Viešai pasirodė pranešimų, jog keliems žmonėms prireikė medikų pagalbos. Vienas jų – „Kėdainių konservų fabriko“ technikos vadovas Darius Bagdonas. Jei ne jis, konservų fabrikas greičiausiai būtų supleškėjęs iki pelenų.
Nuojauta, tapusi realybe
„Tą rytą, atrodo, viskas buvo kaip visada, – atrodytų, nieko naujo ar netikėto, tik nežinia, kokios nuojautos ar vadinamojo „šeštojo jausmo“ vedinas, tik atėjęs į darbą, patikrinau gesintuvus, gesinimo žarnas – ar viskas tikrai veikia, ar yra savo vietose.
Tokios patikros – niekuo neypatingos. Išskyrus gal tai, kad šioji buvo atlikta keistos mano nuojautos vedina – reikia. Nors žinojau, kad viskas fabrike veikia nepriekaištingai, o šis patikrinimas iš tiesų nėra nebūtinas. Tad, pamatęs, jog viskas veikia nepriekaištingai – lengviau atsipūčiau.
Kol po pietų išgirdau lemtingomis tapusias gaisro sirenas. Net nedvejodamas kone už pakarpos čiupau savo kolegą Karolį, su kuriuo kiekvieną rytą į darbą kartu važiuojame, ir liepiau jam evakuoti žmones. Tai – prioritetas.
Aš, drauge su kitais kolegomis, puoliau ieškoti gaisro židinio ir kone nutirpau pamatęs, jog šalia užsidegusio atliekų konteinerio – aliejaus talpyklos. Jei ten paklius nors menkiausia žiežirba, situacijos nebesuvaldysime“ – šiandien pamena Darius. Jis pasakoja, jog ugnis jau buvo pradėjusi siautėti ir kilo grėsmė užsidegti pačiam fabrikui.
Lemtingos vienuolika minučių
Kol į įvykio vietą skubėjo ugniagesių automobiliai, Darius sako negalėjęs ramiai sudėjęs rankas laukti, juolab, gaisro liepsnos jau pagriebė ir fabriko stogą. „Su kolegomis, laikydamiesi gaisrinės žarnos, visiškai per juodus dūmus, apėmusius fabriko vidų, lipome ant stogo, – tai buvo vienintelis būdas jį užgesinti. Su savimi nešėmės dar ir gesintuvus, – o jei pakeliui kažkas dega. Bet ką ten pamatysi, aplink vien tiršta juoduma.
Vėliau atvykę ugniagesiai ten net su dujokaukėmis į vidų nėjo, o aš vedžiau savo žmones. Nebuvo kitos išeities. Sąmoningai pasirinkau eiti paskutinis – saugojau, kad nepasiklystų nė vienas einantis priekyje, tačiau ir dūmuose užgaišau ilgiausiai.
Užsinešę gesinimo žarnas, jas mėtėme ant žemės, jos buvo pajungtos ir toliau tęsėme gesinimą, nes liepsnos jau lietė stogą, o blogiausia buvo tai, kad degė ne stogo danga, o po ja esantis putplastis. Išdegę krateriai šauna it raketa, tai ypač degi ir toksiška medžiaga.
Mes tiesiog gabalais pjaustėme stogo dangą, stengdamiesi lokalizuoti gaisro židinį. Jautėme, kaip po žemėmis veriasi pragaras, o kur jis – nebuvo matyti.
Pylėme labai daug vandens ir mums iš esmės situaciją suvaldyti pavyko. Tada, praėjus vienuolikai minučių, atvyko ugniagesių komanda ir, žinoma, dabar prisiminus, juokas ima, tačiau tą akimirką man atrodė, kad jie dirba labai lėtai, tad pradėjau ten nuo stogo šaukti, kad jie paskubėtų, kad piltų vandenį mums į viršų.
Ugniagesiams iš tiesų noriu tarti nuoširdų ačiū. .Jie labai profesionaliai dirbo, tik aš tuo metu buvau apimtas emocijų“ – pasakoja Darius ir sako tik kiek vėliau pasijutęs prastai.
Ir šypsosi prisiminęs, kad iš viršun pakilusio ugniagesio atėmė žarną. Jam atrodė, kad taip bus greičiau. Ir patikina, jog jei visi, šalia buvę žmonės, nebūtų buvę tinkamai išmokyti, kaip elgtis atsitikus tokioms situacijoms arba nebūtų klausę jo nurodymų – „Kėdainių konservų fabrikas“ būtų supleškėjęs iki pamatų.
Už atsidavimą – darbovietės padėka
„Dūmai, kuriais tas vienuolika minučių kvėpavau – toksiški, tad aš gal tris ar keturias dienas spjaudžiausi suodžiais. Nuodingais suodžiais.
Beje, iš karto po gaisro sulaukiau mamos skambučio. Ji sakė girdėjusi, kad mano darbovietė degė, buvo apsinuodijusių.
Vienas jų – garantuotai tu, – juokėsi mama, – o koks kitas kvailys į gaisrą lįstų?
Ji mane pažįsta, žino, kad kilus ekstremaliai situacijai, aš būsiu pirmose gretose“ – atvirauja vyriškis ir patikina, kad jei, gink Dieve, toks atvejis pasikartotų, jis ir vėl net nedvejodamas padarytų viską taip pat ir dar daugiau.
Kol kas Darius su šeima ilsisi – naudojasi koncerno „Vikonda“ administracijos padėka – ilgomis atostogomis su užrašu „viskas įskaičiuota“.
