Jos darbdavys ir antikvarinių knygų pardavėjas Adrianas Greenwoodas (42 m.) koridoriuje gulėjo savo kraujo klane. Kaip vėliau paaiškėjo, jo kūne padaryta daugiau nei 30 durtinių žaizdų.
Valytoja ėmė šauktis pagalbos, o pro šalį ėjusi medicinos seselė iškvietė medikus.
„Ant grindų guli vyras. Jis neteko daug kraujo ir, atrodo, yra be sąmonės ir jokių gyvybės ženklų“, – pranešė ji.
„Galbūt jį kažkas užsipuolė ir stipriai sužeidė?“, – paklausė operatorė.
„Gali būti ir taip“, – atsakė seselė.
Nusikaltimo vietą tiriantys detektyvai pastebėjo daug sutapimų tarp A.Greenwoodo ir literatūrinio veikėjo inspektoriaus Morso nužudymų. Atrodė, jog šiurpą keliantis nusikaltimas iš Colino Dexterio romanų, kurių veiksmas vyksta svajingame mieste, persikėlė į realybę.
Oksfordo universitete mokęsis ir meno kūrinius perpardavinėjęs bei istorija domėjęsis A.Greenwoodas miestelio žmonėms buvo gerai žinomas iš pasirodymų vietinėje televizijoje ir knygų mugėse. Kartą itin retą J.K.Rowling knygą „Haris Poteris ir išminties akmuo“ jis pardavė už 22558 eurus. Jam taip pat pavyko parduoti ir vieną paslaptingojo menininko Banksy kūrinių.
Adrianas bendravo su žmonėmis, priklausančiais įvairiems literatūros klubams ir, kiek žinoma, neturėjo jokių priešų. Tiriant nusikaltimą, nerasta jokių įsilaužimo pėdsakų, o prie vyro kojų gulėjęs plastikinis peilis buvo be ašmenų.
Į svetainę, kurioje stovėjo odinė kėdė ir Vinstono Čerčilio portretas, primenantys inspektoriaus Morso aplinką, ir lentyna, pilna rečiausių ir vertingiausių knygų, regis, nebuvo net įžengta.
Ar tai tik sutapimas?
Tuo metu už 112 km esančiame Pyterbure savo keturiolikmečiui sūnui paskambino išsiskyręs dviejų vaikų tėvas Michaelas Danaheris (50 m.). Jis pasakojo, kad du jauni plėšikai ką tik Esekse bandė jį apiplėšti ir netgi grasino peiliu, o jiems bandant atimti jo automobilyje esančią navigacinę sistemą, Michaelo skruoste įstrigo peilio ašmenys.
Greitai pas tėtį nuskubėjęs sūnus pakraupo pamatęs perrėžtą jo veidą ir atvirai kraujuojančias žaizdas ant rankų. Kas gi taip galėjo pasielgti su, kaip žinoma, visų mylimu ir dažnai taikdariu bei švelniu milžinu vadinamu vyru?
Taigi, panašiu 2016-ųjų metų balandžio 6 dienos metu įvyko iš pažiūros vienas su kitu nesusiję užpuolimai peiliu. Viena auka – visų gerbiamas knygų pardavėjas, o kita – gerbiamas šeimos žmogus, inžinerijos įmonėje ėjęs vadybininko pareigas, kol liga neprivertė anksčiau laiko išeiti į pensiją. Šie du vyrai niekaip nesusiję. O gal?
Pirmą kartą britų televizijos istorijoje pristatoma laida „Catching A Killer“, kurioje atskleidžiamos visos šios paslaptingos nužudymo bylos detalės.
Mėnesių mėnesius Temzės slėnio policijos pareigūnai leido kameroms įamžinti kiekvieną šios didžios žmogžudystės tyrimo akimirką, sekti detektyvus nuo pirmų nusikaltimo scenų iki pat nuosprendžio paskelbimo.
Dingę daiktai ir skleidžiamas signalas
Paskutinį kartą A.Greenwoodą gyvą matė balandžio 6 dieną, kai jis po pietų apsipirkinėjo „Sainsbury‘s“ parduotuvėje, o kitą dieną, apie 15 val., jį ant grindų rado į darbą atvykusi namų tvarkytoja. Iš padarytų sužalojimų buvo galima spręsti, jog įvyko užpuolimas, kurio metu pažeista dešinioji jungo vena, kvėpavimo takai, o peties kaulas sutraiškytas stipriu bato smūgiu. Šalia aukos kojų gulėjo 10 cm juoda plastikinė peilio rankena.
