Kai 24-erių Julija Šimkė ir 26 metų Gintarė Šimkė žingsniuoja gatve susikibusios rankomis, jas nulydi daugumos praeivių žvilgsniai. Tuo labiau kad vienos jų nėštumo nebepaslėpsi.
Homoseksualumo neslepianti pora Lietuvoje – vis dar retenybė. Bet net ir neigiamas dėmesys šių jaunų moterų netrikdo. Jos jaučiasi laimingos savo šeimoje, savo artimųjų ir bičiulių rate.
Vis dėlto iki laimės joms teko patirti nemažai išbandymų. Julija išgyveno skaudžias skyrybas su vyru, Gintarė nutraukė nuo paauglystės puoselėtus santykius su mergina. Likimas jas suvedė pačiu netinkamiausiu metu, bet viską ėmė dėlioti į vietas.
Prieš trejus metus naktiniame klube susipažinusios merginos po pusantrų metų draugystės susižadėjo, pernai lapkritį Danijoje susituokė, o liepos pradžioje jau laukia šeimos pagausėjimo. Žino – gims berniukas. Jau ir vardą beveik išrinko.
Abi po du brolius turinčios Šimkės ketina turėti mažiausiai du vaikus. O jei gyvenimas nepašykštės sveikatos ir finansų, jos norėtų pasigimdyti keturias atžalas.
– Jūsų santuoka Lietuvoje negalioja, bet pavardę turite tokią pačią. Kaip jums tai pavyko?
Gintarė: Mano pavardė buvo Šimkutė, o Julijos – Gataveckaitė. Gražu, kai šeimos pavardė viena, labai to norėjome. Pagal mūsų šalies įstatymus, gali pasikeisti pavardę į tokią, kokią turėjo tavo protėviai.
Mes ėmėme ieškoti mūsų giminių bendros pavardės. Mums pasisekė, kad Julijos močiutės mergautinė pavardė Šimkūnaitė.
Pasinaudojus archyvais Julijai teko įrodinėti, kad tai tikrai jos močiutė. O kadangi pavardė Šimkūnas gali būti trumpinama į Šimkus, Lietuvių kalbos komisija, nors nerekomendavo, sutiko leisti Šimkūnaitę pakeisti į Šimkę.
O aš savo pavardę galėjau sutrumpinti nenurodydama vedybinio statuso.
Kai gims sūnus, taip pat sieksime, kad būtų Šimkė. Pradėsime Lietuvoje Šimkių dinastiją. (Juokiasi.)
– Kaip reaguoja aplinkiniai, kai pristatote viena kitą žmonomis?
Gintarė: Paprastai žmogui reikia 3–10 sekundžių susivokti. Būna, kad pradeda juoktis.
Bet kai tvirtai stovi ant kojų, galima ir nusijuokti kartu.
Julija: Dirbu savanore su vaikais, todėl man tenka būti kolektyve su daug žmonių. Pavyzdžiui, pasitaiko tokių situacijų: kartą, kai sėdėdama mezgiau, kažkas paklausė, kam mezgu. Atsakiau – žmonai. Stojo tyla.
Tada žmogus dar kartą paklausė. Išgirdęs tą patį atsakymą garsiai nusikvatojo, bet iškart puolė atsiprašinėti už savo reakciją. Negerai tik dėl to, jei tai įvyksta prie vaikų.
Juk patys mokome juos priimti žmones tokius, kokie yra. Tada geriau suvaidinti, kad viskas gerai. O viduje tegul žmogus mano, ką nori.
– Ar esate darbe turėjusios bėdų dėl to, kad esate homoseksualios?
Julija: Kai eidavau į darbo pokalbius, visuomet klausdavau, ar mano homoseksualumas nekelia problemų. Nes jei yra priešingai, aš neturiu ten ką veikti.
Gintarė: Aš irgi iškart pasisakydavau, kad esu homoseksuali. Maždaug pusės darbdavių tai netrikdydavo.
