Baltijos jūra iš garsaus fotografo atėmė žmoną ir laimingą gyvenimą

„Sutraiškytas dabar mano gyvenimas“, – atsiduso našliu tapęs garsus fotomenininkas 66-erių Romualdas Požerskis. Paskutinį kartą žmoną Virginiją jis nufotografavo prieš pat jos žūtį Baltijos jūroje.

 Šeimos bičiuliai V.Požerskienę vadino garsaus kauniečio fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato R.Požerskio kūrybos mūza.
 Šeimos bičiuliai V.Požerskienę vadino garsaus kauniečio fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato R.Požerskio kūrybos mūza.
Šeimos bičiuliai V.Požerskienę vadino garsaus kauniečio fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato R.Požerskio kūrybos mūza.
Šeimos bičiuliai V.Požerskienę vadino garsaus kauniečio fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato R.Požerskio kūrybos mūza.
Liepos 19-ąją R.Požerskis nufotografavo pajūryje su mergaitėmis einančią žmoną Virginiją. Netrukus ji nuskendo.
Liepos 19-ąją R.Požerskis nufotografavo pajūryje su mergaitėmis einančią žmoną Virginiją. Netrukus ji nuskendo.
Šiemet kaunietis R.Požerskis į dykumoje vykstantį Nevados festivalį „Degantis žmogus“ iškeliavo be Virginijos, tačiau išsivežė jos nuotraukų montažą – jį padės ten esančioje šventykloje.
Šiemet kaunietis R.Požerskis į dykumoje vykstantį Nevados festivalį „Degantis žmogus“ iškeliavo be Virginijos, tačiau išsivežė jos nuotraukų montažą – jį padės ten esančioje šventykloje.
R.Požerskis pirmąsyk Virginiją užfiksavo 1975-aisiais, tais metais juodu susipažino.
R.Požerskis pirmąsyk Virginiją užfiksavo 1975-aisiais, tais metais juodu susipažino.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Aug 27, 2017, 6:49 PM, atnaujinta Aug 28, 2017, 11:51 AM

Kai liepos 19-ąją R.Požerskis fotografavo Baltijos pakrante su anūkėmis ir jų drauge einančią žmoną, negalėjo nė įtarti, kad netrukus šis kadras taps paskutinis, kuriame įamžino savo sutuoktinę. Po penkių minučių išgirdęs klyksmą jis suprato – įvyko nelaimė.

Tai atsitiko Nidos kaimelyje Latvijoje, kur garsi kauniečių šeima jau trisdešimt metų turi sodybą.

Praėjus keturioms savaitėms po žmonos žūties R.Požerskis vėl buvo prie jūros, savo sodyboje.

Tą dieną Baltija atrodė rimstanti, švietė saulė, tačiau šis grožis slėpė neseniai įvykusią siaubingą tragediją.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus darbuotoja 63 metų V.Požerskienė nuskendo irgi, atrodytų, ramią dieną, bet tolyn nuo kranto ją nunešė povandeninė srovė.

Neseniai toje pačioje pakrantėje maudydamasis nuskendo 11-metis latvių berniukas, jo sraigtasparniu ieškojo lietuvių kariai.

A.Sutkaus linkėjimų neperdavė

Iki tos tragiškos dienos Požerskių šeima Latvijos paplūdimyje jautėsi saugiai. Ir liepos 19-ąją apie 14 valandą nebuvo jokių ženklų, kad maudytis pavojinga.

Prieš kelias paras siautėjusi audra buvo nurimusi – prie kranto ritosi vos kelios bangos ir lūždamos grįždavo atgal.

Virginija pasodino prie namo rožių, o apie vidurdienį kartu su trimis paauglėmis nuo 9 iki 11 metų – sūnaus Povilo dukterimis ir jų drauge – patraukė prie jūros maudytis.

Tuo metu R.Požerskiui paskambino geras draugas garsus fotomenininkas Antanas Sutkus. Pokalbis buvo trumpas, Romualdas teisinosi, kad neturi kada kalbėti, nes bėga maudytis su žmona, anūkėmis ir jų drauge.

A.Sutkus paprašė: „Perduok linkėjimų mano simpatijai Virginijai.“

Kai kitą dieną A.Sutkus vėl paskambino R.Požerskiui ir paklausė, ar perdavė linkėjimus žmonai, išgirdo kraupią žinią.

Tris mergaites išgelbėjo

Tai, kas įvyko vos per kelias minutes, R.Požerskiui truko amžinybę.

Įbridusios į jūrą trys mergaitės ir jo žmona paėjėjo šiek tiek į šalį.

Tuo metu fotoaparatą rankose laikantis vyras nukreipė jį į jūrą. Jis manė, kad objektyvas užfiksuos vasaros ramybę. Bet suklydo.

