Tėvo diena – be gėlių ir fejerverkų.
Tačiau ją A.Valinsko sūnūs – Arūnas ir Šarūnas (21 m.) visuomet prisimena. Kaip? Tiesiog ištaria tėvui sveikinimo žodžius, linkėjimus.
„Tėvo dieną sūnūs prisimena tada, kai aš važiuoju pas savo tėvą. Jie nutaria pasveikinti ir saviškį. Bet mūsų šeimoje labiau akcentuojama Motinos diena“, – tikino televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas.
A.Valinskas jaunesnysis patikino, kad mamai perkamos gėlės, sakomi gražūs žodžiai arba sugalvojama kokia nors Motinos dienos pramoga. Tėvo diena – santūresnė. Gėlių nedovanoja?
„To betrūko“, – nusijuokė vyriškumo sūnus mokantis tėvas.
Būdamas šešiolikos A.Valinskas jaunesnysis paliko tėvų namus ir išvyko mokytis į Angliją. Šioje šalyje baigė gimnaziją ir universitetą, kur studijavo tarptautinius santykius ir japonų kalbą. Baigęs studijas Arūnas grįžo į tėvynę ir nutarė tapti profesionaliu kariu. Vaikinas ketverius metus tarnavo šalies kariuomenėje, o nuo šių metų kovo išėjo į atsargą.
Tarnybos metu A.Valinskas nuomojosi butą. O kai reikėjo išvykti į misiją Turkijoje, nebeapsimokėjo pusmetį buto laikyti tuščio, tad Arūno daiktai vėl atsidūrė tėvų – dainininkės Ingos Valinskienės ir televizijos laidų vedėjo A.Valinsko – namuose.
– Ar nėra painiavos, kai šeimoje – du Arūnai?
Arūnas jaunesnysis: Šeimoje yra titulai. Motina į mane kreipiasi: „Sūnau.“ Šeimoje vardais retai vieni kitus vadiname, nebent kai susipykstame.
Arūnas: Mano darbinis titulas šeimoje – tėtis, tėvas. Į sūnus kreipiuosi vardais, todėl nėra painiavos.
– Pirmagimį pavadinti tėvo vardu buvo jūsų noras?
Arūnas: Buvome susitarę, kad jei gimtų mergaitė, aš siūlau vardą, o jei berniukas – Inga. Tai buvo jos sumanymas. Niekada dėl to nesvaigau, tiesiog ji taip pavadino sūnų.
– Anksčiau minėjote, kad tėvas jus auklėjo kaip kariuomenėje. Dabar to nebėra?
Arūnas jaunesnysis: Buvo toks etapas.
Arūnas: Buvo. Aš galiu eiti vandens įsipilti į stiklinę, jeigu norite atviriau apie tai pakalbėti. (Juokiasi.)
Arūnas jaunesnysis: Nėra ko slėpti.
Arūnas: Tokiu būdu buvo ugdomi drausmė ir reiklumas sau. Pagrindinis vaikų darbas – mokytis, o tai kartais jiems ne visai miela. Aš irgi buvau ne iš tų, kuris alpdavo prie knygų.
– Jus tėvas taip pat griežtai auklėjo?
Arūnas: Ne, aš pats visąlaik buvau reiklus sau. Augau truputį kitomis sąlygomis, nes nemažai metų vaikystėje praleidau vienas – nuo trečios iki devintos klasės teko gulėti ligoninėse, todėl gyvenau atskirai nuo šeimos. Mokiausi ligoninėse, sanatorijose. Pats išsiugdžiau drausmingumą, nes kitaip negalėjo būti.
Mūsų šeimos modelis – kitoks. Tačiau vis vien pagrindinis vaikų darbas yra mokytis. Kaip ir bet kurį darbą, reikia dirbti, bet žmogus iš prigimties yra tinginys ir stengiasi save pateisinti, kad tik nereikėtų ko nors daryti. Logiška, kad kai kur buvo reikalinga ir prievarta.
– Jaunėliui sūnui buvote nuolaidesnis?
Arūnas: Jaunėlis nebuvo kvailas, visąlaik mokėsi iš kitų klaidų. Stebėdamas brolį jis tų klaidų nedarė arba darė mažiau.
– Kuo užsiima kitas sūnus?
Arūnas: Stato savo gyvenimo traukinį ant bėgių. Buvo pasirinkęs ne tą geležinkelio kryptį, dabar keičia. (Šypsosi.) Galų gale jis apsisprendė ir Vilniaus universitete baigs pirmą medicinos kursą. Prieš tai jis baigė matematikos filosofiją Olandijoje. Šarūnas bus pirmas gydytojas šeimoje.
– Labiau jūs ar tėvai norėjo, kad mokytumėtės užsienyje?
