Kraupi šeimos istorija: sužinojusi sesers paslaptį paauglė nusprendė netylėti

Heidi Harding dienoraščius rašyti pradėjo nuo septynerių. Dabar moteris juos laiko saugiai užrakintus dėžutėje. Ne todėl, kad norėtų slėpti prisiminimus, bet todėl, kad galėtų iš naujo perskaityti ir prisiminti, kaip su ja elgėsi vyras, turėjęs ją apsaugoti. 

 Sužinojusi, kad tėtis taip pat išnaudojo ir jos 8 metais jaunesnę seserį Chloe, Heidi pratrūko.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Sužinojusi, kad tėtis taip pat išnaudojo ir jos 8 metais jaunesnę seserį Chloe, Heidi pratrūko.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 7, 2017, 10:14 AM

Kai pačios Heidi dukra, kuriai dabar tik 4 metai, paaugs ir galės viską suprasti, moteris dar pagalvos, ar papasakoti jai apie tuos laikus, kaip net 7 metus ji buvo lytiškai išnaudojama savo tėčio. Pasak pačios nukentėjusiosios, tiesos, kad ir kokia skaudi ji bebūtų, slėpti nereikia. 

„Sulaukusi septynerių savo mintis pradėjau rašyti dienoraštyje, – pasakojimą pradėjo Heidi, kuri, norėdama apsaugoti savo tapatybę, šioje istorijoje naudoja netikrą vardą. – Kai paaugau, rašiau daugiau ir niekada nepamiršau to, kas man nutiko. Retkarčiais savo užrašus perskaitau iš naujo ir vėl padedu į saugiai užrakinamą dėžutę. Seife turiu kompiuterį, kuriame taip pat yra nemažai rašinių. Manau, kad svarbu nepamiršti savo praeities. Skaitant nemalonu įsivaizduoti visus tuos smulkiai aprašytus vaizdus, tačiau taip pat nėra gerai ignoruoti tai, kas įvyko.“

Heidi net 10 metų niekam nieko nepasakojo. Nenorėdama nieko nuliūdinti, savo paslapties ji neatskleidė ne tik mamai, bet ir broliui Tomui bei seseriai Chloe. Šeimos nariams ji buvo paprasta temperamentinga paauglė, o šauksmus ir tėčiui skirtus neapykantos žodžius jie laikė įprastais tokio amžiaus vaikams. 

Tačiau sužinojusi, kad tėtis taip pat išnaudojo ir jos 8 metais jaunesnę seserį Chloe, Heidi pratrūko. Visą gyvenimą gyvenusi su šia paslaptimi ir stengdamasi išsaugoti šeimą bei apsaugoti mažąją sesutę nuo tokio paties likimo, ji jautėsi neatlikusi savo darbo.

„Sužinojusi tiesą, duše verkiau net 2 valandas. Metų metus gyvenau prievartoje, bet tuo pat metu visuomet įsitikindavau, kad jaunesnioji sesuo niekuomet neliktų viena su tėčiu. Dariau viską, ką galėjau. Stebėdavau aplinką ir visuomet įsitikindavau, kad Chloe namuose jaučiasi 110 % saugiai. Nenorėjau, kad kažką panašaus tektų patirti kitiems. Visi buvo laimingi ir to keisti nereikėjo, – sakė Heidi. – Sužinojus, kad tėtis taip pat elgėsi ir su jaunesniąja seserimi, mane užplūdo nepaaiškinamas fizinis skausmas. Neliko nieko kito, kaip papasakoti savo šią ilgai slėptą paslaptį. Tai prilygo motiniškam instinktui. Tuo metu ji buvo dar labai jauna, tad norėjosi ją apsaugoti.“

Paslaptį išdavė sesers dienoraštis

Heidi prievartą pirmą kartą patyrė sulaukusi septynerių. Tada jos tėtis liepė nusirengti drabužius ir leisti jos kūną ištepti losjonu, vėliau jis vis dažniau ant jos atsiguldavo ir savo kūnu ją liesdavo. 

Po kurio laiko Heidi buvo verčiama bučiuotis prancūziškai, lytiškai santykiauti. Kaskart atidariusi savo papuošalų dėžutę mergaitė bijodavo joje rasti 5 svarų banknotą, reiškiantį apie artėjantį tėčio išnaudojimą. 

