Dvejus metus R.Bžeskienė praleido Tenerifėje net neišvykdama iš salos, nors gyvenimas ten jai nebepriminė rojaus, į kurį taip veržėsi su sutuoktiniu E.Bžesku ir pirmagime Amelija (4 m.) norėdami pabėgti nuo lietuviškų darganų.
Bet antrajai dukteriai Elvijai Tenerifė tapo gimtine. Kada nors atžala galėtų panorėti su tėvais apsilankyti Kanarų salyne.
„Gal ir teks apsilankyti, tačiau kol kas ten netraukia. Tiek visko patyriau per tuos dvejus metus, tiek buvo gero ir blogo, kad daugiau nenoriu“, – tvirtino buvusi prodiuserio žmona.
Reda su Egmontu Tenerifės naktiniame klube „Papagayo“ vykdė keletą pramoginių projektų – su lietuviais šokėjais buvo kuriamos vakaro programos.
Vyras užsiėmė kūrybiniu darbu, o žmona buvo projektų administratorė, vadybininkė.
Tačiau tai buvo sezoninė, laikina veikla, o vėliau ji tapo ir ne itin perspektyvi.
„Vykome į amžino pavasario salą dėl gerų orų – ten buvo smagu auginti dukrą. Taip susiklostė, kad ten gimė dar viena mergaitė. Taip mūsų gyvenimas ir nusistovėjo Tenerifėje.
Bet jeigu dabar reikėtų rinktis iš žemėlapio kokią nors salą, Tenerifė būtų paskutinė, į ją vykčiau sukandusi dantis. Tame rojuje mums nepasisekė, bet taip kalbu remdamasi savo karčia patirtimi.
Atmetus sudėtingus šeiminius santykius, ši sala nėra tinkama ir verslui kurti. Nepažįstu nė vieno lietuvio, kuris ten nuvykęs staiga ir lengvai būtų įsukęs verslą.
Tai padaryti nelengva, nes Tenerifė – turizmo sala, ir ten visko jau yra.
Be to, turistams ten nelabai ko reikia, juk apsistoję viešbučiuose jie gauna ir maisto, ir pramogų“, – pasakojo R.Bžeskienė.
Per dvejus metus lietuvei įgriso net ir kasdienis vaikščiojimas į paplūdimį bei nuolatinis žmonių knibždėlynas.
Reda persisotino šilto klimato tiek, kad jai pasirodė neprasminga net švęsti Kalėdas – ten ši tradicinė šventė atrodė kaip kičas. Matant girliandomis apraizgytas palmes nebuvo noro rengti šventės ir dovanoti dovanų.
„Kiek galima su šlepetėmis ir šortais eiti į paplūdimį? Kiek galima maudytis vandenyne? Truputį pailsėti – gera, vaikus paauginti – irgi gerai, bet gyventi visaverčio gyvenimo neįmanoma.
Jaučiausi tarsi oro trūktų, nes sala maža, stigo socialinio ir kultūrinio gyvenimo. Buvau atvykėlė, nemokanti ispanų kalbos.
Vietiniai angliškai nešneka, tik ispaniškai. Buvau pradėjusi mokytis ispanų kalbos, bet vis tiek nepasijutau pritapusi svetur.
Gyventi turistų knibždėlyne nuolat – vargas. Net ir Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje, vasarą nenorėčiau gyventi, o ką jau kalbėti apie visuomet saulėtą Tenerifę“, – tikino pašnekovė.
Reda pajuto, kad jai nebesinori amžinos atvykėlės gyvenimo, nes poreikių beveik nebeliko – įlindai į šortus, įsispyrei į paplūdimio šlepetes ir taip vaikštai ištisus metus. Vaikštai ir tarsi bunki, nes viskas tampa nebeįdomu.
„Vyrui taip gyventi smagu, bet moteriai trūksta įprastos aplinkos. Vilniuje galiu nueiti į teatrą, kiną, vakarienės į restoraną. Parduotuvėse – gausus prekių pasirinkimas, mane džiugina netgi vasariškos liūtys“, – džiaugėsi į gimtąjį miestą grįžusi gyventi R.Bžeskienė.
R.Bžeskienė nenurodė vienos priežasties, kodėl pašlijo poros santykiai. Tenerifė Bžeskams tapo nemenku išbandymu – svetimoje šalyje juodviem buvo sunku pritapti. Dideliu išbandymu tapo ir vaikų gimimas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
