Ponia Jadvyga atvira – nugyventi kartu 65 metus anksčiau jai atrodė kažkas neįsivaizduojamo – tiesiog neaprėpiamai daug. O šiandien, kai visi gyvenimo darbai nudirbti ir, regis, visko gana, norėtųsi dar pagyventi, pasidžiaugti vienam kitu. „Deja, jau senatvė ir teks išeit, o taip nesinori skirtis...“ – nostalgijos jaunystės dienoms užvaldytą širdį atveria ponia Jadvyga.
Moteris šiltai prisiglaudžia prie šalia sėdinčio vyro, o aš įsižiūrėjusi į šį idilišką paveikslėlį kviečiu porą prisiminti seniai seniai įsižiebusią meilę, kuri ir sujungė juos bendram gyvenimui.
Net klebonas nematė
Metų pradžioje Jonui suėjo 92-eji, Jadvyga jaunesnė – 83-ejų. Nė vienas iš jųdviejų nė gražiausiam sapne neregėjo, kad porai pavyks tiek metų drauge išgyventi. „Toks vestuvių jubiliejus! Niekad nemanėme, kad jo sulauksime drauge.
Juk tai taip reta. Dažniausiai jau būna belikęs tik vienas iš sutuoktinių, o mes abu – labai džiaugiamės. Net klebonas, kai per 60-ties metų vestuvių sukaktį bažnyčioje atnaujinome santuokos įžadus, sakė, jog dar niekad neteko sutikti tokį jubiliejų švenčiančios poros“, – didžiuojasi Jonas ir Jadvyga.
Už jūrų marių ieškoti neteko
Pora susipažino labai paprastai, toli mylimųjų ieškoti neteko nė vienam iš jųdviejų. Mat abu gyveno tame pačiame kaime – Šėtos apylinkėse esančiuose Žeimeliuose. „Tuo metu Jonas buvo likęs tarnauti kariuomenėje. Kai jis ten išėjo, buvau dar vaikas – juk tarp mūsų yra aštuonerių metų skirtumas. Kai kūrėsi kolūkiai, jis nusprendė likti armijoje toliau tarnauti.
Vieną kartą Jonas grįžo namo atostogų. Jo sesuo surengė kaime šokius. Ten ir susipažinome. Aš buvau 17-metė panela, – save dailią ir jauną prisiminusi šypteli Jadvyga. – Jonui buvo 25-eri. Toks pasitempęs, akį traukiantis kavalierius. Nuo to laiko pradėjome bendrauti laiškais ir taip susirašinėjome net dvejus metus.“
Nors per šokius Jadvyga susipažino su Jonu, bet iki tol ji jau bendravo su metais jaunesniu vyro broliu Stasiu. Jiedu sykiu į darbą eidavo, fotografuodavosi. „Tai buvote su Stasiu pora?“ – klausiu. „Na, kaip nori, taip spręsk, – pasiūlo Jadvyga ir šypteli. – Bet kai grįžo Jonas, Stasys jam pasakė: „Kaip broliui, perleisiu tau Jadvygą, o šiaip tai negautum.“ Tie žodžiai tikrai buvo pasakyti. Taip ir likau vyresniam broliui.“
Gaudavo perskaitytus laiškus
Jadvyga įtaria, kad jos ir Jono susirašinėjimus skaitydavo vyro tėvai. Mat Jono tėtis nešiojo laiškus.
„Tėvai pradėjo Jono man siunčiamus laiškus skaityti – rūpinosi, ką sūnus rašo panelei. Žinoma, niekad to neįrodžiau, bet įtariau, kad taip buvo, – pasakoja Jadvyga ir prisimena lemtingąjį laišką. – Šiaip visada laiškus atnešdavo Jono tėtis, o tąsyk su Jono laišku atėjo jo mama. Sako: „Aš labai noriu, kad tu man paskaitytum, ką laiške rašo Jonas.“
O tas Jonas laiške rašė: „Noriu, kad man konkrečiai pasakytum: jei tu už manęs tekėsi, tada grįšiu iš kariuomenės, o jei ne, tada toliau liksiu.“ Tokios buvo piršlybos.
