Daugelį metų restoranuose dirbęs A.Stancelis sakė, jog ten maisto dažniausiai užtekdavo. Užtat parduotuvėse nuolat jautėsi stygius.
Keturiasdešimt metų įvairiose Palangos parduotuvėse dirbęs J.Kuzmickas pasakojo, kad prieskonių nebuvo iš viso, o miltai ir cukrus buvo deficitinės prekės.
Šimtamečiai mielai dalijosi ir savo gyvenimo istorijomis bei ilgaamžiškumo receptais.
Beveik pusę amžiaus – parduotuvėse
100 metų sulaukęs J.Kuzmickas gerai prisimena sovietmetį Palangoje.
Apie 40 metų jis dirbo įvairiose Palangos parduotuvėse. „Prie manęs įsteigė valstybinę prekybą. Buvau pirmas valstybinės prekybos parduotuvės vedėjas. Klaipėdos vardu parduotuvė buvo atidaryta tik vasarą, sezonui. Gaudavome ir cukraus, ir miltų, kas tais laikais buvo deficitas“, - prisiminė palangiškis.
Jis prisiminė laikus, kai parduotuvėse galėjai tik pasvajoti apie prieskonius. „Buvo laikas, kai nebūdavo prieskonių. Valgydavome prėskai. Naudojome tik tai, ką gaudavome iš gamtos. Dabar daug geriau – ką ir kalbėti“, - pasakojo prekybininkas.
Iki šiol senolis kartu su dukra skaičiuoja pajamas ir išlaidas, žino apie į namą poilsiauti atvykstančius svečius.
Geresnis maistas – tik restorane
Kad sovietmečiu maitinimu valgyklos nežibėdavo, gerai pamena A.Stancelis.
Restoranuose padėtis buvo kiek geresnė. „Parduotuvėse trūko geresnių produktų, tekdavo stovėti eilėse, o restoranai tuo atveju maisto gaudavo beveik pagal reikalavimą“, - prisiminė A.Stancelis.
Ilgus metus jis dirbo restoranų direktoriumi. Prieš išeidamas į pensiją, 19 metų dirbo Nidoje, buvo svarbiausias asmuo, kuris rūpinosi Neringos visuomeniniu maitinimu.
Nors kaip direktoriui jam virėjos stengdavosi pagaminti skaniau, jis mielai imdavo iš bendro švediško stalo.
„Nebuvau išrankus – kas buvo, tą valgiau. Aišku, virėjos stengdavosi direktoriui pataikauti. Bet valgykloje iš savitarnos pasiimdavau tai, kas patikdavo“, - sakė A.Stancelis.
Nors nuolat sukosi restoranuose, vyras niekada nepadaugindavo alkoholio. „100 gramų negerdavau. 50 gramų – kartais, bet retai. O jei daugiau pasiūlo, pasikeliu nuo stalo – manęs nėra, nedalyvauju“, - aiškino senolis.
Jo sūnus atskleidė, kad tėvas itin mėgo grietinę. Jos sovietmečiu netrūko matyt todėl, kad patys lietuviai galėjo jos į valias pasigaminti. „Grietinė valgykloje būdavo sufasuota po 150 gramų stiklinėje. Dažnai tą stiklinę pietums ir pasiimdavau“, - neslėpė 101 metų palangiškis.
Porai nebedaug iki 200 metų
Abu kalbinti senoliai mielai kalbėjo apie ilgą savo amžių.
Po kelių dienų 102 gimtadienį švęsiantis A.Stancelis netrukus namuose gali likti ne vienas tiek nugyvenęs šeimyniškis.
Jo žmona Zuzana jau skaičiuoja 96-erius metus. Tiesa, moters tądien nesutikome – ji su dukra buvo išvykusi sveikatos reikalais.
Pora iki šiol gražiai sutaria. Per svarbias šventes vyras parneša žmonai gėlių. Šiemet per vardines sodininkas ne tik įteikė moteriai gėlių, bet ir įskiepijo jas į kieme augusias laukines rožes.
„Dabar jau užaugo, peržydėjo ir nukrito. Nereikia stebėtis – esu sodininkas. Dar Smetonos laikais baigiau daržininkystę, sodininkystę ir bitininkystę“, - šypsojosi specialistas.
Aleksandras gėles Zuzanai dovanoja kelis kartus per metus – švenčiant vardines, gimimo dieną, Motinos dieną.
Pasivaikščiojimai po vakarienės
Ilgą amžių darbščiam vyrui ko gero padėjo pasiekti ir pasivaikščiojimai.