Tačiau kita pusė mano kandidatūros netgi nesvarstydavo arba vadovas paaiškindavo taip: aš galiu dirbti, bet kilus problemų kolektyve jis nepadės.
O tokioje aplinkoje, kur darbdavys nepalaikytų, aš pati nenoriu dirbti.
– Ar jus žeidžia neigiamas kitų požiūris?
Julija: Visai ne. Tiesiog pagalvoju, kad žmogus neišsilavinęs arba savo aplinkoje nėra su tuo susidūręs.
Gintarė: Išmokome suprasti, kad Lietuvos žmonėms trūksta žinių apie homoseksualias poras, kitokias šeimas.
Jie nėra dėl to kalti. Gal jiems tiesiog reikia laiko priprasti prie šios minties. Juk dažniausiai homoseksualūs žmonės, pristatydami savo mylimuosius, patys vengia įvardyti, ar tai vyras, ar moteris. Tiesiog pasako, kad tai jų antroji pusė.
Julija: Daugiau neapykantos iš kitų ėmėme sulaukti, kai pradėjo ryškėti mano nėštumas. Pasipylė tokie vertinimai: kam jums viso to reikia?
Juk vaikų namai pilni našlaičių! Ką, negalite įsivaikinti?! O mes ir negalime, jei ir norėtume. Tokie Lietuvos įstatymai.
Daug ko mums čia negalima.
Kadangi mūsų šalyje nėra spermos banko, pagalbinio apvaisinimo procedūrą man atliko Latvijoje.
– O ar nesvarstėte gauti spermos iš draugo ar pažįstamo?
Julija: Svarstėme, bet dėl teisinių ir kitokių kliūčių šios minties atsisakėme.
Gintarė: Mes labai daug galvojome apie vaiką ir jo gerovę.
Kad ir kaip tai žeistų mūsų ego, suprantame, kad jis turbūt kada nors gali užsimanyti pažinti biologinį tėvą. Todėl atidžiai rinkomės vieną iš trijų variantų.
Pirmas – spermos gauti iš pažįstamo donoro. Bet tada iškyla grėsmė, kad jis bet kada gali reikalauti teisių į vaiką arba kad šis juo senatvėje pasirūpintų.
Kitas variantas – naudoti neanoniminio donoro spermą ir suteikti tiek vaikui, tiek tėvui galimybę po pilnametystės vienam apie kitą sužinoti.
Pasirinkus vieną šių būdų, pagal dabartinius Lietuvos įstatymus, aš vaikui būčiau niekas. Nusprendėme pasinaudoti anoniminio donoro sperma.
– O pagal kokius kriterijus išrinkote biologinį tėvą savo vaikui?
Gintarė: Žinome jo akių, plaukų spalvą, ūgį, svorį, išsilavinimą, amžių. Mūsų donoras yra pusiau danas, pusiau prancūzas. Išsirinkau, kad būtų mano plaukų, mano akių spalva.
Norėjome, kad vaikas turėtų ir meno gyslelę, kaip Julija, bet išmanytų ir tiksliuosius mokslus, kaip aš.
Julija: Kadangi aš esu žema, norėjome, kad vaikas būtų aukštas. Ypač jeigu bus berniukas. Tad mūsų donoras – aukštaūgis.
Gintarė: Iš pradžių ilgai nagrinėjomės, kurioje Europos valstybėje Julija galėtų gimdyti, kad vaiko gimimo liudijime aš būčiau įrašyta kaip mama. Taip būtų Ispanijoje.
Bet kadangi vaikas gaus lietuvišką pasą, pildant prašymą per ambasadą dokumentuose liktų tik viena mama – Julija. Mums visur galioja Lietuvos įstatymai. Nebent pasikeistume pilietybę.
– Ketinate išvykti gyventi į užsienį?
Gintarė: Iš pradžių tai rimtai svarstėme, tačiau viskas pasikeitė po vestuvių.
Į Kopenhagą pasidžiaugti mūsų laime suskrido 40 žmonių: tėvai, broliai, būrys draugų.