Būsima anyta perskaitė tą laišką ir susirūpino mano atsakymu. Apkabino mane, pabučiavo ir sako: „Jadze, tik tu parašyk, kad tekėsi, kad tik Jonas grįžtų.“ Taip ir parašiau“, – juokiasi Jadvyga.
Tiesa, tuoktis ji sutiko ne tam, kad išgelbėtų Joną nuo armijos, o todėl, kad išties jam jautė simpatiją. Kaip gi kitaip, juk, kaip mums besikalbant nuolat primena Jadvyga, Jonas nešpietnas bernas buvo.
Tuokėsi žalia suknele
Pažadėjo Jadvyga tekėti ir Jonas grįžo iš armijos. Netrukus Velykų sekmadienį – balandžio 15-ąją, pora iškėlė vestuves. Jadvyga kaip dabar prisimena: buvo labai graži diena, bene 30 svečių grojant smuikui ir armonikai šoko lauke. Jadvyga tekėjo žalia suknele ir baltu nuometu.
„Tada nebuvo mados jaunajai vilkėti balta suknele. Savąją žalią pasisiuvau iš Jono dovanotos medžiagos. Kai susipažinome, jis išvažiuodamas man nupirko žalios medžiagos, kad pasisiųčiau suknelę, bet ta medžiaga taip ir gulėjo dvejus metus, kol jis vėl grįžo. Taigi pasisiuvau vestuvinę suknelę. Ji ir po tuoktuvių spintoje nedūlėjo, eidavau su ja į šokius. O ir prabanga tais laikais būtų buvusi laikyti suknelę spintoje ir nenešioti“, – pasakoja Jadvyga.
Vyras kaimą pastatė
Praėjus mėnesiui po tuoktuvių pora apsigyveno Kapliuose. „Taip ir pasenome čia“, – nusišypso Jadvyga. Po trejų santuokos metų porai gimė pirmoji dukra, po dvejų metų – dukrytės dvynukės. Nuo šešerių metukų sutuoktiniai augino ir tėvų netekusią Jadvygos krikštaduktę.
Jonas ėjo vadovaujamas pareigas ir, pasak Jadvygos, moderniai atnaujino visą Kaplių miestelį. „Kai atsikraustėme, čia nebuvo nė vieno mūrinio pastato – tik senos kaimo gryčelos. Ir mes patys tokioje gyventi gavome: vieno kambario, kūrenamą krosnimi, su šuliniu. Jono buvo toks darbas – statybos. Jos Kapliuose, regis, niekad nesibaigdavo. Galima sakyti, jis visą kaimą šiuolaikiškai pastatė“, – pasakoja Jadvyga.
Pykčiams nebuvo laiko
Nors iki tuoktuvių pora didžiąją pažinties dalį bendravo laiškais, vestuvinis gyvenimas ginčų nekėlė. „Sutarėme labai gerai“, – sako abu. Kokia paslaptis? Anot Jono, tiesiog nebuvo kada pyktis: darbas, ūkis, augančios dukros, ir laiko kivirčams nelikdavo.
„Sunkiai dirbom. Buvo ir valdiškas darbas, o dar daug gyvulių namie laikėm. Juk parduotuvėse nieko nebuvo, o augo vaikai, reikėjo į mokyklą leisti. Buvo kuo rūpintis ir nebuvo laiko nesąmonėmis – paikais kivirčais užsiimti. Atlyginimai buvo labai maži, tad kiaulių ir sau, ir pardavimui augindavome“, – kasdienybę nupiešė Jonas su Jadvyga.
Reikia nuolaidumo
„Nesipykom, nesimušėm, nesibarėm – prieš mane vyras nė piršto nepakėlė. Mes nemokėjom muštis, – juokiasi Jadvyga. – Va, ir dabar dar pasibučiuojam.“
Žinoma, santarvę porai nešė ir tai, kad abu buvo nuolaidūs vienas kitam. Pasak jų, sėkmingos santuokos paslaptis – gebėjimas nusileisti: vieną kartą nusileidžia vienas, kitą kartą – kitas. Taip pat pora ragina jauniems sutuoktiniams nekibti prie žodžių.