Staiga pasigirdo klyksmas – trys mergaitės niekaip negalėjo ištrūkti iš povandeninės srovės, mėgindama joms pagelbėti blaškėsi ir Romualdo žmona.

R.Požerskis puolė į jūrą, priplaukęs ištraukė vieną mergaitę, tada išgelbėjo antrą ir trečią.

Vyras stengėsi padėti ir Virginijai, bet bangos sūkuriavo, ji vis labiau tolo.

Besigalynėjant su vandens stichija ėmė silpti ir gelbėtojo jėgos. Romualdą į krantą išvilko į pagalbą atskubėjęs draugas.

Maždaug po pusvalandžio draugas išvydo jūroje plūduriuojančią Virginiją ir ištraukė ją ant kranto. Moteris buvo be gyvybės ženklų.

Kiek atsigavęs po galynėjimosi su jūra R.Požerskis priėjo prie Virginijos, ją apkabino ir glėbyje laikė tol, kol atvyko specialioji tarnyba.

„Iš pradžių aš sugriebęs ranka Virginiją traukiau į krantą, bet bangos mus atskyrė ir niekaip negalėjau jos pasiekti.

Atstumas didėjo, Virginija man kažką riktelėjo ir dingo iš akių. Nežinojau, kur jos ieškoti“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ prisiminė fotomenininkas.

Prisiminė keistą pokalbį

Žmonos netektis vyrą sukrėtė. Praėjus keturioms savaitėms po žūties jis aplankė nelemtąjį paplūdimį, uždegė žvakių ant savo giminaičių, Virginijos tėvų kapų. Tik tada šiek tiek palengvėjo.

Jau po tragedijos našlys prisiminė vieną keistą pokalbį. Jis R.Požerskiui tada neatrodė labai rimtas, bet kai Virginija nuskendo, atmintyje iškilo visos detalės.

Virginija jautė pareigą prižiūrėti giminaičių kapus. Šiemet birželio pabaigoje Požerskiai lankėsi Paežerių, mažo kaimelio prie Šėtos, kapinėse, kur ilsisi fotomenininko tėvai, seneliai.

Virginija paklausė vyro, kur norėtų būti palaidotas.

„Gal prie savo tėvų“, – toks buvo jo atsakymas. Tada ji prasitarė – norėtų, kad Požerskių šeimos kapas būtų Petrašiūnų kapinėse, kur palaidota daug jų draugų.

Virginija suprato, kad jei mirtų anksčiau nei sutuoktinis, Petrašiūnų kapinėse būtų sunku gauti amžinojo poilsio vietą.

Moteris išreiškė valią po mirties būti kremuota – našlys galėtų saugoti urną su pelenais namuose, o jie būtų kartu palaidoti tą pačią dieną, kai bus laidojamas jos vyras.

Vienas V.Požerskienės noras išsipildė – ji palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, bet nebuvo kremuota.

„Mes gerai padarėme, kad Virginijos nekremavome, buvo lengviau su ja atsisveikinti.

Mums atrodė, kad ji vis dar čia, o urna su pelenais tarsi sako, jog žmogaus jau nėra“, – prisipažino R.Požerskis.

Fotomenininkas niekada neabejojo, kad mirtis visada būna šalia žmogaus, – tai priartėja, tai nutolsta.

Tačiau nesuvokdamas mirties pavojaus žmogus rizikuoja kur kas daugiau – kitaip gyvenimas tampa banalus.

Prieš dešimtmetį išleidęs knygą „Atminties sodai“ R.Požerskis joje prisipažino, kad geriausius darbus sukūrė, kai jausdavo už nugaros šaltą mirties alsavimą.

Išsivežė nuotrauką

Už daugelį savo darbų fotomenininkas yra dėkingas sutuoktinei, kuri ne tik buvo moralinis šeimos stuburas, bet ir rūpinosi žemiškais reikalais. Jei vyrui reikėdavo kur nors vykti dirbti, žmona viską suruošdavo, sudėdavo į kelioninį krepšį.

Prieš kelias dienas R.Požerskis su sūnumi Povilu išvyko į San Fransiską JAV, o vėliau keliaus į festivalį „Degantis žmogus“ Nevadoje.

Šįkart našliui reikės pačiam susikrauti lagaminus.

Tai jau septintoji kauniečio kelionė į šį festivalį. Ten lankėsi ir V.Požerskienė.

Prieš penkerius metus San Fransiske kauniečiai trims savaitėms išsinuomojo automobilį ir daug keliavo – kiekvieną naktį statydavo palapinę vis kitame parke. Dviese apvažiavo penkias valstijas.

Šįkart į kelionę R.Požerskis pasiėmė didžiulę Virginijos nuotrauką. Ji atsidurs Nevados festivalio teritorijoje esančioje šventykloje.

Iš viso pasaulio į festivalį atvykę žmonės čia išbarsto mirusiųjų pelenus ar kitaip prisimena išėjusiuosius.