Adriano piniginė, banko kortelė ir mobilusis telefonas buvo dingę. Taip pat vyro knygų kolekcijoje pasigesta pagrindinio jos eksponato. Tai labai retas dar 1908-aisiais išleistas Kennetho Grahame‘o romanas vaikams „The Winds In The Willows“, kurį internetiniame tinklalapyje „eBay“ Adrianas pardavinėjo už beveik 57 tūkst. eurų.
Dingus aukos telefonui, detektyvams nepavyko sužinoti, su kuo vyras kalbėjo prieš mirtį ir ar pažinojo savo žudiką.
Kitaip nei inspektoriaus Morso detektyvuose, prieš šios žmogžudystės dirbę specialistai ir pareigūnai galėjo pasikliauti įvairiomis technologijomis, padedančiomis jiems greičiau išsiaiškinti, kas dėl viso šito yra kaltas.
A.Grenwoodo dingusio telefono skleidžiamas signalas parodė kelią, kuriuo jis keliavo po žmogžudystės. Jis vedė link Pyterburo, tačiau po trijų valandų mobilusis telefonas išsijungė.
Į pagalbą pasitelkę kelyje esančias vaizdo kameras, toje vietovėje detektyvai identifikavo daugiau nei 5000 automobilių, bet susiaurinus paieškos duomenis iki transporto priemonių, žmogžudystės metu keliavusių iš Oksfordo į Pyterburą, jų akiratyje atsidūrė apie 20 automobilių.
Tik viena transporto priemonė važiavo tuo maršrutu, kurį nurodė ir Adriano telefono skleidžiamas signalas. Policijos pareigūnai ir detektyvai visą dėmesį skyrė Michaelo Danahero mėlynos spalvos „Citroen Picasso“.
Šeimos nariams sunku patikėti
Vyras sulaikytas ketvirtą tyrimo dieną. Nutaisiusį nekalto žmogaus miną, iš namų jį išvedė surakintą antrankiais. Vyras sirgo diabetu ir turėjo antsvorio – net tyrėjai abejojo, ar jis tikrai galėjo įvykdyti žmogžudystę. Michaelas nė karto nebuvo teistas ar kitaip pakliuvęs į policijos pareigūnų akiratį.
Jo buvusi žmona Elaine buvo priblokšta tokio jo poelgio ir teigė, jog jis nė už ką nepakeltų rankos ir bet kokiais būdais stengtųsi išvengti konfliktų.
Iširus santuokai vyras susirgo depresija, o likus dviem savaitėms iki sulaikymo jis perdozavo vaistų ir su ašaromis akyse pasakojo: „Deja, bet pabudau.“
Pirmosios apklausos policijos nuovadoje metu Michaelas neigė padūręs A.Greenwoodą. Jo advokatas perskaitė vyro pranešimą: „Esu šokiruotas, jog kaltinate mane A.Greenwoodo nužudymu. Nieko nežudžiau ir šiuos kaltinimus tvirtai neigiu.“
Tačiau net pats M.Danahero sūnus vadino tėtį melagiu. Detektyvams jis pasakojo, kad kai tariamo užpuolimo dieną jis lankėsi tėvo namuose, matė labai seną „Wind In The Willows“ knygą, kurią Michaelas planavo parduoti už 2260 eurų. Taip pat paaiškėjo, kad Michaelas turėjo problemų su pinigais ir greitą praturtėjimą žadančioje pensijos kaupimo aferoje prarado kiek daugiau nei 56 tūkst. eurų, o išgyventi jam padėjo prekių pirkimas ir pardavimas internetu.
Vyras planavo ir daugiau žmogžudysčių?
Nuomojamame Michaelo bute atlikus kratą, rasta ne tik garsioji 1908-aisiais išleista knyga, bet ir 15 cm ilgio dantytas peilis, vis dar kruvinas ir, įdėtas į voką, paslėptas už televizoriaus.
Taip pat vyro kompiuteryje aptiktas ir sąrašas, kuriame – turtingų ir garsių asmenybių, tokių kaip Kate Moss, Jeffrey Archer vardai bei „Tylaus nužudymo technikų“ dokumentas bei užrašai, kaip šantažuoti žmones.
Michaelo telefone rasta asmenukė, kurią jis pasidarė priešais Adriano Greenwood namus iškart po įvykdytos žmogžudystės.