„Oi, tu ne taip pasakei.“ Jei kibsi prie kiekvieno žodžio, ramybės ir laimės nebus, – tikina Jadvyga. – Aš turėdavau tokią madą nekalbėti dieną, dvi. Galėdavau ir ilgiau, bet juk šeima. Apsisuka Jonas ir kalbina – tenka atsakyti, – mažus jaunystės kaprizus mena Jadvyga. – Būdavo, užmetu į Joną tokį žvilgsnį ir jis jau supranta, kad aš žinau, jog jis kažką netaip padarė.“
Kiekvienam savi darbai
Jadvyga įsitikinusi, kad vyras turi dirbti vyriškus darbus, o moteris – moteriškus. Tad ji niekad nereikalaudavo vyro plauti indus ar lakstyti po namus su dulkių šluoste.
„Vyras niekad grindų neplovė, indų neplovė. Tai nevyriški darbai – mes, moterys, juos darykim, – požiūrį dėsto Jadvyga. – Vyrai tegul vyriškus darbus dirba. Moterys neturėtų kalti vinių. Manau, moterims nereikėtų versti vyrų plauti indus. Man nepatiktų, jei vyras eitų indų plauti.
Aišku, kai buvau ligoninėje, tai Jonas tvarkydavosi pats, bet šiaip tai ne. Naktimis, kai dvynukės augo, jis supdavo vieną vežimėlį, o aš kitą. Buvo be galo sunku, nes auginome dukras be jokių auklių ar močiučių – vieni du.“
Be gėlių, bet su saldainiais
65-erius metus drauge nugyvenę Jonas ir Jadvyga nemano, kad santuoka – sunkus darbas, nors tai kartoti įpratusios daugybė šiuolaikinių porų. Vis tik kantrybės šeimyniniam gyvenimui reikia ir nemažai. Jadvyga džiaugiasi, kad vyras buvo supratingas ir nereiklus smulkmenoms.
„Niekad nebuvo išsigalvojimų dėl maisto ar ko. Sakydavo Jonas: „Virk, ką turi, ką gali.“ Vyras nebuvo priekabus, kad štai bliūdas nesuplautas, dulkė nenuvalyta“, – šypsosi puikų jaunikį visam gyvenimui išsirinkusi Jadvyga.
Tais laikais gėlių dovanoti nebuvo madinga, tad jų Jadvyga iš sutuoktinio ir nesulaukdavo be progos. Tiesa, jei eidamas laukuose pamatydavo gražų žiedą, žmonai parnešdavo, tačiau dažniau ją ir dukras lepindavo saldainiais. O šie atkeliaudavo iš Vilniaus ar Kauno, kur Jonui darbo reikalais važiuoti tekdavo nuolat.
Gerokai mažiau kalbančio Jono klausiu, gal jis galėtų patarti, kaip jauniems vyrams išsirinkti gerą žmoną. O šis juokdamasis linksmai atsako: „Kai vyrai renkasi, tai visos geros būna, o pagyvena ir tada žmonos ima gesti (suprask, prastėti).“ Atsakymas toks, kad nuspėti, gera bus žmona ar ne, iki vestuvių labai sudėtinga.
Neatsistebi Pūku
Kalbai išplaukus apie šiuolaikines poras ir jų trumpai trunkančias santuokas, ponia Jadvyga ima kvatoti ir prisimena pastaruoju metu daug kartų dėl skandalo su jaunomis merginomis linksniuoto Seimo nario Kęstučio Pūko istoriją.
„Sarmata žmogui sakyt. Ir dar jis vadovaujančiame valstybiniame poste, – piktinasi Jadvyga. – Kokį pavyzdį toks žmogus gali duoti? Juk Seimo narys turėtų demonstruoti tvirtą šeimą, aukštą moralę. O dabar… Aš nesigiriu, bet visos mano mergaitės baigė aukštąjį mokslą, sukūrė tvirtas šeimas, kuriomis gali didžiuotis ir jos pačios, ir aš, – džiaugiasi Jadvyga ir toliau pasakoja apie rūpestingus vaikus. – Vieną savaitę vieni atvažiuoja, kitą savaitę kiti. Mums duonos niekad netrūksta, nors patys jau į parduotuvę nebenueiname. Alvydėlė, mano krikšto dukra, kada tik gali, tai čia ir čia. Tai tvarko pas mus ką nors, tai į parduotuvę lekia, tai dar kuo namie rūpinasi.“
Nesipyko nei su vyru, nei su vaikais
Jadvyga didžiuojasi, kad jos vaikams neteko matyti, kaip vaidijasi tėvai. Taip pat pyktis neteko ir tėvams su vaikais.