Šis ritualas gal bent iš dalies numaldys kauniečio sielvartą, kuris užplūdo po sutuoktinės žūties.

Knygą skirs Virginijai

R.Požerskis iki šiol puikiai prisimena tą dieną, kai sutiko savo mylimąją.

Pora susipažino 1975-aisiais, o po ketverių metų susituokė.

Pažintis užsimezgė vienų draugų vestuvėse.

„Tu – gyvas sidabras“, – taip Romualdas pasakęs Virginijai. Ir pirmas žvilgsnis, pirmas juokas sujungė juos iki paskutinės dienos.

Fotografas įtarė, kad Virginija tuo metu buvo jį įsimylėjusi iš žurnale „Nemunas“ publikuotų jo nuotraukų.

Tuo metu Romualdas buvo baikeris, daug laiko praleisdavo važinėdamas su draugais motociklu. Virginija taip pat prie jų prisidėdavo.

R.Požerskis išsaugojo tų laikų dienoraštį, kuriame aprašė, kokį stiprų pirmą įspūdį paliko Virginija, kaip gimė sūnus Povilas, daug apmąstymų buvo skirta ir kūrybai.

R.Požerskio jaunystės įspūdžiai ir nuotraukos suguls į būsimą knygą „Neramūs keliautojai“. Joje bus daug nuotraukų iš Romo Kalantos laikų.

Šią knygą, kuri bus pristatyta spalio mėnesį, Romualdas taip pat skirs žmonos Virginijos atminimui.

Atrodo, nieko netrūko

Netekties skausmas vyrą prislėgė kaip tik tuo metu, kai jo gyvenime nieko netrūko, – jo kūryba pripažinta šalyje ir užsienyje, 1990 metais įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Sūnus Povilas ir duktė Monika jau sukūrę savo šeimas, auga trys anūkės.

Tačiau lankydamasis vienose Žemaitijos kapinėse fotomenininkas įsiminė tokį įspėjimą: „Virš džiaugsmo pilnaties mirties šešėlis sklando.“

Nudžiūvo net medžiai

Nors likimas atėmė žmoną, R.Požerskiui nekilo minties, kad reikėtų atsisakyti sodybos prie jūros.

Virginija daug jėgų atidavė ją prižiūrėdama. Atrodo, net augalai reagavo į jos mirtį. Prieš keletą metų sodyboje buvo pasodinti du dekoratyviai medeliai, žydintys baltai. Šią vasarą jie žaliavo ir džiugino akį.

Tačiau praėjus savaitei po Virginijos laidotuvių, kai našlys vėl apsilankė sodyboje, abu medeliai buvo nudžiūvę.

Jautė žuvusiosios žvilgsnį

R.Požerskis prisipažino, kad su žmona jį siejo stiprus dvasinis ryšys. Artumas, kurį jaučia, iki šiol jį kankina.

Sielvartaujantį vyrą buvo užvaldęs jausmas, kad kažkas iš labai arti žiūri į jį.

Tąkart jis vienas nakvojo namuose, todėl pabudo išsigandęs. Atsikėlė, įjungė šviesą, kambaryje nieko nebuvo, bet jis neabejojo, kad tas žvilgsnis galėjo būti tik Virginijos.

„Manau, ji buvo šalia, jaučiau jos žvilgsnį“, – tikino pašnekovas.

Žmonos žvilgsnis, dažniausiai – palaikantis ir kupinas susižavėjimo, liko našlio širdyje. Nors moteris mokėjo laidyti ir kritikos strėles.

Virginija galėjo greitai supykti, bet ir greitai atsileisti. Kalbėdavo be užuolankų, tai, ką iš tikrųjų galvodavo. Neleido meluoti nei sau, nei kitiems šeimos nariams.

Pasitikėjo šeima ir draugais

Daug metų dirbdama Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus buhaltere V.Požerskienė mėgo konkretumą. Nebuvo jokių kalbų, kad koks euras galėjo būti netikslingai panaudotas.

Ji griežtai laikėsi finansinių principų, toks reiklumas likdavo ir grįžus namo po darbo. Sūnus Povilas ne veltui prisiminė, kad visko, ko gyvenime išmoko, išmoko iš savo motinos.

Fotomenininkas pasikliaudavo žmonos skoniu. Nors nesigilindavo į fotografijos meno subtilybes, ji žinojo viską, ko reikia gerai nuotraukai.

Virginija kone fiziškai jausdavo, kuri nuotrauka gera, o kuri – bloga. R.Požerskis kartais mintyse bandydavo įsivaizduoti, kaip reaguos žmona, išvydusi naują jo darbą.

Jis nė karto nenusivylė jos požiūriu – jei darbai atrodydavo neužbaigti, lėkšti, juos greitai atpažindavo žmona ir sakydavo, kad tai – niekalas, todėl galima išmesti.