Per ceremoniją, ko gero, nebuvo nė vienos neverkiančios merginos ir nešūkaujančio vyruko.
Kai po to ėjome į kambarėlį pasirašyti santuokos dokumentų, visi grūdosi paskui. Pajutome tvirtą užnugarį. Šitiek žmonių mus myli ir skiria savo laiką! Nepatingėjo lapkričio 27-ąją – per lietų, šaltį – atvykti į Kopenhagą.
Julija: Grįžusios į Lietuvą norėjome tiesiog papietauti su giminėmis, tačiau išėjo antras pobūvis dar su 50 žmonių. Tada visiems paskelbėme, kad aš laukiuosi.
Gintarė: Gal dalis tų, kurie atėjo mūsų pasveikinti, ir yra homofobai, bet tikriausiai meilė mums yra didesnė.
Galiausiai mes suvokėme, kad jokioje kitoje šalyje tokios stiprios palaikymo komandos neturėtume. Be to, man būtų labai gaila atsisakyti Lietuvos pilietybės. Taigi likome čia. Ir gyvename paprastą nuobodų šeiminį gyvenimą.
– Vadinasi, tuokėtės iš reikalo?
Julija: Anaiptol! Jei būtume žinojusios, kad jau būsiu nėščia, nebūtume rengusios vestuvių. Į pirmą konsultaciją vaisingumo klinikoje nuvykome tik vasaros pabaigoje.
Gydytojai pasakė, kad bandysime šešis kartus, o jei ir po to nepavyks pastoti, spręs, ką daryti toliau. Aš taip ir nusiteikiau!
Gintarė: Pagal statistiką, tai turėjo užtrukti nuo metų iki dvejų. Sakome, gyvenkime ramiai, bandykime, dirbkime. Dar planavome kelionę į Naująją Zelandiją, ėmėme kurti ir vestuvių planus.
Julija: Ir aš pastojau jau po antros pagalbinio apvaisinimo procedūros. Taip būna retai.
– O kodėl pirmoji savo įsčiose kūdikį nešioja būtent Julija, o ne Gintarė?
Gintarė: Prisipažinsiu, aš šiek tiek labiau bijau nėštumo, nes mokiausi chemijos ir žinau, kokie procesai vyksta organizme gimdant. Nuo skausmo tu jau nieko nejauti. Vyresnė esu aš, tai būtų logiškiau, kad pirma laukčiausi aš.
Tačiau turėjau sveikatos problemų, gėriau vaistus, tad nutarėme neatidėlioti. Bet aš mielai leisčiau jai ir daugiau vaikų pagimdyti. (Juokiasi.) O man užtektų vieną išnešioti.
– Kada suvokėte, kad jums patinka ne vyrai, bet moterys? Jūsų istorijos panašios ar skirtingos?
Gintarė: Labai skiriasi! Aš gimiau ir augau Šiauliuose. Iš pradžių maniau, kad mano branda vėluoja. Visuomet gerai mokiausi, sportavau ir niekas kitas manęs nedomino.
Bet būdama 16 metų įsimylėjau merginą – tai buvo mano pirmoji meilė.
Reikėjo laiko susivokti, kas vyksta. Pirmąkart pasibučiavome praėjus devyniems mėnesiams.
Taip drauge praleidome aštuonerius metus. Buvo visko: brendimo sumaišties, atradimų, džiaugsmo, skausmo. Svarbiausia – viena kitą mylėjome.
Bet aš jau norėjau šeimos ir pradėti gyventi atvirai, neslėpdama, kad esu homoseksuali, o jos pasirinkimas buvo karjera. Be to, jai nereikėjo atviro gyvenimo. Tiesiog išaugome skirtingais žmonėmis.
Išsiskyrimo laikotarpis buvo labai sudėtingas, aš dar buvau pervargusi ir nuo mokslų, ir nuo darbų. Tada mes su Julija ir susipažinome. Regis, pačiu netinkamiausiu metu abiem.
