Europos vaistų agentūroje Londone personalo vadybininke dirbanti I.Lobačiūtė dažniausiai grįžta į gimtąjį Vilnių per šventes. Tačiau ir tuomet V.Lobačiuvienės duktė nuolat nesėdi namie – Ieva susiruošia pabėgioti arba pasivažinėti dviračiu, nes nenori per atostogas pas mamą prarasti sportinės formos.
Alternatyviosios medicinos centro vadovei V.Lobačiuvienei kaskart, kai dukra susiruošia į varžybas užsienyje, tampa neramu.
Sportininkės mama svajoja apie anūkus
Londone šeimą sukūrusiai Ievai motina linkėtų sumažinti fizinį krūvį. Be to, Vilija pasvajoja, kad jaunėlė jai padovanotų anūkų.
V.Lobačiuvienės vyresnioji duktė Rūta (36 m.) su šeima, kurioje auga dukra Liepa (8 m.) ir sūnus Karolis (18 m.), gyvena Vilniuje. Motinai dėl vadybininke dirbančios Rūtos ramu, nes ji – šalia ir neturi tokių iššūkių kaip Ieva.
„Net mano mama norėtų žinoti, kodėl nuvykusi į Londoną pradėjau tiek daug sportuoti“, – šyptelėjusi prisipažino I.Lobačiūtė, paklausta apie pasinėrimą į sportą.
2005 metais vilnietė į Londoną išvyko studijuoti turizmo ir viešbučių administravimo. Pasikeitus mitybai Ieva greitai priaugo 10 kilogramų. Jai teko įsigyti dviem dydžiais didesnių rūbų.
„Buvo daug pagundų – už kiekvieno kampo tykojo greitojo maisto užeigos. Žinoma, norėjau gerai pavalgyti.
Tuomet susigriebiau, kad man reikėtų sportuoti. Londone gyvenau prie parko – pradėjau bėgioti po 5, vėliau 10 kilometrų“, – pasakojo I.Lobačiūtė.
2011 metais I.Lobačiūtė nubėgo pirmą savo maratoną (42 km 195 m) Paryžiuje. Tais pačiais metais Ieva bėgo maratoną Vilniuje ir buvo tarp moterų trečia.
Bėgikė siekia tikslo maratonus įveikti visuose žemynuose. Jos sąraše – Jungtinės Amerikos Valstijos (bėgimai Niujorke, Bostone, Čikagoje), Azija (Tokijuje), Europa (Paryžiuje, Londone, Vilniuje, Mančesteryje, Liverpulyje).
Maratonuose pasiekus gerų rezultatų I.Lobačiūtės sportinis apetitas išaugo – moteris prieš trejus metus ėmėsi plaukimo, važiavimo dviračiu. Ieva norėjo šiuo sportu pailsinti kojas, kurias skaudėdavo po ilgų bėgimo distancijų.
Ievai pažįstamas fizioterapeutas patarė pabandyti ir triatlono rungtis – bėgimą, plaukimą, važiavimą dviračiu.
Paradoksas – vaikystėje Ieva nemokėjo nei dviračiu minti, nei gerai plaukti. Taisyklingo plaukimo ir važiavimo dviračiu ji išmoko tik 2014-aisiais.
Prieš metus I.Lobačiūtė išbandė jėgas „Geležinio žmogaus“ varžybose Ciuriche, Šveicarijoje, ir tarp moterų užėmė pirmąją vietą.
Ciuriche krauliu nuplaukusi 3,8 kilometro, dviračiu numynusi 180 kilometrų ir 42 kilometrus nubėgusi I.Lobačiūtė, galima sakyti, tapo Geležine moterimi.
Šiose varžybose reikalaujama, kad visą trasą sportininkai įveiktų ne ilgiau kaip per 17 valandų, o Ievai prireikė trylikos valandų ir 45 minučių.
Šio rugpjūčio pabaigoje „Geležinio žmogaus“ varžybos I.Lobačiūtę nuvilios į Jungtines Amerikos Valstijas – lietuvė varžysis netoli Siatlo. Moteris dabar sportui skiria 12–15 valandų per savaitę.
„Triatlonas tapo mano gyvenimo būdu, tačiau artimieji norėtų, kad sulėtinčiau tempą“, – pasakojo Ieva. Jos sutuoktinis Danielis trokšta, kad žmona daugiau laiko praleistų namie su juo.