V.Požerskiene pasitikėdavo ir sutuoktinio draugai – atverdavo jai širdį arba guosdavosi dėl nesėkmių meilės fronte. Požerskiai draugavo su Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Virgilijaus Šontos šeimomis.

Kai R.Rakauskas buvo išsiskyręs su žmona Dalia, o vėliau ją antrą kartą vedė, Požerskiai buvo pakviesti liudininkais.

Svajodama apie savo vaikų ateitį V.Požerskienė nesuko galvos, kokią profesiją jie pasirinks. Jai buvo svarbiau, kaip jie elgsis.

Ji sakydavo: jeigu sukūrei šeimą, neturėtų būti skyrybų, nes šeima – gyvenimo pagrindas, jeigu šeimos nėra, kenčia tiek vaikai, tiek tėvai.

Požerskiai šiuo požiūriu skyrėsi nuo daugelio kitų menininkų, kurių santuokos greitai iširdavo. Draugams, giminaičiams jie buvo kaip pavyzdys, nes laikėsi vienas kito.

Mirtį vertino žemiškai

V.Požerskienė buvo tikinti, net 20 metų giedojo Jėzuitų bažnyčios chore. Jėzuitų gimnaziją Kaune baigė ir Požerskių vaikai.

„Virginija žiūrėjo į mirtį ne filosofiškai, o žemiškai, ji suprato, kad mirčiai pasibeldus į duris žmogus neturi būti paliktas vienas, jam reikia padėti, reikia būti kartu su juo“, – pasakojo R.Požerskis.

Moteris yra budėjusi ne prie vieno mirštančiojo lovos.

Į paskutinę kelionę ji ne tik palydėjo savo motiną, bet ir padėjo kai kurioms draugėms atlikti šią sunkią pareigą.

Vadino fotografo mūza

Kai kurie draugai Virginiją vadino Romualdo mūza.

Apie nelaimę jūroje sužinojęs fotomenininkas Vitalijus Butyrinas, sunkios ligos prikaustytas prie lovos, prisiminė 1976 metais Klaipėdoje vykusį fotografijos seminarą.

Prasidėjus šventiniam vakarui į didžiulę salę įėjo Virginija su trumpu sijonėliu ir pamojo ranka Romualdui. O V.Butyrinas apgailestaudamas, kad mergina į jį nekreipia dėmesio, ištarė: „Žiūrėk, tavo mūza atėjo.“

Tuo metu Romualdas jau draugavo su Virginija ir jam labai sekėsi. 1976 metais R.Požerskiui pavyko sukurti gražiausias Klaipėdos senamiesčio fotografijas.

„Tai buvo mūsų meilės metas ir tai galima atpažinti mano nuotraukose“, – „Lietuvos rytui“ prisipažino fotomenininkas.

Išskirtinės R.Požerskio fotografijos šį rudenį vėl grįžta į Klaipėdą, kur bus atidaryta jo paroda, tačiau Virginijos ten jau nebebus.

Be šios moters kantrybės ir išminties galbūt nebūtų ir dar vieno svarbaus R.Požerskio darbų ciklo „Atlaidai“, kuriam paaukota 15 vasarų.

Tuo metu fotomenininkas neturėdavo laiko šeimai.

Žmona buvo įpratusi, kad atėjus vasarai vyras kiekvieną sekmadienį palieka šeimą ir vyksta fotografuoti atlaidų.

„Kai ateidavo atlaidų sekmadieniai, žinodavau, kad darau blogai, bet būčiau graužęsis dar labiau, jei nebūčiau važiavęs“, – prisipažino fotografas.

Požerskių šeimoje niekada nebuvo konflikto, nebuvo taip, kad žmona būtų sakiusi: „Arba fotografija, arba aš.“ Kai Romualdas sutiko Virginiją, abiem buvo aišku, kad fotografija jam yra viskas, todėl daugeliu atvejų jis gali elgtis kitaip, nei elgtųsi geras sutuoktinis.

Tačiau netekęs žmonos R.Požerskis suprato, kad jo gyvenimas liko sutraiškytas. Jei galėtų atsukti laiką kaip kino juostą atgal, jis žinotų, kad artimiesiems ir draugams reikia suteikti kuo daugiau džiaugsmo.

Net mylintieji privalo mylėtis aistringai, nes tai gali būti paskutinė jų šventė.

Dedikacija knygoje „Neramūs keliautojai“

„Šią knygą skiriu savo meilei, ištikimai gyvenimo draugei, dvasios žvaigždei, mūsų vaikų motinai Virginijai (1954–2017).

Šėlstančioje jūroje gelbėdama anūkėles ji neįstengė pasiekti kranto.“

R.Požerskis

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Švedijos narystė NATO – kodėl taip ilgai užtruko?