Jaunatviška verslininkė ir jos studentė dukra tapo tokios panašios, kad daugeliui atrodo kaip seserys arba bent artimos draugės. I.Malinauskienė su dukterimi neretai drauge mėgsta lankytis renginiuose, žaisti paplūdimio tinklinį, kartu keliauti.
Juodvi net mėgsta kartu lankytis drabužių parduotuvėse, todėl nieko nuostabaus, kad mamos ir dukters aprangos stilius – panašus. Nors abi artimos, dabar nenorėtų kartu dirbti.
Tarptautinį verslą ir komunikaciją ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuojanti E.Malinauskaitė net studentišką praktiką atliko skirtingose įmonėse, nes norėjo įgyti kitokios patirties. Be to, tose įmonėse mergina nesisakė esanti žinomos verslininkės duktė, mat nenorėjo būti lyginama su mama.
– Klinikoje pradėjote dirbti vadybininke būdama studentė, vėliau tapote vadove ir nepakeitėte darbovietės iki šiol. Kodėl jau studijų metais griebėtės darbo?
Inga: Dirbti klinikoje pradėjau studijuodama Vilniaus universitete ekonomikos magistrantūrą. Buvo paskutinis kursas, tuo metu rašiau magistro darbą. Todėl studijos visiškai nebetrukdė dirbti.
Tačiau tuo metu, kai norėjau įsidarbinti, nebuvo daug verslo įmonių. Tada buvo kiti laikai – ne taip, kaip dabar, kai kuriasi daugybė įmonių ir ieško darbuotojų.
Buvau jauna, sakyčiau, žalia – nežinojau, nei kur dirbsiu baigusi mokslus, nei ką norėčiau veikti.
Baltijos ir Amerikos klinikoje tuo metu reikėjo darbuotojų, ten dirbti vadybininke mane rekomendavo pažįstami.
– Egle, mama neverčia jūsų studijų metais dirbti?
Eglė: Mokslo ir darbo negalėčiau suderinti, nes per mokslo metus turiu lankyti labai daug paskaitų. Nebent būtų galima įsidarbinti vasarą. O vasarą į klestinčias įmones nelabai priima darbuotojų.
Praėjusią vasarą praktikos atlikti buvau įsidarbinusi tarptautinėje transporto ir logistikos įmonėje „Girteka“ komunikacijos vadovės asistente.
Darbas man labai patiko, atlikusi praktiką sulaukiau pasiūlymo pasilikti, bet negalėjau to daryti dėl paskaitų lankymo.
Universitete paskaitos dėstomos anglų kalba. Daug paskaitų privaloma lankyti, nes be jų nebūtų įmanoma išlaikyti egzaminų. O įmonėje dirbti reikėjo nuo 8 iki 17 valandos, todėl niekaip negalėjau dirbti per mokslo metus.
Kai baigsiu universitetą, greičiausiai vėl bandysiu ten įsidarbinti, nes pamačiau dideles galimybes.
– Kodėl nenorėjote atlikti praktikos klinikoje, kuriai vadovauja mama?
Eglė: Nenoriu tiesiog patogiai dirbti prisiglaudusi po mamos sparneliu ir viską iškart turėti. Noriu gauti įvairios patirties, pamatyti, kaip dirbama kitur.
Vieną vasarą praktiką atlikau visai kitoje srityje – dirbau įmonėje „Videometra“, kuriančioje televizijos serialus.
Ten pamačiau filmavimo virtuvę, nes buvau režisieriaus asistentė. Atlikau daug pagalbinių darbų, susipažinau su aktoriais.
Džiaugiuosi, kad tiek „Girtekoje“, tiek „Videometroje“ pamačiau ir vieną verslo pusę, ir kitą.
Dabar žinau, kur linksta mano širdis. Supratau, kad verslas man įdomesnis negu menas. Bet nenusivyliau ir darbu filmavimo aikštelėje, nes susipažinau su draugiškais ir kūrybingais žmonėmis.
Tuo metu, kai atlikau praktiką, buvo filmuojamas serialas „Nekviesta meilė“. Buvo scenų, kuriose ir aš filmavausi. Mane pakvietė pavaidinti administratorę. Tai – vienos scenos vaidmuo. Trūko žmogaus, todėl pakvietė mane antraplaniam vaidmeniui.
Nemanau, kad galėčiau būti gera aktorė. Neslėpsiu – turiu scenos baimę, todėl vaidinti prieš filmavimo kamerą nebuvo jauku.
Kalbėti prieš klausytojus man nėra sunku, tačiau vaidinti nelabai galėčiau.
– Mama jūsų nespaudė studijuoti medicinos? Būtumėte turėjusi darbo klinikoje.
Eglė: Aplinkiniai žmonės klausdavo, kodėl nestojau į mediciną. Jie tikėjo, kad tokiu atveju turėčiau galimybę dirbti klinikoje. Bet nesu ta mergina, kuri galėtų tiek daug mokytis kiek gydytojai.
Džiaugiuosi, kad studijuojant tarptautinį verslą nereikia nieko kalti atmintinai. Man labai įdomu rinkodara, kurią reikia perprasti. O mediciną studijuojant būtų tekę iškalti visus skeleto kaulus. (Šypsosi.)
Gal ir galėčiau iškalti, bet nebūtų taip įdomu mokytis. Studijuojant tarptautinį verslą ir komunikaciją tenka rašyti daug projektų ir ilgai sėdėti bibliotekose. Per egzaminų sesijas mokausi per naktis, bet kitas laikas – laisvesnis.
– Teko girdėti, kad klinikoje esate reikli bendradarbiams. Ar namuose griežtai auklėjote dukrą?