Apie tai, jog tą patį patiria ir jos sesuo, Heidi sužinojo perskaičiusi jauniausios šeimos narės dienoraštį. Norėdama įsitikinti, kad jos sesuo saugi, ji tai darydavo gana dažnai. 

„Kai buvau aštuonerių, devynerių ir dešimties, tėtis man liepdavo bučiuoti ir liesti jo organą“, – po nuotrauka paslėptus žodžius perskaitė Heidi. 

Tada ji suprato, kad turi veikti ir kuo skubiausiai nuėjo pas psichologę, pas kurią lankėsi slapta. Ji  padėjo apie viską papasakoti mamai ir apie tėtį pranešė policijai. Tačiau tuo metu vienuolikmetė Heidi sesuo kiek keistai sureagavo į privatumo pažeidimą ir atsisakė duoti parodymus pareigūnams. 

Brolis Tomas, apsigyvenęs kartu su tėčiu, netikėjo seserimi ir iš pradžių manė, jog tėtis sako tiesą, kad neva Heidi norėjo jį nunuodyti. Vėliau jis pats pasikalbėjo su pabėgti besiruošiančiu tėčiu. 

„Tuo metu buvo labai sunku. Kad ir kaip baisiai tai skamba, pagaliau jutau, jog esu ne viena. Norėjau jai padėti, tačiau to įgyvendinti nepavyko. Žvelgdama atgal į praeitį susimąstau, kad jei nebūčiau radusi sesers dienoraščio, tikriausiai taip niekam ir nebūčiau nieko pasakojusi, šiandien nebūčiau ten, kur esu, ir visą gyvenimą gyvenčiau su šia didžiule ir slegiančia paslaptimi“, – sakė Heidi. 

Tėvai privalo supažindinti su pavojais

Kaip teigė moteris, šeimoje būtina kalbėti apie prievartą, vaikų tykančius pavojus, o ne užsisklęsti ir ignoruoti šią opią visuomenės bėdą.

„Vaikai privalo pažinti savo kūną, o tėvai turi būti pasiruošę padėti. Kai paaugs mano dabar keturmetė dukrelė, norėdama dar labiau sustiprinti mūsų santykius, galbūt papasakosiu jai apie tai, ką teko man patirti. Mano, kaip mamos, tikslas – išmokyti ją suprasti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne, pažinti savo kūną, kad jei, neduok Dieve, kas nors ir įvyks, ji mokėtų viską paaiškinti. Vaikai vis dar yra dideliame pavojuje. Pavyzdžiui, manau, jog sugebu atskirti gerus žmones nuo blogų, tačiau kai dirbome su policijos pareigūnais, vienu jų aš labai pasitikėjau ir jaučiau, kad jis nuoširdžiai nori mums padėti, bet vėliau paaiškėjo, jog tam pareigūnui pateikti kaltinimai dėl kompiuteryje rastų nepadorių vaikų nuotraukų. Neseniai teko diskutuoti apie „Three Girls“ dokumentinį filmą. Pokalbio dalyviai teigė negalintys jo žiūrėti, tačiau mes, kaip visuomenės nariai, privalome suprasti, kad tokie dalykai vis dar vyksta, ir niekada nėra per vėlu imtis veiksmų, norint tam užkirsti kelią“, – pasakojo ji. 

Heidi pridūrė, kad šiuo metu nejaučia pykčio ir neapykantos, tačiau vis dar pamena, kokia įniršusi buvo, kai jai klausimus uždavinėjo tėčio advokatas. Pasak Heidi, parodymų davimas teisme ir apibūdinimas to, kas įvyko, sugrąžino ją į vaikystę, kai ji tebuvo aštuonerių. 

„Pykčio jau seniai nebejaučiu, tačiau sužinojusi, jog taip pat buvo elgiamasi ir su mano seserimi, labai įsiutau. Neseniai namuose radau jo nuotrauką, sukėlusią man šleikštulį“, – pridūrė Heidi. 

Galiausiai moters tėtis pripažintas kaltu įvykdęs 13 seksualinio smurto ar nepadoraus elgesio su vaikais Heidi ir Chloe atvejų. Už tai jis 7 metus praleis kalėjime. 