„Praėjusiais metais mums buvo labai sunku, maniau, kad iki skyrybų nueisime. Kai ruošiausi „Geležinio žmogaus“ varžyboms, vyras turėjo bėdų dėl kelio menisko ir negalėjo nuo sofos pakilti 5 mėnesius.
Kasdien treniravausi, o jis net neįstengė pajudėti.
Tai gniuždė jį morališkai, nes gydydamasis po operacijos jis rūpinosi namais, ruošė valgį“, – apie laikinai pasikeitusius vaidmenis šeimoje užsiminė I.Lobačiūtė.
Sunkiai suprantamas dukros pasirinkimas
Gimęs Pietų Afrikos Respublikoje ir Londone informacinių technologijų srityje dirbantis Ievos vyras ragina ją atsidėti motinystei.
Moteris žada, kad po „Geležinio žmogaus“ varžybų JAV kitus metus ji paskirs poilsiui. Pora jau pasvajoja apie atžalą.
„Mamai atrodo, kad man galbūt depresija, kad aš tiek daug sportuoju. Bet aš jai atsakau, kad jeigu visi sergantys depresija bėgiotų, jiems pasaulis pasirodytų labai gražus“, – iš pašnekesių su motina juokėsi dukra.
Nors nuo jaunystės V.Lobačiuvienė mėgo sportuoti, jai vis vien sunkiai suprantama, kodėl dukra pasirinko būtent triatloną.
Vilija niekada savęs nealino maratonais, mat tais laikais, kai ji studijavo Vilniaus universitete rusų kalbą ir literatūrą, bėgimas nebuvo populiarus.
Mokydamasi mokykloje ir universitete Vilija dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose, spartakiadose. Būdama studentė tuomečiame „Žalgirio“ stadione ji lankė greitojo čiuožimo treniruotes.
„Kol būdavo žiema, tol ir trukdavo sporto sezonas, nes anuomet nebuvo dirbtinio ledo. Todėl ši rungtis, kuri priklausė nuo gamtos sąlygų, nebuvo populiari Lietuvoje. Varžybose dažniausiai dalyvaudavo tik keli čiuožėjai.
Tačiau atsigriebdavau šiltuoju sezonu – mėgau sprinto rungtis ir varžydavausi šimto metrų bėgimo distancijose“, – prisiminimais dalijosi V.Lobačiuvienė.
Motina neabejojo, kad jaunėlė iš jos paveldėjo sportiškumo geną, nes jau miręs sutuoktinis ir dukterų tėvas Vladislovas Lobačius, anot Vilijos, užsiėmė tik proto mankšta.
„Jis buvo mokslo žmogus – nieko bendra su žemės ūkiu ir sportu neturėjo“, – kalbėjo V.Lobačiuvienė.
Į „Geležinio žmogaus“ varžybas lydės vyras
Motina atskleidė, kad plaukimo ir važiavimu dviračiu rungtyse dukra jaučiasi silpnesnė, dėl to turi dirbti daugiau nei kiti.
Nors V.Lobačiuvienė itin išgyvena dėl atžalos sporto, vis dėlto porą sykių išdrįso stebėti jos startus iš arti.
„Palaikiau Ievą Londono maratone ir šiek tiek pakeičiau nuomonę apie bėgimus. Žmonės ten noriai dalyvauja maratonuose, nes gatvėse visi juos šiltai palaiko.
Kai Ieva bėgo Vilniuje, irgi nuėjau palaikyti. Bet atmosfera mane nuvylė – praeiviams mažai rūpi, kas kur bėga. Nyku“, – dalijosi įspūdžiais V.Lobačiuvienė.
Bet I.Lobačiūtė, bėgdama Vilniaus maratoną, būtų geriau jautusis, jeigu mama nebūtų jos akylai stebėjusi.
Ieva apgailestavo, jog trasoje jai užėjo blogumas ir jį apsivėmė.
Visa tai mačiusi motina negalėjo sulaikyti ašarų ir šaukė: „Tu sustok, sustok!“ Tačiau finišą dukra pasiekė sėkmingai.
Todėl po šio incidento I.Lobačiūtė daugiau nenorėtų, kad mama būtų palaikymo komandoje. Ievai ramiau, kai artimieji nemato, kai ji varžosi triatlono varžybose, nes pasiekus finišą jos veidą išmuša raudonomis dėmėmis. Tad sportininkė bijo mamos reakcijos ir gali būti, kad ją rugpjūčio pabaigoje į „Geležinio žmogaus“ varžybas už Atlanto lydės sutuoktinis Danielis.