„Tiesa, Alvydėlė mane šiandien aprėkė, – juokais pasiskundžia Jadvyga. – Jinai mane prieš jums atvažiuojant papuošti užsimanė. Va, matot – užsegė karolius ir apyrankę. Kam čia man reikia? Tai dėl to susipykom visiškai! – kvatoja pašnekovė ir priduria. – O anūkė savaitgalį atlėkusi nagus nulakavo. Tai sakiau, dabar indų neplausiu.“
Jadvyga pasakoja, jog krikštaduktė Alvyda – pagrindinė šeimos švenčių ir susibūrimų organizatorė. O per 60-ties metų vestuvių jubiliejų ji su kitomis Jadvygos ir Jono dukromis parūpino, kad sutuoktiniai į bažnyčią įžadų atnaujinti vyktų ne kuo kitu, o ištaigingu limuzinu!
„Visko ji prigalvoja“, – juokais priekaištauja Jadvyga, o iš tiesų neslepia džiaugsmo, kad jos išaugintos keturios mergaitės taip rūpinasi savo tėveliais. Griežtai, bet sąžiningai Nuo šešerių metų Jono ir Jadvygos šeimoje augusi Alvyda su šypsena pasakoja, kad Jonas buvo labai reiklus, bet tiek pat ir sąžiningas.
„Niekada mūsų, keturių merginų, nebardavo – pasakydavo griežtą žodį ir viskas būdavo aišku. Su baba dar pasiginčydavom, o su dedeliu jau ne, – juokiasi Alvyda. – Kaip sekėsi dedeliui su penkiomis damomis vienuose namuose susitarti? Jis juk buvo labai apžiūrėtas, mūsų rūpesčio jam netrūko. Dedelis labai džiaugėsi, kad turi mergaites, o ne berniukus.“
Pasak Alvydos, Jonas buvo Tėvų Tėvas. Kol sveikatos turėdavo, visada atvykusių dukrų šeimas į lauką iš buto, kuriame gyvena, išlydėdavo.
„Jis visada rūpinosi, kad laiku pareitume namo. Turime sodybą Kapliuose ant pakrantės, tai iki šiol, jei iš sodo su seserimis grįžtame 23 val. ar vidurnaktį, jis papriekaištauja, kodėl taip vėlai, – rūpesčiu džiaugiasi Alvyda. – Kai visi į tėvų namus suvažiuojame, regis, grįžtame atgal į vaikystę.“
Be turtų, tačiau su darna
„Tai ar tas santuokinis gyvenimas gražus buvo?“ – klausiu poros. „Duok, Dieve, visiems tokio gyvenimo. Kiekvienai šeimai linkiu tokio sutarimo. Aišku, gali gyvenimas būti ir geresnis. Juk žmogui niekad negana.
Mes turtų neturėjome. Tik automobilį, gyvulių, butą, bet gyvenome darniai, sutarėme, nesikivirčijome. Tad tokios santuokos visiems ir palinkėčiau. O tokio gyvenimo kaip Pūko, jokiu būdu niekam nelinkėčiau, – vėl pykteli Jadvyga. – Neimkit pavyzdžio iš jo! Man net gėda – Seimo narys, o taip elgiasi.“
Per trumpas
„Jaunystėje neįsivaizdavau, kad įmanoma tiek daug metų kartu išgyventi, – prasitaria Jadvyga. – Kai šventėme auksines vestuves, drauge sulaukti geležinių vestuvių dar irgi atrodė neįtikėtina. O šiandien galiu pasakyti, kad norėtųsi dar pagyventi.
Trumpas gyvenimas, tikrai trumpas. Dabar taip visko gana: vaikai užauginti, ant kojų pastatyti, savo namus turi, o mums reikia išeiti… Nesinori skirtis“, – pokalbį užbaigia Jadvyga ir jausmingai priglaudžia savo delną prie šalia sėdinčio vyro sudėtų rankų.