Taip pat kratos metu rastas ir mobilųjį telefoną primenantis elektrošokas.
Spalio mėnesį vykusio teismo posėdžio metu Michaelas neigė nusikaltęs ir pasakojo, jog, kilus konfliktui dėl knygos kainos su Adrianu, jis gynėsi nuo jį užpuolusios aukos. Prisiekusiesiems prireikė net 2 valandų, kad vyrą pripažintu kaltu. Už grotų iki gyvos galvos jis praleis mažiausiai 34 metus.
Dokumentinis laidos reportažas baigėsi nuteistojo vyro sūnaus, kuriam dabar 16 metų, interviu.
„Kad ir kas nutiko, visuomet mylėsiu savo tėtį. Jis buvo mylintis ir visuomet padėdavo. Niekada negalvojau, kad jis atsidurs tokioje situacijoje ir taip pasielgs“, – sakė jis.
Nors teisingumas ir įvykdytas, o žmogžudystė išaiškinta, kas, nustojus viską fiksuoti kameroms, nutiks Danahero šeimai? Jos nariai sutiko dalyvauti laidos kūrimo procese ir pasakoti, ką tenka išgyventi pamirštoms aukoms, t.y. jo artimiausiai žudiko šeimai.
Buvusi Michaelo žmona Elaine „DailyMail“ duoto interviu metu sakė esanti nutolusi nuo mylinčio vyro ir tėvo, nes ši šaltakraujiška ir suplanuota žmogžudystė vis dar persekioja jų šeimą.
Vyriausias ir jauniausias Michaelo sūnūs ilgisi tėčio. Jei vyras išeis iš kalėjimo, jam bus 85-eri, o jo vaikams – 51-eri ir 45-eri.
Nepaisant visų įvykių, berniukai negali jam atsukti nugaros ir kiekvieną sekmadienį, sulaukę skambučių iš Michaelo, bendrauja ir stengiasi palaikyti ryšį. Tėtis klausia jų apie mokyklą, egzaminus, sportą ir pasaulio įvykius, ir nepraranda vilties kada nors susitikti.
Skaudūs praeities įvykiai
Kai 1995-aisiais Elaina susipažino su Michaelu, jai tebuvo 25-eri. Abu jie dirbo Pyterbure. Kilęs iš artimus santykius palaikančios ir mylinčios airių šeimos, Michaelas buvo rimtas, linksmas ir atsakingas žmogus, su kuriuo Elaine jautėsi laiminga ir saugi.
„Niekada nemačiau, kad jis prieš ką nors pakeltų ranką ar be jokios priežasties pradėtų ginčą, – prisiminė ji. – Jis geriau nekreips į tai dėmesio, negu velsis į beviltišką kovą. Būtent dėl šios priežasties sunku suprasti tokį jo poelgį.“
Juodu susituokė 2000-aisiais, bet prieš tai Michaelo šeimoje įvyko du skaudūs įvykiai. Iš pradžių mirė jo motina, o dar po trejų metų – ir jo tėtis.
Pasak Elaine, be šių dviejų pamatinių asmenų jo šeima tiesiog subyrėjo. Michaelas atsisakė lankytis pas psichologą ir savo gedulą slėpė viduje bei teigė, jog jaučiasi gerai.
2001-aisiais gimus pirmajam sūnui, pasirodė pirmieji santuokos griuvimo požymiai. Elaine susirgo pogimdymine depresija, kurią, bandant susilaukti antrojo vaikelio, pablogino du persileidimai ir ektopinis nėštumas.
Kai 2006-aisiais į pasaulį atėjo antrasis sūnelis, Elaine susirgo plaučių uždegimu. Prižiūrėdama berniukus ir būdama prastos būklės ji nepastebėjo, kaip po truputį silpnėjo Michaelo psichinė sveikata.
„Berniukams kažką pasakius, jis juoksis ir juokaus, bet jei tą patį dalyką jie pakartos kitą dieną, jis gali nei iš šio nei iš to juo aprėkti, teigdamas, kad tai nejuokinga, – pasakojo moteris. – Jo psichikos būklė prastėjo, o pats jis to tikriausiai nepastebėjo, o jei vis dėlto jautė, kad serga, to nedrįso pripažinti. Michaelas manė, jog esu jam neištikima, susitikinėju su kitais vyrais, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Mes pradėdavome ginčytis dėl įvairiausių dalykų, o berniukai visą tai matė.“
Po 5 metų Elaine nusprendė nebekentėti ir palikusi vyrą su sūnumis išsikraustė į nuomojamą būstą.
