Nuo sausio mėnesio E.Česonis itin intensyviai ruošiasi didžiausiam gyvenimo iššūkiui.
Rugpjūčio 5-ąją jis rengiasi dalyvauti Estijoje vyksiančiose varžybose „Geležinis žmogus“, geriau žinomose kaip „Iron Man“.
Kitas vyro troškimas ir didysis siekis – patekti į 2020 metais vyksiančias parolimpines žaidynes Japonijoje, Tokijuje.
Kad nepristigtų laiko, tvirtas vyras net suskubo palikti vairuotojo darbą Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje.
Aktyviam vilniečiui siekti sporto pergalių netrukdo tai, kad pasaulį išvydo be kairės rankos.
Ruošiasi parolimpinėms žaidynėms
Anaiptol, dabar Ernestas šypteli – jis ne tik išmoko šešias dienas per savaitę intensyviai ir nepertraukiamai sportuoti ir siekti to, kas kartais atrodo neįmanoma, bet ir pasijuokti iš protezo, su kuriuo nesiskiria nuo ketverių metų.
„Niekada negailiu savęs dėl to, kad neturiu abiejų rankų. Toks mano gyvenimas, ir aš esu su tuo susitaikęs. Mėgstu su draugais ir juodąjį humorą – kartais plaukiodamas baseine atpalaiduoju protezą ir paleidžiu jį plaukti toliau nuo savęs.
Aplinkiniai nustemba pamatę vandenyje plaukiojančią ranką be žmogaus“, – juokėsi vyras, į susitikimą atvažiavęs automobiliu ir taip paneigęs nuostatą, kad negalia gali būti kliūtis vairuoti, judėti ar bendrauti su žmonėmis.
Nuo mažens aktyviai sportuojantis Ernestas šiais metais nusprendė pradėti rengtis parolimpinėms žaidynėms, kurios po trejų metų vyks Japonijoje.
Jis tiki galįs atstovauti Lietuvai ir siekti pačių geriausių rezultatų bėgimo, plaukimo ir važiavimo dviračiu rungtyse.
Prieš parolimpines žaidynes jis nori save išbandyti ir šią vasarą vyksiančiose varžybose „Geležinis žmogus“. Ten sportininkui reikės plaukti beveik du kilometrus, 90 kilometrų važiuoti dviračiu ir 21 kilometrą bėgti.
Atsisakė pagrindinio darbo
Triatloną pamėgęs Ernestas, atrodo, neketina rinktis kitų sporto šakų.
Kad pasiektų geriausių rezultatų varžybose Estijoje, o vėliau ir žaidynėse Tokijuje, sausio mėnesį jis paliko darbą Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje.
Tokį sprendimą E.Česonis su žmona Jelena priėmė nesunkiai – svarstymai ilgai netruko. Abu suprato, kad tai – vienintelė Ernesto galimybė išbandyti save tokio lygio žaidynėse.
„Juk metai bėga, o su laiku bus vis sunkiau pasiekti gerų sporto rezultatų. Žmona suprato, kad dabar yra tinkamas metas išbandyti save, todėl nusprendėme, jog paliksiu vairuotojo darbą.
Žinoma, finansų šeimoje sumažėjo, tačiau dabar džiaugiuosi galėdamas visas savo jėgas skirti sportui“, – kalbėjo vyras.
Ernesto treniruotės, kurių metu jis plaukia, bėga ir važiuoja dviračiu, vyksta šešias dienas per savaitę. Sekmadienis – vienintelė diena, kai jis gali leisti sau pailsėti.
Tą dieną su Jelena jis stengiasi atsikvėpti, nuvažiuoti į gamtą, nueiti į kiną arba gerai išsimiegoti. Pora turi itin aktyvų šunį bulterjerą – su juo stengiasi kiek įmanoma daugiau judėti ir būti gryname ore.
Paauglystėje lydėjo patyčios ir replikos
Pradėjęs rengtis varžyboms Ernestas sužinojo, kad jose negalės plaukti su protezu, todėl ėmė treniruotis be jo. Žaidynėse protezas vadinamas pagalbine priemone, todėl juo naudotis griežtai draudžiama.