Inga: Aš griežtokai auklėjau ir dukrą, ir dabar jau 17-metį sūnų Marių. Esu panaši darbe ir namuose. Būna žmonių, kurie vienokie namie, kitokie darbe.
Bet kai esi reiklus iš prigimties, bandai kitą žmogų kaip vadovas išmokyti būti tokį, kokį norėtum jį matyti – tas pat būna ir namie.
Spaudžiau vaikus prie mokslų, prie darbo. Duktė, mokydamasi mokykloje, tvarkydavo namus.
Ji sakydavo: išeikite visi iš namų, kad būtų ramu, ir aš sutvarkysiu viską per pusdienį.
– Galėjote sau leisti samdyti namų tvarkytoją. Kodėl šio darbo ėmėsi dukra?
Inga: Norėjau, kad ir vaikai mokytųsi buities darbų. Tai jiems pravers gyvenant savarankiškai.
– Drausdavote dukrai ilgai vakaroti su draugais?
Inga: Žinoma! Šiandienis jaunimas kitoks. Kadangi su vyru Virginijumi esame jauni tėvai, patys prisimename, kokie buvome, ko norėjome.
Tačiau grįžkime prie to, kad kai mes buvome jaunuoliai, buvo kiti laikai – augome sovietmečio Lietuvoje. O mūsų vaikai gimė nepriklausomoje valstybėje.
Jaunimas dabar elgiasi kitaip – daug laisviau.
Bet, nepaisant skirtingų laikotarpių, dabartiniai tėvai taip pat atlaidžiau žiūri į tai, kad vaikai gali vakarais kur nors išeiti. Tik, aišku, vaikus kontroliuojame.
Bet gyvenime būna, kad padūkęs vaikas tampa geru verslininku, o ištisai prie knygų prasėdėjęs ir tėvų klausęs moksliukas ne visada sugeba surasti sritį, kuri jam būtų prie širdies. Nežinau, koks auklėjimas geriau, bet praktika rodo, kad padūkęs vaikas pa- siekia gyvenime daugiau, nes jis pats mąsto, galvoja, kaip suktis iš situacijos ir ką daryti.
Eglė žinodavo, kad po vakarėlio su draugais namo turėtų grįžti nuo 22 valandos iki vidurnakčio. Tačiau kartais tiems nurodymams nusižengdavo.
Eglė: Aišku, aš streikuodavau, piktindavausi, kodėl tėvai nurodinėja, kada grįžti namo. Man nebuvo suprantama, kodėl kitiems tėvai leidžia pabūti ilgiau, o man – ne. Todėl taisykles kartais sulaužydavau.
– Po vidurnakčio mama turbūt sėsdavo į automobilį ir vykdavo jūsų parvežti iš vakarėlio namo?
Eglė: Tėtis atvažiuodavo manęs parsivežti. (Juokiasi.)
– Kokiu gyvenimo etapu jūsų santykiai su dukra buvo geriausi?
Inga: Manau, dabar. Juk ji suaugo, pradėjo suprasti, kodėl buvo griežtai auklėjama, ko buvo siekiama griežtumu. Iki paauglystės vaikai geri būna, o po to šėlstantys hormonai juos ima blaškyti į visas puses.
Tuo metu atidžiai stebėjome vaikus, kad jie nenueitų klystkeliais. Po kiek laiko hormonai nurimsta, ir tuomet formuojasi tikroji asmenybė.
Susiję straipsniai
– Kokių šiuo metu turite bendrų pomėgių?
Inga: Abi domimės interjero kūrimu. Prieš metus įsikėlėme į naują namą, kurio interjerą kūrėme su dukra. Abi tarėmės, kas gražu, o kas – negražu, ką pirkti. Nesamdėme dizainerių – pakako mano, dukters ir vyro idėjų. Sudėjome nuomones ir tuo džiaugiamės.
Eglė: Beveik kiekvieną vasaros savaitgalį su mama vykstame į užsienį stebėti paplūdimio tinklinio varžybų. Įdomu žiūrėti, kaip žaidžia profesionalai.
Pavasarį stovykloje Majamyje (JAV) susipažinome su garsiausiais Latvijos paplūdimio tinklininkais Aleksandru Samoilovu ir Janiu Šmediniu, su jais susidraugavome, todėl palaikome šį duetą įvairiose varžybose Europoje.
Neseniai sugrįžome iš turnyro Lenkijoje, taip pat stebėjome rungtynes Kroatijoje, Latvijoje. Netrukus vyksime į Austriją.
– Kas jus užkrėtė žaisti paplūdimio tinklinį?
Inga: Pirmasis šeimoje paplūdimio tinklinį pradėjo žaisti sūnus. Jis mus ir užkrėtė.
Per varžybas stebėdavome, kaip žaidžia Marius. Matėme, kad šis sportas populiarus ir tarp moterų, todėl su dukra nutarėme lankyti treniruotes.
Įsitikinome, jog ši sporto šaka neatsiejama nuo vasaros laisvalaikio – juk atvykęs prie jūros gali žaisti su šeima ar kitais poilsiautojais. Paplūdimio tinklinio entuziastų prie jūros būna apsčiai.
– Kuri jūsų didesnė patarėja stiliaus klausimais?
Eglė: Mes dažniausiai su mama kartu būname parduotuvėje, aš neperku ko nors viena. O jeigu mama ruošiasi pirkti man drabužį, pirmiausia siunčia nuotraukas ir tariamės dėl pirkinio.
– Ar keičiatės drabužiais?
Inga: Kadangi mūsų drabužių dydžiai panašūs, dalijamės proginėmis suknelėmis, kai keliaujame. Patogu į lagaminą įsidėti tam tikrą skaičių suknelių, kad galėtume keistis jomis su dukra susiruošus vakarienės viešbutyje.