„Taip pasielgiau tik todėl, kad rasčiau ramybę ir berniukai galėtų augti saugioje aplinkoje. Pavargau ne tik emociškai, bet ir fiziškai, tad taip gyventi nebegalėjau. Jį ši žinia pribloškė, nes apie tokį mano žingsnį jis nė nedrįso pagalvoti. Leidau jam matytis su savo sūnumis, o jie jautėsi laimingi, toliau bendraudami su tėčiu“, – pasakojo Elaine.
Žmogžudystei ryžosi vedinas gobšumo
Michaelas pardavė šeimos namus, pasidalino gautas pajamas ir apsigyveno Pyterbure esančiame bute. Elaine pradėjo naujus santykius, o Michaelo gyvenimas ritosi tik žemyn.
„Berniukai pasakojo, kad jis metė darbą, o metų pradžioje jie man užsimindavo, jog tėčio namai nėra labai švarūs, ir kad vakarienei jis valgo greitai pagaminamą maistą“, – teigė moteris.
Elaine sužinojo, kad jos buvęs vyras, anksčiau vadovavęs inžinerijos įmonei, pinigus užsidirba pirkdamas ir parduodamas daiktus internetu, tačiau apie finansinius sunkumus jis nė karto neužsiminė. Paskutinį kartą jie bendravo trumposiomis žinutėmis. Velykų atostogų metu Michaelas norėjo su berniukais praleisti daugiau laiko, o Elaine priminė, jog jauniausias jųdviejų sūnus sekmadienį turi dalyvauti draugo gimtadienio šventėje.
Kai 2016-ųjų metų balandžio 11 dienos rytą į Elaine namus pasibeldė policijos pareigūnai ir informavo, jog jos buvęs vyras sulaikytas įtariant įvykdžius žmogžudystę, ji negalėjo tuo patikėti ir tik nusijuokė.
„Pamaniau: „Tikrai? Ar kalbame apie tą patį asmenį?“ Galvojau, jog įvyko klaida“, – prisiminė Elaine.
Pakvietusi pareigūnus į vidų, kad jie viską paaiškintų, ištikta šoko moteris negalėjo patikėti, kad Michaelas taip pasielgė. Kambaryje pasirodęs sūnus pranešė, kad tėtis neseniai buvo užpultas.
„Sūnus labai supyko ant tėčio, nes jis jam melavo. Sūnus tikėjo, kad Michaelas buvo užpultas, ir negalėjo patikėti tokiu jo poelgiu. Po truputį suvokiant informaciją, manyje taipogi viskas užvirė. Mano vyriausiasis sūnus kaip tik tuo metu laikė egzaminus. Vis kartojau mintyse, kodėl jis taip su jais pasielgė? Kokie tokio poelgio motyvai?, – sakė moteris. – Tik jis vienas tai žino ir niekam nesakė. Net po teismo jis nepravėrė burnos. Michaelas man tapo visai kitu žmogumi, nei visuomet žinojau jį esant. Kad ir kaip skaudu ir sunku bebūtų, Michaelas vis dar yra berniukų tėtis. Jie jo ilgisi. Nors jauniausias sūnus ir pyko, ir verkė, į jo užduotus klausimus atsakyti negaliu, tad vieną dieną pačiam Michaelui teks viską paaiškinti.“
Vyriausias sūnus tiki, kad tokiam elgesiui tėtį paskatino gobšumas.
„Jis matė pinigų turinčius žmones, ir jam tai be galo nepatiko. Nužudyti kažką būtent dėl to gali tik labai gobšus asmuo. Galbūt tai jį ir paskatino šiam nusikaltimui“, – sakė jis.
„Mūsų vaikams besimokant universitetuose, juos baigiant, sukuriant šeimas ir darant visus kitus svarbius dalykus, jo šalia nebus. Tai juos labai skaudina. Didžiuojuosi savo sūnumis ir tuo, kaip jie su viskuo susitvarkė. Mes tik dar labiau suartėjome ir sustiprėjome. Noriu, kad jie gyventų normalų, laimingą ir pozityvų gyvenimą ir apie tai nebegalvotų“, – užbaigė Elaine.
Parengė Edita Maračinskaitė