„Dukra man visąlaik pasako, kada vyks varžybos.
Tą dieną į žvaigždžių išsidėstymą arba kortas neužmetu akies, o pasikliauju parapsichologija.
Žinau, ką reiškia mano mintys, ką reiškia teigiamos ir neigiamos mintys. Suprantu, kad tai – pakankamai realu, todėl nesikreipiu į jokias dievybes prašydama kokio nors rezultato.
Aš mintimis būnu kartu su dukra, ji žino tai ir jaučia palaikymą per sunkesnes rungtis. Kai Ieva dalyvauja plaukimo rungtyje, tarsi fiziškai pajuntu, kaip jai sunku.
Kai ji Šveicarijoje rungėsi „Geležinio žmogaus“ varžybose, jaučiausi nei pakarta, nei paleista – vaiko būseną jutau per atstumą.
Buvau susitelkusi mintimis į tai, ką ji daro. O kai parašė žinutę, kad varžybas sėkmingai baigė, viskas atslūgo“, – pasakojo V.Lobačiuvienė.
Dalyvavo krauju paženklintame maratone
Kai dukra bėgo maratonus didžiuosiuose pasaulio miestuose, motina jaudinosi dėl galimo teroro: „Meldžiau Dievą, kad neįvyktų masinės žudynės.“
Koks rimtas pavojus gali grėsti taikiems žmonėms, V.Lobačiuvienė pirmąkart įsitikino, kai Ieva 2013-ųjų pavasarį dalyvavo Bostono maratone, kurį paženklino teroristų išpuolis.
Dėl čečėnų kilmės JAV piliečių Džocharo Carnajevo ir jo brolio Tamerlano sukelto sprogimo per maratoną žuvo 3 žmonės, buvo sužeista apie 260.
„Dukra išvengė nelaimės, nes kirto finišą dar prieš nugriaudint sprogimui, o vėliau maratonas buvo sustabdytas. Apie nelaimę sužinojau tiktai gavusi Ievos žinutę: mama, man viskas gerai“, – krauju paženklintą maratoną prisiminė vyriausiąja Lietuvos ragana save vadinanti moteris.
Motina nesyk dukrai užsiminė, kad ji galėtų užsiimti kokiu nors ramesniu sportu, nereikalaujančiu tiek daug jėgų, ištvermės.
„Per daug negaliu kištis į vaiko gyvenimą, nors man, kaip mamai, būna neramu. Tačiau jos pomėgis nėra ekstremalus sportas, kai žmogus žaidžia su likimu. Čia viskas kontroliuojama.
Ji treniruojasi, o ne šiaip sau bando likimą. Nuo vaikystės dukra buvo labai rami, visada elgėsi protingai. Augindama dukras neturėjau problemų, galima sakyti, nepastebėjau, kaip užaugo. Pagal Zodiako ženklą Ieva – Šaulys, kaip ir aš. Todėl man viskas aišku dėl jos“, – tikino Vilija.
Nors dukros jau senokai paliko motinos namus, V.Lobačiuvienė nesijaučia vieniša. „Savi vaikai gyvena atskirai, bet nesavi – kartu“, – dažnai mėgsta sakyti Vilija, tapusi vaikų namų auklėtinio Vaido (12 m.) globėja.
Prieš ketverius metus ji į savo namus priėmė ir berniuko seserį Loretą (21 m.).
I.Lobačiūtė neslėpė, kad mokydamasi mokykloje dėl raganiškos savo mamos veiklos sulaukdavo pašaipų. Bet dabar dukra didžiuojasi motina: „Truputėlį kentėjau mokykloje dėl netradicinės mamos veiklos, norėjau, kad ji turėtų normalų darbą, bet dabar suprantu, kad jos profesija unikali.
Anksčiau buvau nekalbi, uždara, todėl dabar mano klasės draugams kelia nuostabą, kad dalyvauju „Geležinio žmogaus“ varžybose.“
Dukra įsitikinusi, jog mama susitaikė su jos pasirinkimu, kaip ir Ieva su jos netradicine veikla.
„Aš emigravau, o mama gal to nenorėjo, bet tai buvo mano pasirinkimas.
Džiaugiuosi, kad mama mane priima tokią, kokia esu. O tas supratimas – abipusis. Man smagu, kad apie mamą netgi knyga buvo išleista“, – teigė Ieva.