„Dirbdamas Nidoje vakarais eidavau pasivaikščioti. Miesto centre valdžia davė butą, tai iki jūros buvo apie pusantro kilometro. Po vakarienės dažnai nueidavau iki pajūrio ir atgal. Buvo kaip sportas, kaip mankšta“, - dėstė senolis.
Iki šiol jis vaikšto pats. Kone didžiausias senatvės sunkumas – itin prasta klausa. Senolis nemėgsta klausos aparato, mieliau skaito iš lūpų.
Kurorto oras kenkia sveikatai?
A.Stancelis pasakojo, kad pavasaris ir ruduo prie jūros itin nepalankūs žmonių sąnariams. „Kurie prie jūros gyvena, dažniausiai skundžiasi reumatu, reikia klubų sąnarius keisti. Va, ir mano sūnui sąnariams pakenkė. Aš vis dar su savo vaikštau“, - aiškino palangiškis.
Sunkiausia – ne žiemą, kai užšąla, bet rudenį ir pavasarį. „Kai pradeda pašalas eiti, ledas tirpti, tuomet ir oras žymiai drėgnesnis“, - aiškino A.Stancelis.
Paklaustas, ar svarbu jam buvo dienotvarkė, vyras nusijuokia. „Keltis reikia, kai išsimiegi. Į darbą reikėdavo 8 ar 9 valandą. Keldavausi, kad spėčiau pavalgyti, skirti sau laiko. Vėluoti į darbą buvo nepriimtina. Geriau būsiu darbe penkiomis minutėmis prieš negu vėluosiu“, - prisiminė senolis.
Nuo pat jaunų dienų jis mėgo darbą. Mokslus baigė 20-ties. Nuo tada tai viename, tai kitame darbe dirbo visą darbingą amžių. Dar ir į pensiją išėjusį jį paviliojo vienas restoranas.
Norėtų gyventi dar 50 metų
Jis juokavo, kad šimtas metų – mažokai. „Pilno šimto nebereikia. Užtektų kokių penkiasdešimt“, - šypsojosi pašnekovas.
Surimtėjęs senolis papasakojo, kad šimto metų sulaukti – ne juokas. Vyras prisiminė, kaip besiruošiant didžiajam jubiliejui paniro į klinikinę mirtį.
„Pajutau, kad atsisėdau ir nusvirau. Aplinkiniai ėmė aplinkui lakstyti. Pasirodė, kad jau buvau netekęs sąmonės.
Man ėmė masažuoti krūtinę. Atvažiavo greitoji, pajungė aparatūrą, vėl pradėjau girdėti ir matyti. Ligoninėje pabuvau kelias valandas, o tada paleido. Sakė, kad įvyko klinikinė mirtis“, - pasakojo ilgaamžis.
Laimei, medikams pavyko jį išgelbėti. Vyras toliau skaičiuoja metus.
Trys šimtamečiai broliai
Anot šimtamečio J.Kuzmicko dukters Birutės, ilgą amžių tėvui lėmė genai. „Du tėvo broliai mirė 102 metų, dar viena sesuo skaičiuoja 96 metus.
Jis nerūkė, negėrė, daug fiziškai dirbo. Užaugino keturis vaikus, karšino tėvus, kurie negavo pensijos, nes kolūkyje nedirbo. Kartu su žmona patys statėsi namą. Daug dirbo“, - taip tėvo gyvenimą apibūdino palangiškė.
Į mitybą J.Kuzmickas taip pat nekreipdavo daug dėmesio. „Ir šiandien mėgsta kiaulieną, bulves, raugintus kopūstus, valgo viską, ką valgo jaunas vyras. Ir dantys jo savi, protezų nereikia“, - pasakojo dukra.
Šimtametis visiems metams prenumeruoja vietos laikraštį, mėgsta jį paskaityti. Sunkiai matantis senolis tam naudoja specialią lupą su lempute. Taip pat mielai žiūri televizorių.
Po pusryčių vyras apie pusvalandį papoteriauja. Jo tėvai buvo pamaldūs, tėvas patarnaudavo bažnyčioje, todėl ir jis nepamiršta maldų.
Daug metų vyro hobis buvo dekoratyviniai balandžiai. Tik prieš keletą metų 60-ies balandžių kolekciją teko parduoti.
„Buvo ir vertingų, kur vienas balandis kainavo 100 ar daugiau eurų, bet buvo ir paprastesnių. Tėčiui jau trūko sveikatos“, - sakė Birutė.
Ji džiaugėsi, kad tėvas išliko šviesaus proto. Didysis jos rūpestis – kad tėvo kojos atsisako. Tačiau ir tai greičiausiai padiktuota genų.