Plaukti kone viena ranka vyrui buvo nemenkas išbandymas, todėl kasdien padėjęs protezą į šalį bando įveikti trenerio keliamus reikalavimus.
„Tai man – nemenkas iššūkis“, – prisipažino vyras. Plaukti be protezo jam gerokai sudėtingiau ne tik dėl fizinių galimybių, bet ir dėl psichologinių nuostatų.
„Iš pradžių nusiimti protezą baseine buvo kiek nedrąsu – maniau, kad sulauksiu aplinkinių žvilgsnių ar užgaulių pastabų, tačiau galiu pasidžiaugti, jog šių dienų vaikai ir jaunimas gerokai pakantesni, niekas nespokso ir neužduoda klausimų“, – kalbėjo sportininkas.
Kiek kitokia situacija buvo vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje.
Kiek save prisimena, Ernestas visada buvo su protezu.
Pirmasis, kurį gavo būdamas vos ketverių, buvo medinis, nepatogus, veržiantis ir trinantis alkūnę.
„Gimiau be rankos ir savęs kitaip neįsivaizduoju. Tik iš nuotraukų pamenu, kad ankstyvoje vaikystėje buvau be protezo. Vėliau jis visą laiką mane lydėjo.
Iki šiol gerai prisimenu, kad labiausiai paauglystėje žeidė vaikai, kurie vadindavo berankiu. Tai man buvo skaudžiausia pravardė, į ją reaguodavau itin jautriai“, – prisimena Ernestas.
Išgirdęs šią pravardę paauglys trenkdavo ją pasakiusiam vaikui protezu. Tada Ernestą užsipuldavo tų vaikų motinos. Niekam nerūpėjo patyčios ar užgaulios replikos.
„Vis dėlto savigaila niekada neužsiėmiau. Man rankos neturėjimas ir gyvenimas su protezu niekada nebuvo joks apribojimas. Vairuoju automobilį, net dalyvavau ralyje aplink Lietuvą, gyvenu įprastą gyvenimą.
Kartais atrodo, kad sveikieji tiek daug nenuveikia“, – sakė vyras, kuriam netrūksta nei energijos, nei noro siekti užsibrėžtų tikslų.
Tėvai Ernestą priėmė kaip dovaną
Tvirtas ir iš kitų nebent ilga barzda išsiskiriantis vilnietis moka pasijuokti iš savo negalios.
„Kartais ne tik baseine, bet ir gatvėje su draugais mėgstame pajuokauti.
Kai apsivelku tampresnį megztinį, specialiai atpalaiduoju protezą taip, kad jis imtų lįsti iš rankovės ir pasiektų, pavyzdžiui, grindinį. Aplinkiniams tai sukelia nuostabą, jie ima žiūrėti, kodėl ranka siekia žemę“, – juokėsi geros nuotaikos nestokojantis Ernestas.
Priežasties, kodėl jis gimė be rankos, prieš 34 metus medikai nenustatė. Šiais laikais medicina gerokai pažangesnė ir daugybė ligų ar apsigimimo priežasčių nustatoma gana anksti.
Ernestas prisiminė, kad jo tėvai kūdikį, gimusį be rankos, priėmė kaip Dievo dovaną. Pirmasis vaikas, kurio tėvai laukėsi, pasaulio taip ir neišvydo, todėl Ernestas, gimęs neįgalus, jiems sukėlė tik džiaugsmą ir laimę.
Kad Ernestas neturi vienos rankos, netrikdo ir jo žmonos, kuri pati turi judėjimo negalią.
Sutuoktiniai susipažino Valakupių reabilitacijos centre, kur moteris buvo atvykusi į mokymus, o Ernestas ruošėsi įgyti vairuotojo pažymėjimą.
Jelena nuo 2005 metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Po patirtos automobilio avarijos ji negali valdyti kojų, tačiau tai iš jos neatėmė gyvenimo džiaugsmo. Kiekvieną dieną moteris dirba ir kuria laimę su metais jaunesniu sutuoktiniu.
„Ji yra mano smegenys, o aš – jos vykdytojas“, – sakė vyras ir patikino, kad jų santuoka yra itin tvirta dviejų žmonių sąjunga.