„Paskelbus nuosprendį nepajutau, kad buvo įvykdytas teisingumas. Buvo liūdna, nes mūsų šeimos istorija galėjo būti visai kitokia. Visuomet norėjau turėti mylintį tėtį ir gedėjau dėl to, kas įvyko, – sakė ji. – Taip pat buvo gaila brolio, nes jį ir tėtį siejo tikrai stiprus ryšys. Teismo salėje turėjau papasakoti viską. Tai išgirdęs Tomas sėdėjo ir negalėjo patikėti mano žodžiais. Jam drebėjo kojos, dužo visos jo viltys, taip pat ir mano.“

Vaikystės įvykiai knygos puslapiuose

Visas dienoraščio ištraukas Heidi nusprendė sudėti į knygos puslapius, kur aprašė vaikystėje patirtą prievartą. Knyga, kurioje istorijos yra pasakojamos taip pat ir iš Tomo bei Chloe perspektyvos, vadinasi „Afraid to Tell“. Chloe, kurios vardas, kaip ir Tomo, buvo pakeistas, knygoje tėčio niekada nevadina „tėčiu“ ir jam apibūdinti naudoja įvardį „jis“, pasakoja, kodėl pyksta ant Heidi, taip pat kalbama apie Tomą ir tai, kad tėtis, kurį jis kažkada dievino, taip blogai pasielgė su jo seserimis.

Knygoje taip pat pasakojama apie mamą, prieš kurią tas pats tėtis ne kartą išdrįsdavo pakelti ranką. Paskutinėje knygos dalyje Heidi mama pripažįsta savo kaltę, kad nupirkusi dukroms dienoraščius ir suteikdama joms šiek tiek privatumo, ji, gerbdama dukrų laisvę, niekada nepagalvojo jų patikrinti, ir nė neįtarė, jog namuose vyksta tokie blogi dalykai. 

Gailisi, kad neaplankė tėčio

Heidi tėčiui diagnozavus kasos vėžį, šis gyvenimą baigė hospise. Moteris ne kartą skambino į įstaigą ir teiravosi apie tėčio būklę, tačiau nė karto jo neaplankė. Vyro gyvybė užgeso Heidi ir hospiso darbuotojai bekalbant telefonu. Paskutinis jo žodis 2013-aisiais metais buvo „Chloe“ – vardas, kuriuo buvo šaukiama mažoji šeimos narė. 

Heidi gailisi tik to, kad niekada neaplankė savo mirštančio tėčio, kad galėtų susigrąžinti kontrolę ir parodytų, jog jo prievarta jos nesužlugdė. 

„Nesigailiu apie visa tai prabilusi, o sužinojusi apie Chloe dariau tai, ką liepė širdis. Gailiuosi tik vieno dalyko, kad, sužinojus apie jo prastą sveikatą, nesukaupiau visos drąsos ir nenuėjau su juo pasimatyti. Taip būčiau parodžiusi, jog esu geresnis žmogus nei jis pats, kad jis manęs nesužlugdė, tačiau per daug bijojau. Jei jis gyventų tarp mūsų, būtų sveikas ir stiprus, nelankyčiau jo“, – sakė moteris. 

Heidi atskleidė, kad vaikystėje patirta prievarta turėjo įtakos jos santykiams su vyrais, ypač tada, kai vyko teismo procesas, ir tuomet, kai jis slapstėsi. 

„Kai nežinojau, kur yra tėtis, jaučiausi ypač blogai. Tuomet mokiausi universitete ir negalėjau nustoti dairytis per petį. Mano sesuo atsisakė duoti parodymus, o aš bijojau, kad jis nesugalvotų atsikratyti manimi. Gyvenau apsupta nerimo ir baimės“, – sakė ji. 

Supratingas vyras ir mylima dukrelė

2000-aisiais Heidi ištekėjo ir šiuo metu su savo vyru ir dukrele gyvena toli nuo skaudžius prisiminimus keliančios vietos. Tačiau moteris pripažįsta, kad sužinojusi, jog laukiasi mergaitės, o ne berniuko, ji iš pradžių labai bijojo.

