomet Romas pasiūlė drauge imtis iniciatyvos ir išleisti LGBT+ istorijų – pirmąją Lietuvoje tokio turinio – knygą, nė akimirkos nesuabejojau šio projekto reikšme ne tik LGBT+ bendruomenei, bet ir Lietuvos visuomenei.
Tai išskirtinis projektas, neišvengiamai sulaukęs prieštaringų nuomonių, tačiau ja mes ir siekėme paskatinti diskusiją.
Siekėme kiekvieną skaitytoją, į kurio rankas pateko knyga, pakviesti nuoširdžiam pokalbiui su knygos herojais, išgirsti jų pasakojimus, pažinti.
Manau, kad tuo ši knyga ir žavi, kad savo puslapiuose saugo įvairių žmonių pasakojimus, kurių visuma kuria kitokį bendruomenės portretą. Todėl teko ieškoti fotografinių sprendimų, kuriais būtų galima sukurti ir herojų portretus, nekeliant meninių reikalavimų dėl socialinio, kultūrinio knygos pobūdžio, neapeliuojančio į meno statusą.
Tuo pat metu siekiau sukurti fotografinį atvaizdą, kuris savarankiškai prabiltų. Jaučiau atsakomybę, todėl nenorėjai tiesiog aklinai, fotografiniu būdu įamžinti žmones. Dėl šios priežasties ir pats procesas neapsiribojo vien tik fotografavimu. Kiekvienas knygos portretas – tai mano asmeninė pažintis su herojumi.
Sutikusi tiek daug knygos pašnekovų pastebėjau, kad dauguma jų atrodo pakankamai kuklūs. Tikėtina, kad dėl to, jog tuo metu dar nebuvo žinoma, kokių atgarsių sulauks knyga, kaip asmeniškai tai palies pačius juos – mus visus lydėjo nežinomybės jausmas.
Atrodytų, kad pasipuošę savo paprastumu ir kuklumu, jie stojo prieš mano objektyvą, tačiau iš tiesų drąsiai žengė labai svarbų žingsnį – atsiskleidė ne tik savo artimam žmonių ratui, bet ir visai Lietuvai.
Savo istorijomis jie norėjo įkvėpti ir kitus bendruomenės narius, ypač tuos, kuriems trūksta palaikymo iš aplinkos.
Nenorėčiau išskirti vieno ar kelių herojų, palikusių didžiausią įspūdį, nes kiekvienas savitai buvo artimas ir tikras“, – kalbėjo parodą LR Seime surengusi fotografė.