Julija: O iki tol visi mano santykiai buvo su vyrais. Tačiau nuo paauglystės žavėjausi abiejų lyčių žmonėmis. Esu kilusi iš Molėtų, bet nuo 9 klasės mokiausi Vilniuje, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.
Niekada nebuvau homofobė. Maniau, kad moteris yra visiems graži. O, pasirodo, tiesiog iki šiol nebuvau sutikusi išskirtinės moters.
Būdama 17 metų sutikau, kaip tuomet atrodė, išskirtinį vaikiną, po trejų metų draugystės susituokėme. Bet dar po metų išsiskyrėme. Tada jau pradėjau vaikščioti į pasimatymus ir su vyrais, ir su moterimis.
– Julija, kokį jautėte skirtumą, kai buvote su vyru ir kai su moterimi?
Julija: Su moterimi aš jaučiuosi visavertė, galiu save visiškai išreikšti.
Viskas vyksta daug natūraliau ir lengviau. Tik teisiniai dalykai su vyru būtų paprastesni.
– Koks buvo jųdviejų pirmas pasimatymas?
Gintarė: Vaikščiojome palei Nerį prie Baltojo tilto ir Julijai pasakojau, kad nesimokau, nebedirbu, nenoriu nieko.
Man buvo gėda, bet tiesiog reikėjo nuo visko atsijungti.
Neslėpiau, kad tebejaučiu šiltus jausmus savo buvusiai draugei, o Julija dar nebuvo abejinga savo sutuoktiniui, nes buvo pats jų skyrybų įkarštis.
Nuo pat pradžių tarp mūsų su Julija nebuvo jokio melo.
Julija: Mes abi neieškojome santykių. Susipažinome naktiniame klube ir norėjome tiesiog gerai praleisti vasarą, nepuoselėjome jokių lūkesčių.
Pakeliavome, vasara linksmai pralėkė, bet reikėjo grįžti į rutiną. Nutarėme apsigyventi kartu. Aš turėjau išvažiuoti mokytis į Norvegiją, o Gintarė dirbo nuotoliniu būdu, todėl pasiūliau jai keliauti kartu.
Gintarė: Jei Julija būtų išvykusi viena, ko gero, mūsų draugystė būtų pasibaigusi. Tačiau nutariau rizikuoti ir pabandyti santykius pratęsti važiuodama drauge.
Pagyvenome pusmetį Norvegijoje, tada nukeliavome į Islandiją, Portugaliją. Nejučia ėmėme spręsti bendro biudžeto reikalus.
Beje, juos iš pradžių supratome labai skirtingai. Pamatėme, kad labai suartėjome.
– Reikėjo daug kampų apšlifuoti?
Gintarė: Julija sunkiai eina į kompromisus, bet per kelias naktis pokalbių sugebėjome dėl daug ko sutarti.
Seniai žinojau, kad noriu šeimos, žmogaus šalia, kuris kaip ir aš norėtų gyventi viešą, normalų gyvenimą nesislėpdamas. Bet nenorėjau jos skubinti. Juk ji buvo neseniai išsiskyrusi.
Julija: Man irgi visuomet buvo svarbu, kad santykiai būtų įprasminti. Draugas, draugė – nieko rimta. O santuoka, žmonos statusas – visai kas kita.
Gintarė: Santuoka reiškia, kad užklupus sunkumui tu įsipareigoji jį išspręsti.
– Kaip reagavo jūsų šeimos, kai prisipažinote, kad esate pora?
Gintarė: Mano aplinka seniai žinojo apie mano homoseksualumą, jaučiau palaikymą, tačiau tai nebuvo garsiai įvardijama. Nuo to buvau pavargusi. Kai visiems prisipažinome, ėmėme viešintis, mūsų gyvenimo kokybė labai pagerėjo.
Viskas prasidėjo nuo to, kai būdamos Norvegijoje feisbuke viešai paskelbėme, jog esame pora. O vėliau, kai kas nors paklausdavo, neatsisakydavome pasipasakoti.