Arūnas jaunesnysis: Paskutines gimnazijos klases baigiau Bato mieste Pietvakarių Anglijoje. Pats sumaniau, kad noriu mokytis užsienyje. Kodėl? Kad namuose nereikėtų būti.
Arūnas: Bet jis bėgo nuo vilko, o užsirovė ant meškos. Aš net nežinojau, kur jis mokysis, nes kai nuvykome aplankyti, mus pritrenkė mokyklos vaizdas.
Salė atrodė kaip iš Hario Poterio knygos. Ten, pasirodo, buvo metodistų (krikščioniška protestantų denominacija, susikūrusi XVIII a. Jungtinėje Karalystėje) mokykla, kurioje labai griežta tvarka, griežčiau negu namuose. Bet jis pats paskui susiprato, kad taip norėjo. (Juokiasi.)
– Kad ir kokia griežta tvarka buvo, sūnus dabar gyvena tėvų namuose.
Arūnas jaunesnysis: Iš tėvų namų tikrai žadu kraustytis, bet tikrai ne todėl, kad nepatinka ar kas nors veja. Tiesiog jau laikas. Atsiradus daugiau alpakų, reikės nori nenori keltis, kur daugiau vietos. Bet kol jos dar nesame įsirengę, tenka dėl gyvūnų priežiūros leisti laiką pas tėvus.
Arūnas: Kiek norės, tiek gyvens. Juk namai tam ir yra, kad būtų namais, kuriuose gyvena žmonės. Namai nėra tik plytos, lentelės, tai yra statybinės medžiagos, sukrautos į krūvą. Namas be žmonių – ne namas.
Su žmona neužduodame sūnui tokių kvailų klausimų: „Na, kada parveši marčią į namus?“
– Kaip tik šito ir norėjau paklausti.
Arūnas: Nereikia tokių klausimų, mes sūnui jų neužduodame. (Juokiasi.)
– Ar į namus atsiveda merginų?
Arūnas: Prašau, tam ir yra namai. Jis turi savo kambarius, savo gyvenimą. Abu sūnūs – jau suaugę vyrai. Ką čia reguliuoti?
– Visada žinote, ar sūnūs jau grįžo namo?
Arūnas: Man visai neįdomu. Tai – mamos ir močiutės Janinos prioritetai. Aš savo auklėjimą baigiau. Dabar jeigu kas nors vyksta ne taip, kaip įsivaizduoji, pats anksčiau buvai kaltas.
– Sūnus parvedė porą alpakų, dabar jau turite 5. Ar tėvui tie gyvūnai įdomūs?
Arūnas: Man labai įdomu alpakos, bet nesistengiu iš sūnaus atimti malonumo jas prižiūrėti.
Kai kada darome bendrus darbus. Statėme alpakoms namuką. Tai buvo mūsų, trijų Valinskų, darbas. Buvo smagu. Reikėjo ir tvorą aptverti. Be to, alpakos mums kaip šeimos nariai. O tos šeimos galva – sūnus.
– Turite bendrų pomėgių?
Arūnas jaunesnysis: Bendrų yra, tarkim, skaitymas. Bet kartu vienos knygos nepaskaitysi. Vienas kitam garsiai neskaitome. (Šypsosi.)
Nesu nei didis medžiotojas, nei didis žvejys kaip mano tėvas.
Arūnas: Kartais nusišypso laimė prikalbinti sūnų į medžioklę, bet tai – reti atvejai.
Arūnas jaunesnysis: Pirtis – bendras pomėgis.
Arūnas: Namuose esančioje pirtyje, be temperatūros, dar karštesnės būna diskusijos. Daugiausia jų kyla dabartinės politikos, filosofijos temomis.
Arūnas jaunesnysis: Jeigu ką nors perskaitai ar įžvelgi, reikia savo žinioms leisti cirkuliuoti. Jeigu viską dėsi tik į galvą, nieko nebus. Juk nesu žvalgybininkas, todėl žiniomis reikia dalytis, jas skleisti.
– Patinka politika?
Arūnas jaunesnysis: Mane ji domina, bet tik kaip sritis, kurią įdomu apžvelgti. Žiūrint į dabartinę valdžią susidaro juokingas įspūdis, kad tie žmonės visai nesidomėjo politika, bet ją kuria. Todėl, švelniai sakant, jiems pavyksta vežimą prieš arklį pastatyti.
– Gal tapsite politikos apžvalgininku?
Arūnas: Iš dalies sūnus ir dabar tapęs apžvalgininku – kai netingi, rašo apžvalgas į portalus.
– Kol vyresnėlis sūnus studijavo, tarnavo kariuomenėje, nesijautėte vienišas?