„Man pasisekė, kad tai, ką patyriau, galiu panaudoti geriems tikslams. Mano vyras mane labai palaiko, gyvename toli nuo nemalonius prisiminimus keliančios vietos, susikūriau savo gyvenimą, tačiau man artimi žmonės žino mano istoriją, – pasakojo Heidi. – Nėštumo metu buvau įsitikinusi, kad gims berniukas, tad prisipirkau daug mėlynos spalvos daiktų. Gydytojams pranešus kūdikio lytį išsigandau. Mane kankino nerimas ir baimė, jog nesugebėsiu jos apsaugoti, taip, kaip nepavyko apsaugoti sesers. Dabar mano nuomonė pasikeitė, ir be galo didžiuojuosi augindama mergaitę. Žinoma, kad išleidusi į darželį nuolat apie ją galvoju, tačiau savo vaiku rūpinuosi labiau, nei kiti tėvai.“

Moteris pridūrė, kad knygos rašymas leido visas negatyvias patirtis panaudoti kažkam pozityvaus ir pagaliau parodyti žmonėms, kas ji tokia iš tikrųjų ir panaikinti tą nesukalbamos paauglės, nuolat šaukiančios ant tėčio, įvaizdį. 

„Supratusi, kas su manimi vyksta, bibliotekose ieškodavau knygų, kuriose apie tai rašoma, kad galėčiau su kuo nors susitapatinti, žinoti, jog esu ne viena, bet tada tokios literatūros dar nebuvo. Prisimenu, kad labai anksti supratau, ką reiškia vienatvė. Parašius šią knygą nuo krūtinės nusirito akmuo. Šioje mano gyvenimo atkarpoje ji padėjo padėti tašką. Galbūt kažkur pasaulyje yra berniukas ar mergaitė, besijaučiantis taip pat, kaip aš tada, ir jie perskaitę šią knygą supras, kad tikėti savimi verta“, – sakė Heidi. 

Ištrauka iš „Afraid to Tell“:

Į lovą mane visuomet paguldydavo mama, išskyrus tomis naktimis, kai ji būdavo ligoninėje ir mus prižiūrėdavo tėtis arba močiutė. 

Mano lova buvo paaukštinta, jos šonai mediniai, o iš galo pritvirtintos metalinės kopėčios. Kai tėtis ateidavo palinkėti labos nakties, ką jis visuomet darydavo mamai jau atsigulus į lovą, jo veidas atsidurdavo mano lygyje. 

Kartais jis į mano kambarį ateidavo vidury nakties, pažadindavo mane, liepdavo atsigulti ant nugaros, o kojas maskatuoti ore. Kad nematyčiau, ką jis daro, ant veido liepdavo užsidėti pagalvę. Jis padėdavo savo galvą man tarp kojų ir pradėdavo laižyti bei bučiuoti. 

Labiau nei to, ką jis man darė, nekenčiau būti bejėge, pagalvės dusinama ir nuolatinėje baimėje gyvenančia mergaite. Savo miegamąjį dalinausi su Chloe, tačiau, jam atėjus, sesuo visuomet kietai miegodavo. 

Kai tėtis su manimi taip elgdavosi, mama dažnai laiką leisdavo virtuvėje, žiūrėdavo televizorių arba jau miegodavo šalia mūsų esančiame kambaryje. Galiausiai suvokiau, kad ji nežino apie mūsų namuose vykstančius dalykus. 

Pamenu, kaip kartą tėtis mane pašaukė į savo miegamąjį. Mama tuo metu su drauge Valerie virtuvėje gėrė kavą ir šnekučiavosi. Vėliau ji paklausė manęs, apie ką pasikalbėti norėjo tėtis. Tada visos tiesos atskleisti dar negalėjau. 

Tad kaip ji galėjo žinoti ar bent jau įtarti, kad jos vyras lytiškai išnaudoja savo dukrą? Netgi šiandien, kai kasdien susiduriame su tokiomis ar panašiomis istorijomis, tikriausiai yra moterų, kurios pažvelgusios į savo vyrus galvoja, ar taip su savo vaikais nesielgia jie?  

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl darbo imigrantai svarbūs Lietuvos ekonomikai?