Vis dėlto, kol priėjome iki šiandienos, buvo visko. Mes esame laimingos, tačiau jiems tikriausiai ir šiandien sunku. Jie gyvena Šiauliuose ir susiduria su įvairiausiomis nuomonėmis, sulaukia nemalonių klausimų.
Julija: Visiems reikėjo dirbti – tiek mums, tiek jiems.
Mano mama mirusi, o tėčiui pasisakiau po trijų mėnesių. Jis sunkiai išgyveno mano skyrybas, o žinią, kad dabar esu su moterimi, taip pat skaudžiai priėmė.
Tačiau aš visada buvau tokia – kitų nuomonė man mažai rūpėjo, nuo vaikystės niekam neleidau reguliuoti savo gyvenimo. Svarbu, kad man gerai. Bet dabar ir tėčiui daugmaž viskas gerai.
– O kada nusprendėte, kad jau norite vaikų?
Gintarė: Kaip tik šventėme savo dvejų metų draugystės sukaktį. Surengiau iškylą, nuvažiavome pajodinėti. Valgėme gamtoje ir Julija ėmė svajingai kalbėti, kaip norėtų mažo šuniuko.
O mes namuose jau turėjome šunį, katę ir dvi peles. Aš, kaip logiškai mąstantis žmogus, sakau: Julija, tu nori zoologijos sodo namie? Tą akimirką supratome, kad jau turbūt atsirado vieta vaikui. Buvome labai aprimusios, atsisakiusios alkoholio.
Julija: Natūraliai į mūsų gyvenimą atėjo laikas vaikui. Pasikalbėjome, kad jei dabar nepradėsime, vėliau dėl kelionių ir darbų tai teks visai nukelti.
– Pačios susidūrėte, kad lietuviai vis dar nėra pakantūs. Vaikui su dviem mamomis gali būti nelengva augti tokioje aplinkoje.
Julija: Jei negali pakeisti situacijos, keiti požiūrį.
Gintarė: Ne iš oro atsiradęs mūsų toks lengvas požiūris. Mes labai sunkiai dirbame – kiekvieną savaitę abi vaikštome pas skirtingus psichologus, kurie vis primena, kad mums viskas gerai.
Ypač norime pasiruošti dėl vaiko. Mes turime labai tvirtai stovėti ant kojų. Jei jis jaus mūsų stiprybę, jam viskas bus gerai.
Julija: Lankytis pas psichologus pradėjome sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais.
Reikėjo atsakyti į daug klausimų, su kuo nors pasikalbėti.
Aš jau vaikščiojau, kai mes su Gintare susipažinome. Ji pradėjo kiek vėliau.
– Kokių jūs turite karjeros tikslų?
Gintarė: Julija šiemet baigė muzikos pedagogiką. Savo ateitį ji mato švietimo ir ugdymo srityje. Ji turi dovaną – gebėjimą dirbti su vaikais.
O aš mokiausi chemijos, planavau studijuoti mediciną, rimtai žaidžiau tenisą, o dabar dirbu draudimo srityje.
Kol kas tik ieškau savęs. Nuo vaikystės siekiau turėti mėgstamą darbą.
Nesitikėjau, bet dirbti draudimo srityje man patinka. Daugumai gal tai atrodo nuobodus darbas, bet man patinka skaičiai, gera padėti žmonėms, be to, galima užsidirbti.
– Apie homoseksualumą kalbėti viešai drąsu. Ko siekiate?
Gintarė: Norime, kad mūsų vaikai augtų supratingesnėje aplinkoje, kad Lietuvoje keistųsi įstatymai homoseksualių žmonių atžvilgiu.
Jei atsirastų daugiau tokių porų kaip mes, kurios nebijotų parodyti, kad esame tokie pat žmonės kaip visi, turintys atsakomybę, tikslų, svajonių, gal požiūris pradėtų keistis.
Ypač apie tai galėtų imti kalbėti žinomi žmonės, tarp kurių yra nemažai homoseksualių porų.
Ateityje kartu su Julija norėtume sukurti projektą – suteikti galimybių, vietų tėvams, turintiems homoseksualių vaikų, susitikti, išsikalbėti, gauti informacijos ir pagalbos.