Arūnas: Nors sūnus dabar gyvena su mumis, nesame vieni prie kitų prisirišę. Mano su žmona darbų specifika tokia, kad jeigu prisirištume prie namų, negalėtume dirbti.
Kiekvienas tarsi gyvename atskirai. Mums – televizijos laidos, koncertai, spektakliai, renginiai, jaunėliui – studijos, vyresnėliui – savi reikalai.
Arūnas jaunesnysis: Gyvenimas vienuose namuose nėra toks, kaip daug kas įsivaizduoja, kad visi susirenka tam tikru laiku į vieną erdvę ir ten trinasi. Mums namai – kaip uostas.
Būna taip, kad visi laivai vienu metu prisišvartuoja, bet dažniausiai vieno arba daugiau nei vieno žmogaus trūksta.
Arūnas: Burių stiebus matai, o laivo korpuso – ne. (Juokiasi.)
Arūnas jaunesnysis: Yra vienas švyturys ir viena švartavimosi vieta. Kaip kada kas gali, tada ir grįžta. Turiu Klaipėdoje draugę Viktoriją, pas ją išvykstu savaitgaliui ar kelioms dienoms.
– Pasigaminti pusryčius ar vakarienę – ne problema?
Arūnas jaunesnysis: Ne.
Arūnas: Sūnūs naudojasi tuo, kad jeigu jiems gali nereikėti daryti valgio, jie geriau nedarys. Bet jeigu reikia, jie pasidarys. Taip elgiasi daugelis vyrų.
Jeigu šeimoje kas nors pasiryžęs savanoriškai užsimesti naštą, kiti paprastai su tuo sutinka. Jeigu nori gaminti pusryčius, vadinasi, tau malonu.
Dažniausiai visos šeimos susibėgimai būna sekmadieniais.
Tuomet ruošiami bendri pietūs. Tačiau jie būna kas antrą ar kas trečią savaitę.
– Kas ruošia sekmadienio pietus?
Arūnas: Ingos mama arba Inga. Kartais būna, kad aš ką nors skanaus sugalvoju pagaminti.
– Viliatės, kad sūnus greit pristatys būsimą marčią?
Arūnas: Būsima marti – ne mašina, nereikia mums techninės apžiūros. Svarbu, kad būtų tinkamos moralinės vertybės.
– Tikitės, kad be išankstinio pranešimo gausite kvietimą į vestuves?
Arūnas: Nežinau, gal jie sugalvos, kad iš viso nereikia vestuvių. Gal sakys: padovanokite kelionę. Tegul keliauja – įteiksime namo Kipre raktus.
Arūnas jaunesnysis: Mes jau šnekėjomės: jeigu vestuvės bus, tikrai be bažnyčios. Pakaks civilinės santuokos. Vestuvės bus tvarkingos, be visokių „pribumbasų“.
– Tai Viktorija – Arūno jaunesniojo išrinktoji?
Arūnas: Kaip gerai, kad pakvietėte į pokalbį, nes sužinojau daug dalykų. (Juokiasi.)
– Nesate iš tų tėvų, kurie sūnų kamantinėtų apie širdies reikalus?
Arūnas: Tai būtų nepadoru ir negarbingas lindimas į vaiko, tuo labiau suaugusio vyro, gyvenimą. Jeigu jis norės, pats pasakys. Aš tuos dalykus šeimoje sužinau pats paskutinis, nes nesu toks „cekavas“.
Tuo labiau esu iš tų vyrų, kurio būsimos žmonos pasirinkimas buvo nepriimtinas mano tėvams. Jie buvo matę Ingą, bet kai pasakiau, kad mes tuokiamės, buvo kategoriškai prieš. Aš susirinkau daiktus ir išėjau iš namų. Viskas baigėsi.
– Nenorėdamas sulaukti tokios sūnaus reakcijos apie būsimą žmoną neklausiate?
Arūnas: Ne todėl. Man tiesiog neįdomu.
Arūnas jaunesnysis: Nėra blogai pasikalbėti, jei tai sveikas domėjimasis. Pas mus nėra nesveiko: kaip, kur, kodėl?
Arūnas: Reikia skirti domėjimąsi nuo kišimosi į asmeninį gyvenimą.
Arūnas jaunesnysis: Negalima tikėtis, kad šeimai visiškai nebus įdomu, su kuo susiesi gyvenimą. Natūralu, kad tėvams įdomu, kaip sekasi jų vaikams.
Arūnas: Bet aš tik dabar sužinojau, kad greitai ruošiesi vesti. Kaip įdomu.
Arūnas jaunesnysis: Nesakiau, kad greitai vesiu. Tiek, kiek tuo klausimu kalbėjomės, kaip galėtų būti, tiek ir esame sutarę. Nemėgstu kalbėti pirma laiko.