Net tie tėvai, kurie skriaudžia savo vaikus dėl jų homoseksualumo, tai daro iš baimės arba iš perdėtos meilės.
Yra daugybė atvejų, kai tokie vaikai mušami, išvaromi iš namų, tėvai nutraukia su jais bet tokius saitus.
Tačiau žinome nemažai ir gerų pavyzdžių, tokių kaip mūsų.
Lietuva purtosi net partnerystės
Kad Lietuvoje galėtų tuoktis homoseksualios poros, ko gero, dar reikės ilgokai palaukti. Užvakar Seime bandymas Civiliniame kodekse įteisinti tiek vyro ir moters, tiek homoseksualių asmenų partnerystę žlugo pirmojoje stadijoje.
Seimas po pateikimo nepritarė tai numatančioms pataisoms. Už jas balsavo 29 parlamentarai, prieš buvo 59, 20 susilaikė. Projektas net nebuvo grąžintas tobulinti, kaip dažnai būna, o visiškai atmestas.
Pataisomis siūlyta nustatyti, kad partnerystė yra dviejų asmenų bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, kuris grindžiamas nuolatiniais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ar panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.
Pagal projektą, partnerystę būtų registravęs notaras.
Partneriais būtų galėję tapti pilnamečiai asmenys, nesiejami giminystės ryšių, nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis. Vienu metu tas pats asmuo būtų galėjęs sudaryti tik vieną partnerystės sutartį.
Projekto iniciatoriai teigė, kad pataisos reikalingos reaguojant į socialinę realybę, kai nemaža dalis porų gyvena nesusituokusios – kas trečias vaikas Lietuvoje gimsta ne santuokoje.
„Šių porų statuso pripažinimas siųstų aiškų signalą, kad Lietuvoje nerūšiuojame šeimų ir neskirstome jų į teisingas ir neteisingas, kad esame moderni vakarietiška valstybė, kurioje vertinamas kiekvieno asmens orumas, gerbiamos žmogaus teisės ir paisoma teisėtų piliečių lūkesčių“, – teigė viena projekto autorių liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Ji pabrėžė, kad partnerystės įteisinimas nekelia jokios grėsmės santuokos institutui, susituokusioms poroms: „Santuoka yra ir bus tradicinė forma ir šeima, be jokios abejonės, yra visuomenės pagrindas, tačiau taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad šeima – taip jau susiklostė realūs santykiai visuomenėje, šių laikų visuomenėje – nebūtinai kyla iš santuokos. Ir jei tvirtinsime, kad šeima kyla tik iš santuokos, mes meluosime sau ir užmerksime akis.“
Anot pataisų teikėjų, įteisinusios partnerystės ryšį poros galėtų lengviau tvarkyti turtinius, paveldėjimo klausimus, būtų apsaugota silpnoji santykių pusė, skyrybų atveju būtų lengviau užtikrinti vaikų teises, spręsti turto dalybų klausimus.
Projektą kritikavęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas tvirtino, kad įteisinus civilinę partnerystę prasidėtų savotiškas santuokos pakeitimo procesas: „Po to pereinama prie vienalyčių santuokų įteisinimo, ir prasideda domino efektas.“
Panašius nuogąstavimus reiškė ir „tvarkietis“ Petras Gražulis: „Aš noriu taip pat paklausti, kada mes sustosime. Ką tik šiandien skaitau internetinėje svetainėje: Kolumbija įteisino partnerystę tarp trijų vyrų. Tai gal mes, klausykite, jau grupinius santykius tuoj įteisinsime? Bet man atrodo, kad jau tikrai tuo keliu ir einate.“
Konservatorius Andrius Kubilius ragino ramiai pasvarstyti, kaip padėti kartu gyvenantiems nesusituokusiems žmonėms.
Liberalė Aušrinė Armonaitė savo ruožtu tikino, kad Lietuva yra viena iš labai nedaugelio Europos valstybių, kurioje nėra partnerystės instituto.
